Pesimizmas - iš pertekliaus

Apie tai, kad tapome pesimistų tauta, byloja įvairios apklausos, tyrimai. Ir mūsų kasdienis bendravimas - pilkas ir juodas. Kai kas dėl pesimizmo kaltina okupacijas, baudžiavą, neva įgimtą nuolankumą ar net krikščionybę. Per daug giliai priežasčių ieškome.
Čia nuo amžių gyveno sėsli, darbšti, dora tauta. Pasirinkusi ar Dievo valia į Jo užantį priglausta prie Baltijos, kur nesiaučia uraganai, nepurto žemės drebėjimai, nesiveržia ugnikalniai, kur pavasaris, vasara, ruduo ir žiema trunka po lygiai, žemę pureno, javą augino, karves ir avis ganė, bitininkavo, gintarą rinko ir nuo priešų gynėsi lietuvių tauta. Matyt, patraukliai atrodė tas kraštas, jei į jį taip veržėsi nenuoramos kaimynai iš šiaurės ir pietų, ypač - iš vakarų ir rytų. Todėl, kažkada turėjusi plotus nuo Okos iki Vyslos ir nuo Juodosios jūros iki Baltijos, pamažu mažėjo, gūžėsi, liūdėjo dėl praradimų. Tačiau dainavo. Dainavo pavieniui ir sutartines, kuriomis kaimynai žavėjosi, užrašinėjo. Dainavo artojai, dainavo šienpjoviai ir grėbėjos, dainavo sukdami girnas, dainavo prie lopšio, giedojo bažnyčiose ir kaimo gryčiose. Ir džiaugėsi. Džiaugėsi, kad pirmas sniegas iškrito, kad pavasario lietus nulijo, kad javas sudygo, kad didelėj šeimynoj dar viena būtybė gimė. Gyveno pagal savo patarlę: "Nesidžiauk radęs, neverk pametęs". Ir nesidžiaugė radę, nes gal kitas pametė, neverkė pametę, nes viskas užgyvenama.
Tai kas gi nutiko? Ar viską praradome ir nieko neatgavome? Ar mūsų geografija, klimatas pasikeitė? Ar duonos kasdieninės nebėra, nes žemės rugiui pasėti pritrūko? Kodėl į užsienius pakilom bėgti? Pablūdom žudytis?
Buvom praradę laisvę ir nepriklausomybę. Atgavom. Buvom praradę žodžio ir sąžinės, tikėjimo laisvę. Atgavom. Buvom okupanto žudomi, kalinami, tremiami, į rekrūtus ėjom. Išsivadavom. Ir tik džiaugtis liko, nes atradom, ką sava buvom praradę. Tačiau...
Tačiau verkšlenam. Verkšlenam, kad didelių algų ir pensijų neduoda, kad be traktoriaus ir kombaino į dirvonuojančius laukus negalime įeiti, todėl kaime veši bedarbystė, kad benzinas brangus, gatvės siauros, trūksta automobiliams garažų ir stovėjimo aikštelių, kad oras užterštas, kad trūksta šio ir trūksta to, kad trūksta optimizmo. Tik netrūksta gobšių milijonierių, korupcijos, kontrabandos, teisinio nihilizmo, įteisinto neteisingumo, tautos ir valstybės niekinimo žiniasklaidoje, viešuose renginiuose. Netrūksta "imti", o ne "duoti", netrūksta "gana" arba "užteks", netrūksta dirvonuojančių žemių, tinginystės, girtuoklystės, elgetystės, balaganinių renginių ir, anot iškilaus politiko, gausos dievų, kaukų, laumių ir girių bezdukų. Taigi ne tik netrūksta, o tikras perteklius! Ir tam pertekliui savo noru užleidžiame Dievo užantį, renkamės šėtono paunksmę, iš pasileidimo Perkūną, o labiausiai - aukso veršį garbinti panūdom.
Metas atsikvošėti, į save atsigręžti, atgimti ir vėl tarti: čia, Dievo užanty, gyvena sėsli, darbšti, dora, dainuojanti tauta, be pesimizmo iš pertekliaus.

Algimantas ZOLUBAS

Vilnius

© 2001 "XXI amžius"