XXI amžius

Ant tūkstantmečio slenksčio, 8

Lietuva, įžengusi į XXI amžių, gavo dar vieną progą įsilieti į Vakarų (krikščioniškąją) civilizaciją. Po mindauginio, vytautinio ir XX a. pradžios tai yra ketvirtasis bandymas. Visi trys iki tol buvę bandymai baigdavosi nesėkme ne tik dėl išorinių invazijų, bet ir dėl pačios visuomenės nebrandos (kad ir Mindaugo atveju). Sunku kažką tvirtinti apie nūdienos lietuvių visuomenės (ne) brandą, bet daugiau tokių progų tapti Vakarų civilizacijos dalimi gali ir nepasitaikyti. Žinoma, kad oponentai geopolitinėje erdvėje už rytinės Lietuvos sienos irgi gali įžvelgti krikščionybę. Tačiau vargu ar kas paneigs, kad didysis rytų kaimynas, turintis bizantiškosios krikščionybės formą, politinės veiklos būdų daugiausiai mokėsi ne iš Rytų Romos imperijos, o buvusių mongolų-totorių valstybių istorijos.
Šių dienų Lietuvos tragikomiškumas yra tas, kad pirmąkart po beveik tūkstantmečio savo istorijos esame patekę į savotiškus geopolitinius pelėkautus. Po 1945 metų Potsdamo konferencijos, kada šiauriniai Rytprūsiai buvo aneksuoti Sovietų Sąjungos, Lietuvos kaimyne Rusija tapo ne tik rytuose (tegul neįsižeidžia baltarusiai), bet ir vakaruose. Tokia geografinių spąstų padėtis ne tiek (ir ne tik) stumia mus atgal į Rusijos glėbį, bet ir primygtinai reikalauja iš mūsų politikų kuo skubiau integruotis į Europos Sąjungą ir NATO. Tik tam reikia stiprios politinės valios, o jos ne visada ir ne visiems užtenka. Kalbant vaizdžiai ir, atsiprašant, kiek grubokai, šiandien, prasidėjus kokiai nors invazijai, mūsų Prezidentas neturės netgi to įžymiojo upelio, per kurį galėjo perbristi jo pirmtakas, bėgdamas į užsienį. Beveik iš visų strateginių pusių mus supa ta pati Rusija. Tiesa, yra siauras sienos ruoželis su Lenkija, bet jis primena siaurą bambagyslę, kurią galima bet kada nutraukti...
Baigiant geopolitinių orientyrų temą, reikėtų pakartoti filosofo V.Radžvilo žodžius, pasakytus "Paskutinėje kryžkelėje". Prof.P.Gylys ir jo idėjos draugai filosofavo apie mūsų "Lietuvos pasiekimus, pažangą ir negalimumą grįžti atgal", ir tada šis gana santūrus žmogus pasakė vieną frazę, privertusią nutilti visus oponentus: "... jei artimiausioje, įžvelgiamoje ateityje netapsime NATO nariais, grįžimas atgal, iš kur esame išėję (t.y. į Rusiją), taps tik laiko klausimu".
Ne mažiau svarbūs šiame amžiuje yra ir kultūrinio identiteto išlaikymo klausimai. Dabar madingi tik du lietuvių požiūriai į naujoves - arba besaikis gėrėjimasis ir garbinimas, arba kategoriškas ir neargumentuotas atmetimas. Todėl kyla pati lietuvių tautos išlikimo problema. Dalis tautiečių išsilaksto skalsesnio duonos kąsnio ieškoti į užsienius, likę Lietuvoje dideliu greičiu praranda senąsias, amžiais diegtas tradicijas. Ar neteko pastebėti, kad, pavyzdžiui, į "Duokim garo" liaudies kapelijų varžybas LTV atvažiuoja dažniausiai jau garbaus amžiaus muzikantai, šokėjai ir dainorėliai, o reti jaunų kolektyvų pasirodymai sukelia žiūrovų susižavėjimą. Tai tik vienas ryškesnis pavyzdys, kokių galime išvardinti dar bent keliolika.
Be abejo, ryškesnio tautinio savitumo negalima išsaugoti, neišsaugojus pačios lietuvių tautos. Prie jos nykimo prisideda ir neigiamas gyventojų prieaugis. Daugelis jį aiškina sunkiomis ekonominėmis gyvenimo sąlygomis, kai net vienas vaikas šeimoje tampa prabanga. Kita vertus, mūsų naujieji ponai irgi neturi gausių šeimų. Negi mūsų tautoje gausiausios bus vien asocialios šeimos? Valstybė tik deklaruoja savo paramą gausioms šeimoms, neparemdama žodžių darbais. Tuo pat metu stebime, kaip gyvai vyksta prekyba vaikais, kaip į užsienį išvežami dešimtys ir šimtai kūdikių. Matyt, iš to uždirba įvairiausi vaikų "globos" struktūrų funkcionieriai. Atrodo, kad jaunoji lietuviukų karta yra tikras galvos skausmas mūsų biurokratams, kurie norėtų jų (kaip ir pensininkų) nematyti. Tokį įspūdį susidarai, kai kasdien girdi, matai ir skaitai apie uždaromas mokyklas, likviduotus "geltonuosius" autobusiukus ar pabrangusius vadovėlius. Derėtų susirūpinti, kol dar nevėlu. Vienas politikas anądien su savotišku pasididžiavimu per televiziją pareiškė, kad JAV jau gyvena trečdalis lietuvių tautos. Mums atrodo, kad čia reikėtų ne didžiuotis, o verkti. Juk nesame gausi tauta, kuri gali švaistytis milijonais savo tėvynainių.
Visgi didžiausia problema galima laikyti švietimo sistemos deformacijas. Kai už aukštąjį mokslą žadama įvesti vienodą 1000 Lt stojimo mokestį, šios naujovės autorius galima įtarti kultūrinio rasizmo propagavimu. Ir tai planuoja padaryti žmonės, įžūliai drįstantys vadinti save intelektualais... Toks švietimo modelis yra bjauresnis net už sovietinį, kai bent formaliai studijos buvo nemokamos (apie jų kokybę čia nediskutuosime). Dabar bandoma įdiegti principą senos liaudies patarlės motyvais: "Kvailas, kad biednas, o biednas, kad kvailas". Ir tai jau nekelia nuostabos, o tik nuoskaudą, kai buvusių nomenklatūrininkų ir jų atžalų gerovei užtikrinti kertamas Lietuvos ateities medis. Juk, smukus bendram išsilavinimo lygiui, Lietuva, net ir būdama ES nare, tebus pigios ir nelabai kvalifikuotos darbo jėgos tiekėja.
Šiuo metu, kylant įvairaus lygio diskusijoms dėl mūsų valstybės ateities, norėtųsi išgirsti ir svaresnį patriotinės, krikščioniškosios inteligentijos balsą. Deja, A.Maceinos ir S.Šalkauskio lygio filosofų dar nematyti, o esančių rašymo "lyderių" negalima priskirti nei patriotinei, nei katalikiškajai srovei. Tautą ir toliau moko gyventi filosofai su plyta, o vadinamieji intelektualai-patriotai beveik negirdimi. Nevyksta ir tas kuriamasis publicistinės minties darbas, kokį matėme dabar beveik visuotinai keikiamame prieškaryje. Negausi spauda blaškosi ir lūkuriuoja. Naujų balsų kol kas negirdėti. Liūdna. Štai vienas patriotinės ir berods katalikiškos pakraipos žurnalas skiria net keletą puslapių liūdnai pagarsėjusiam, jau Amžinybėn išėjusiam italų intelektualui P.P. Pazoliniui, išgarsėjusiam meile mažiems berniukams ir vietinei komunistų partijai, liaupsinti. Kas tai? Ekstravagancija? Nesusivokimas ar noras duoti uždirbti eilių vertėjui? Kitame panašaus tipo žurnale per kelis puslapius tęsiasi "laiškų redakcijon" epopėja. Skaitai ir net randi intrigą - vienas autorius šaukiasi naujosios pagonybės, kitas jam pavymui jaučia autentiškos katalikybės alkį. Užsimezga diskusija, tik jauti, kad čia kažkas ne taip, pernelyg tas pokalbis sureikšmintas, per daug nenatūralaus gėrėjimosi savimi, pakilus virš realybės ir žavintis savo nepaprasta rašytine iškalba. Ogi štai kas - abu šie jaunuoliai yra to žurnalo bendradarbiai ir kuria laiškelius patys sau, užuot sprendę savo problemas, susėdę dviese prie kavos puodelio, negadindami popieriaus. Trečiasis apsišaukėlis "žymus" filosofas viešai šaiposi iš Valdovų rūmų (Žemutinės pilies) atstatymo idėjos ir reikalauja autentiškų brėžinių. Skubiai atliekami sociologiniai tyrimai ir spaudoje paskelbiami jų rezultatai, kurie parodo, kad niekam tų Valdovų rūmų nereikia, iš keturių statistinių lietuvių vidutiniškai du pasisako prieš jų atstatymą, vienas už, o dar vienam - į viską nusispjauti.
Nereikia stebėtis tokiais apklausų rezultatais. Atrodo, kad šie duomenys yra arti tiesos. Bet niekada nebuvo, kad sąmoningų piliečių būtų dauguma. Juk ir XX a. pradžioje Lietuvą atkūrė saujelė (keletas šimtų) šviesuolių, sugebėjusių uždegti ir išlaikyti laisvės deglą. O tauta per du dešimtmečius padarė milžinišką šuolį į priekį.
Nėra jokios abejonės, kad ir Žemutinės pilies likimas bus toks, koks kažkada teko ir Trakų piliai. Jos atstatyti nenorėta, buvo net siūlančių leisti jai pačiai sugriūti, o tik po to atstatinėti. Daug kas ir Maskvoje piktinosi, kad "Tarybų Lietuvoje atstatinėjamos feodalų pilys". Galime lažintis, kad, atstačius Žemutinę pilį, dabartiniai jos atstatymo kritikai pakeis savo nuomonę ir ims pasakoti, kaip jie neva prisidėję prie jos atstatymo idėjos populiarinimo...

Darius VILIMAS

Vilnius