XXI amžius

Garbinga veikla - nepamirštama

"Vytauto" klubui - 75

Ateitininkai pernai paminėjo 90 metų sukaktį nuo savo veiklos 1910 metais pradžios. Iš pradžių ateitininkų organizacijai priklausė tik gimnazijų ir kitų vidurinių mokyklų moksleiviai. Susikūrus nepriklausomai Lietuvai ir įsteigus universitetą, gimnazijas baigę moksleiviai ateitininkai, studijuodami Lietuvos aukštosiose mokyklose, būrėsi į studentų ateitininkų kuopas, draugoves, korporacijas. Pirmoji studentų ateitininkų draugovė Lietuvos universitete Kaune susikūrė jau 1922 m. gegužės 5 d. Taigi ateinančiais metais ši draugovė minės 80 metų, kai pradėjo savo veiklą.
Studentų ateitininkų Lietuvos universitete kasmet vis daugėjo ir jau kitais studijų metais studentai ateitininkai pradėjo grupuotis būreliais, grupėmis, o 1925 metais pradėjo skaidytis į korporacijas, pagrįstas studijų kryptimi ar kokiais nors kitais polinkiais.
Studentai ateitininkai, vadovaudamiesi, kaip ir moksleiviai ateitininkai, šūkiu "Visa atnaujinti Kristuje", vienu iš svarbiausių savo veiklos barų pasirinko visuomeninę veiklą. Visuomenininkai jau 1923 m. spalio 2 d. sudarė atskirą grupę studentų ateitininkų draugovėje. Ši grupė kiek vėliau pasivadino visuomenininkų klubu, o 1926 m. lapkričio 21 d. šis klubas pasivadino "Vytauto" vardu. Taigi šiemet lapkričio 21 dieną sukako 75 metai nuo visuomenininkų "Vytauto" klubo įsteigimo.
"Vytauto" klubas sėkmingai veikė iki pat 1940 m. birželio 15 d., kada Lietuvą okupavo sovietai ir naujoji valdžia uždraudė bet kokią organizuotą veiklą, palikdama veikti tik komunistų partiją.
Taigi klubas gyvavo beveik penkiolika metų. Jo gretose iš pradžių buvo tik 21 narys. O per penkiolika metų klubui priklausė beveik du šimtai studentų. Dauguma jų baigė aukštuosius mokslus ir nuėjo dirbti į įvairius valstybės ir visuomenės barus. Deja, patys jaunieji, būdami dar studentai, turėjo paslėpti savo kepuraites, kitus nario ženklus ir sustabdyti savo veiklą, jei nenorėjo tapti sovietų persekiojimo aukomis. Deja, nemažai buvusių vytautininkų okupacijų metais nuėjo ir lietuvių tautai sovietų skirtais kančių keliais. Tai pirmiausia "Vytauto" klubo garbės nariai Pranas Dovydaitis, Aleksandras Stulginskis, klubo eiliniai: kun. Juozas Adomaitis, Edmundas Akelis (žuvo lageryje), Viktoras Alekna - šių eilučių autorius, Kazimieras Balkūnas, Vincas Bazilevičius, Jonas Dagelis (žuvo lageryje), Jurgis Dagilis, Petras Minutka, Juozas Racius, kan. Petras Rauda, kun. Juozas Šalčius, Jonas Štaupas (lageryje žuvo 1942 metais), kun.Vladas Didžiokas (žuvo lageryje) ir kai kurie kiti, apie kuriuos šių eilučių autorius dar neturi žinių.
