XXI amžius

Nerimo signalai

Maskvoje džiūgaujama. Mat prezidentas V.Putinas gavo Didžiosios Britanijos premjero T.Bleiro laišką, kuriame siūloma stiprinti NATO ir Rusijos partnerystę ir užsimenama, jog Londonas palaikytų idėją suteikti Rusijai NATO reikaluose tam tikrų įgaliojimų teisę. Panašiai kalbėjo Rusijoje apsilankęs ir NATO generalinis sekretorius Džordžas Robertsonas. Na, o Rusijos Valstybės Dūma surengė bendros darbo grupės su NATO Parlamentinės Asamblėjos nariais posėdį. 1999-ųjų kovą Rusijos Dūma buvo oficialiai nutraukusi santykius su NATO Parlamentine Asamblėja, protestuodama prieš NATO oro antskrydžius Jugoslavijoje. Vargu ar Didžiosios Britanijos premjeras pateikė tokią sensacingą iniciatyvą be Vašingtono žinios.
T.Bleiro siūlymas glaudžiai bendradarbiauti Rusijai ir NATO reiškia jau ne bendradarbiavimą, o Maskvos įtraukimą į NATO valdymą. Tą pastebėjo dauguma politikos apžvalgininkų. Pasak Prahos radijo, T.Bleiras siūlo, jog, priimant svarbiausius NATO sprendimus, Maskva turėtų ne patariamojo, o sprendžiamojo balso teisę. Tai sukėlė didelį nerimą valstybėse, siekiančiose tapti Aljanso narėmis. Juk visiškai aišku, kad, gavusi sprendžiamojo balso teisę, Rusija niekada nebalsuos už naujų narių, visų pirma - Baltijos valstybių priėmimą. Tiesa, vėliau aukšti NATO pareigūnai aiškino, jog šalims kandidatėms nėra ko baimintis - esą Rusija gautų balso teisę tik tada, kai į NATO bus priimtos visos ten norinčios pakliūti valstybės. Tačiau nerimas išlieka. Juolab kad NATO generalinis sekretorius Dž. Robertsonas, "dėl didelio užimtumo" atidėjęs numatytą vizitą į Lietuvą, kažkodėl Rusijoje praleido net tris dienas. Maskva, sutikusi leisti amerikiečiams pasinaudoti Uzbekistano ir Tadžikistano aerodromais, dabar, aišku, reikalaus iš Vašingtono dividendų. Ir, kaip atrodo, kai ką tikrai gaus. Blogiausias variantas būtų, žinoma, Baltijos šalių paaukojimas. O jeigu karinė antiteroristinė JAV operacija užsitęs (tikriausiai taip ir atsitiks), JAV visada ras argumentų sustabdyti NATO plėtrą.
Lietuvos Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas G.Kirkilas, kalbėdamas Vilniuje vykusiame Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos Politinių reikalų komiteto posėdyje, teigė, jog Lietuvos užsienio politikos tikslas - 2002 metais tapti NATO nare. G.Kirkilas pasidžiaugė, kad Lietuvos ir Rusijos santykiai yra tiesiog puikūs. Tik kažkodėl G.Kirkilas, pasidžiaugęs puikiais santykiais, neiškėlė klausimo, kodėl Maskva vis atidėlioja sienos sutarties su Lietuva ratifikavimą. G.Kirkilas net sakė, kad jam labai džiugu matyti besikeičiantį Rusijos prezidento V.Putino požiūrį į NATO plėtrą. Vargu ar galima tvirtinti, kad tas požiūris keičiasi. Greičiausiai keičiasi ne V.Putino, o Vašingtono ir Londono požiūris. Apie Berlyną nėra ką ir kalbėti. Remiantis kai kuriais pranešimais, Vokietijos kancleris G.Šrioderis, išgirdęs apie Anglijos premjero pasiūlymus V.Putinui, tiesiog džiūgavo. Ir kaip nesidžiaugti, jei nuo šiol bus galima kur kas lengviau atsidusti ir neatsakyti į pasigirstančius priekaištus, jog Berlynas klauso Maskvos.
Baltijos valstybėms nelieka nieko kito, kaip laukti kitų metų rudens, kai Prahoje įvyks aukščiausiojo lygio NATO valstybių susitikimas, į kurį deda daug vilčių Lietuva ir kitos pretendentės į Aljansą. Tačiau jau pasigirdo kalbų, kad Prahoje pirmiausia bus suteiktas naujas statutas Rusijai. Tai yra sprendžiamojo balso teisė. Vargu ar gali būti blogesnis variantas. Tiesa, G.Kirkilas teigė, jog Rusijos ir NATO suartėjimas yra naudingas Lietuvai, nes esą Rusijos visuomenė pakeis savo neigiamą požiūrį į NATO plėtrą. Bet į visuomenės nuomonę Rusijoje per amžius niekas nekreipė dėmesio. Na, o Maskvos suartėjimas su Vakarais, jeigu toks ir įvyktų, vargu ar bus ilgalaikis. Istorikai jau paskaičiavo, kad nuo Ivano Rūsčiojo laikų Rusija 26 kartus bandė suartėti su Vakarais, bet taip niekada ir neatsitiko. Situacija ir šį kartą tikriausiai nepasikeis. Juk V.Putinui demonstruojant palankumą D.Bušui, tuo pačiu flirtuojama su tiesioginiais Amerikos priešais - Iraku, Iranu, Libija, Šiaurės Korėja.
Kitas ne mažiau svarbus dalykas - ar iš tiesų pačioje Lietuvoje, prisiekinėjant ištikimybę NATO, nesielgiama atvirkščiai. Štai neseniai Lietuvoje lankęsis JAV NATO komiteto vadovas B.Džeksonas tiesiai pasakė, jog, stojant į NATO, viskas priklausys nuo Lietuvos, tai yra nuo vadinamųjų namų darbų. Svečias paminėjo tuos namų darbus - kova su korupcija, teisingi teismai. Štai ir paaiškėjo, kad tie namų darbai ne tik nevykdomi, bet nė neketinama to daryti.
Taigi nei teismų darbu, nei kova su korupcija Lietuva negali pasigirti. Smulkių kyšininkėlių sulaikymai dar nieko nereiškia. Ne vienas pastebėjo, kad mokesčių sistema Lietuvoje tokia, jog negalima nustatyti, kas yra vagis ir kieno pajamos yra legalios, visuotinai nedeklaruojamas turtas ir pajamos. Todėl Baltarusijos ir Maskvos garbintojai tik šaiposi į ūsą tai regėdami. Jie puikiai suvokia, kad Lietuvos, turinčios tokią teisėtvarką ir teisėsaugą, niekas į NATO nepriims. Teigiama, jog Lietuvoje jau įsiviešpatavo rinkos ekonomika, tačiau tai tėra savęs raminimas. Jokia rinka nekvepia grupės oligarchų ir "partijos draugų" kapitalizmas. Ir šie įtakingi draugai pasodina į valdžios kėdes ir kėdutes savas politines marionetes, kurioms tarnystė valstybei bei jos žmonėms - nesuvokiami dalykai.

Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas