Laivas be burių ir kompaso

Dabartinės Lietuvos valdžios nesusigaudymas situacijoje, keisti ministrų veiksmai, priimant ir atšaukiant potvarkius, darosi sunkiai suprantami ne tik opozicijai. O ką jau kalbėti apie Seimą ir jo Pirmininką, kuris Seimo kontrolę jau perleido savo koalicijos "partneriui", vadinamajam socialdemokratui Č.Juršėnui. Nesėdi sudėjęs rankų ir kitas socdemas V.Andriukaitis, kuris net Londono arbitražiniame teisme, nagrinėjančiame "Williams International" ir firmos, stačiusios Būtingės terminalą, nesutarimus, užsipuolė amerikiečių kompaniją "Williams", esą "pavogusią Lietuvos naftos ūkį". Taigi dar prieš rinkimus žadėjęs iki paskutiniojo kraujo lašo kautis su "plėšrūnais amerikonais", darbo žmonių gynėju besivadinantis seimūnas savo pažadą nuosekliai vykdo.
Akivaizdu, kad tokie pareiškimai nedaromi be partijos vadovo, dabartinio Premjero žinios, nors kartais po panašių išsišokimų partijos Informacinio centro vadovas pareiškia, jog tas ar kitas antivakarietiškas partijos veikėjų išpuolis tėra tik jų asmeninė nuomonė. Dėl tokių savo pavaduotojo pareiškimų Seimo Pirmininkas nieko nesako. Matyt, kitaip elgtis ir negali, nes faktiškai jis ir Socialliberalų frakcija klusniai vykdo visus vadinamųjų socialdemokratų nurodymus. Na, o tie kala geležį kol karšta. Štai Seimo valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto narys A.V.Indriūnas, kuriam laikui atidėjęs stabmeldystės įteisinimo reikalus, kelia idėją sugrąžinti mirties bausmę. Esą tai sumažintų nusikaltimų skaičių ir būtų sutaupyta daugybė pinigų, nes nuteistojo iki gyvos galvos išlaikymas valstybei kainuoja 300-400 tūkst. litų.
Nė nereikia aiškinti, kaip į mirties bausmės grąžinimą pažvelgs Europos Sąjunga. Jų nuomonė bus tokia pat, kaip ir dėl "Williams" išvarymo. Beje, Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas R.Pavilionis paaiškino, jog, išvarius "Williams", mokytojams nebereikėtų streikuoti dėl neišmokamų atlyginimų, nes pinigų būsią per akis. Gal "Lukoil" duos?
Toks Seimo Pirmininko abejingumas aukščiausiosios jo vadovaujamos valstybės institucijos darbui kelia didelį nerimą. Juk iš tiesų, jeigu, nors to ir nerodydamas, Seimo vadovas visą dėmesį skiria už 13 mėnesių įvyksiantiems prezidento rinkimams, tai argi galima kalbėti apie rimtą darbą ar rūpestį valstybės reikalais?