Vytautininkai studijuodami ne tik mokėsi, lavinosi, bet ir labai rėmė tuometines katalikiškas organizacijas, pirmiausia ateitininkus, taip pat kaimo katalikiško jaunimo sąjungą "Pavasaris", vėliau persitvarkiusią į federaciją, kitas katalikiškas organizacijas. Jie padėdavo šioms organizacijoms rengti susirinkimus, konferencijas, kongresus, skaitydavo paskaitas, ruošdavo vaidinimus. Vytautininkai Albinas Graževičius, V.Bazilevičius, K.Balkūnas daug metų redagavo "Pavasarį" ir kitus leidinius, vytautininkai K.Balkūnas, Petras Barzda, Juozas Kašelionis, Cezaris Surdokas, kai kurie kiti dirbo katalikiškų organizacijų centruose... Visko čia neišvardysi, galima pasakyti tik tiek, kad visuomeninės katalikiškos Lietuvos organizacijos jautė svarią vytautininkų pagalbos ranką, dirbdamos Bažnyčios ir Tėvynės labui.
Artėjant antrajai bolševikų okupacijai, gana didelis vytautininkų, kaip ir kitų lietuvių inteligentų, būrys pasitraukė į Vakarus. Ir ten jie tuojau pakėlė galvą: steigė lietuviškas mokyklas, leido laikraščius, knygas, rūpinosi pabėgėlių buitimi. O 1949 metais ir šiek tiek vėliau beveik visi persikėlė per Atlantą į Vakarus, pasiryžę dirbti, kovoti dėl Lietuvos ir laukti varpo dūžio, kviečiančio grįžti į Tėvynę.
Vytautininkai sendraugiai, jau gyvendami Jungtinėse Amerikos Valstijose, mėgino atkurti "Vytauto" klubą. Tačiau buvo išsisklaidę po labai plačią šalį, kiti atsidūrę ir Kanadoje, dar vienas kitas - Pietų Amerikos valstybėse, gal ir Australijoje, todėl ir atgaivinti klubo nepavyko, nors senieji draugai porą dešimtmečių ir susitikinėjo.
Ir sovietinėje Lietuvoje liko šiek tiek vytautininkų, kurie, dangstydamiesi nuo persekiojimų, kilnodamiesi iš vietos į vietą, organizacijos jau negalėjo atgaivinti, bet išliko. Išliko iki mirties. Tai Pijus Andziulis, Mikas Babilius, Petras Butrimas, Juozas Černiauskas, Domas Navickas, Antanas Patackas, Jonas Stoskeliūnas (dirbęs Punske), Tomas Šniukšta (Kauno veterinarijos akademijos profesorius), Vytautas Valiukevičius - advokatas Ukmergėje, gal dar kai kas, bet jau visi Amžinybėje. O šiandien, be manęs, Lietuvoje dar, rodos, gyvena ir buvęs vytautininkas Bronius Šliogeris.
"Vytauto" klubas turėjo ir keturolika garbės narių. Klubo šefu buvo kunigas Mykolas Krupavičius. Kiti garbės nariai, be jau minėtų P.Dovydaičio ir A.Stulginskio, buvo šie: dr.Leonas Bistras, prel.Aleksandras Dambrauskas - rašytojas Adomas Jakštas, kan. Povilas Dogelis, dr.Petras Karvelis, kun.prof. Pranas Kuraitis, kun. prof. Antanas Maliauskis, kan. prof. Juozas Meškauskis, prof.Kazys Pakštas, prof.Stasys Šalkauskis, kun. Antanas Šmulkštys - poetas Paparonis, kun. Stasys Ūsoris. Vytautininkai turėjo ir savo uniformą: kepuraitę ir juostelę bei vėliavą, kurios krikštatėviai buvo kun. M.Krupavičius ir Aleksandra Vailokaitienė.
Baigę mokslus vytautininkai sudarė klubo bičiulių - sendraugių būrį, kurio eilės kasmet augo.
Trumpai neišsakysi klubo veiklos ir reikšmės, tik verta priminti, kad jų ateitininkiški bruožai - katalikiškumas, tautiškumas, visuomeniškumas, mokslumas, šeimyniškumas - turėjo didelę reikšmę lietuvių tautai ir Katalikų Bažnyčiai. Ar paseks jais šių laikų studentai?

Viktoras ALEKNA
Vytautininkas nuo 1934 metų