Tiesa, dar lieka galimybė socialliberalų vadui tapti Lietuvos prezidentu. Juolab kad vienas seimūnas jau sumanė naują idėją - padaryti Lietuvą prezidentine respublika. Tos idėjos autorius puikiai žino, jog nė vienoje Europos Sąjungos valstybėje prezidentai vyriausybėms nevadovauja.
Apskritai fantazijos stoka mūsų seimūnai tikrai nesiskundžia. Antai socialliberalai D.Mikutienė ir A.Indriūnas sumanė seniūnus paversti ne valstybės tarnautojais, o politikais. Kitaip tariant, padaryti juos klusniais partinių vadų klapčiukais. Kiti Seimo nariai reikalauja priimti įstatymą, kad atskirų šakų finansavimas būtų susietas su bendruoju vidaus produktu (BVP). Tai yra kiekvienai šakai skirtų tam tikrą procentą BVP. Tokių dalykų irgi nėra Europos Sąjungoje, į kurią tariamai veržiamės. Štai ir kyla klausimas, ar iš tiesų veržiamės. Tuo galima labai suabejoti. Štai Premjeras ir jo aplinka svarsto, ar būtina uždaryti antrąjį Ignalinos atominės elektrinės bloką 2009 metais, kaip jau yra įsipareigota ir ko reikalauja Europos Sąjunga. Tai aiškiai pasakė aukščiausi ES pareigūnai. Briuselio politikai be jokių užuolankų, net užmiršę diplomatinę etiką, nedviprasmiškai pareiškė, jog, neįvykdžius pažado dėl Ignalinos AE antrojo bloko sustabdymo, Lietuvai kelias į ES bus uždarytas. Kaip pastebėjo "Lietuvos ryto" politikos apžvalgininkas Valdas Bartasevičius, Briuselis - ne Maišiagala, kas pažadėta, tas turi būti ištesėta, ir persigalvoti, kaip su broliais latviais po medžioklės, niekas neketina leisti. "Atrodo, šį kartą trūko kantrybė ir taip tiesiai buvo suformuluota, ko Vakarai nori iš Lietuvos, kad net A.Brazauskui turėtų būti visiškai aišku: jeigu Ignalinos atominė elektrinė nebus uždaryta iki 2009 metų, nebus ir jokio kvietimo į Europos Sąjungą", - rašo V.Bartasevičius. Tačiau pažadėti ir nevykdyti tapo Lietuvos politikų, ypač dabartinės koalicijos, elgesio norma. Žinoma, tai ne vien nevykdomi pažadai rinkėjams. Į juos, žmones iš gatvės, jau seniai niekas nekreipia dėmesio. Kur kas blogiau, kai nevykdomi pažadai tarptautinėms organizacijoms. Bet stebėtis nėra ko: juk pažadais žarstosi tie patys žmonės, kurie ir sovietiniais laikais žadėjo be galo.

Tokioje situacijoje, atrodytų, opozicija turėtų darbuotis pasiraitojusi rankoves, o ne virti grupės draugų sultyse. Tas virimas ypač būdingas liberalams, turintiems didžiausią opozicinę frakciją Seime. Bet visos jėgos skiriamos debatams, kas yra geresnis ir tikresnis liberalas - R.Paksas ar E.Gentvilas. Į tuos buvusius ir visiškai nereikalingus debatus įtraukiama žiniasklaida, visuomenė. Ko siekiama žiniasklaidoje panašiomis "diskusijomis": kuris iš liberalų vadų gražesnis, kokie turi būti Valdovų rūmai ar kokie stabmeldystės privalumai? Nejau vien didesnio tiražo ar daugiau žiūrovų? Turbūt viso to šaknys yra giliau: nukreipti dėmesį nuo svarbiausių reikalų, manipuliuoti, ypač jaunais, žmonėmis. Juk neatsitiktinai tik su žiburiu atrasi jauną žmogų, besidomintį visuomenės gyvenimu, politika. Jiems, net studentams, veržliausiai ir revoliucingiausiai visų laikų "klasei", vis tiek, ką išsirinks balsuodami tie "seniai" - jų tėvai ir seneliai. Akivaizdu, jog neblogai yra padirbėta. Na, ir ta liberališkoji opozicija - daugiau negu keista. Pakanka tik vieno pavyzdėlio. Socialliberalų vadams susapnavus apie stabmeldystės įvedimą, tuoj prie to sapno prisijungė ir kai kurie "opozicionieriai" liberalai. Galima paminėti ir daugiau panašių pavyzdžių. Negi kai kuriems "opozicionieriams" vis dar vaidenasi buvusios vedybos su A.Paulausku? Juk po skyrybų praėjo jau daugiau nei penki mėnesiai. Stebina, jog net konservatoriai imasi ne rimto opozicijai priklausančio darbo, o pirma laiko prisideda prie prezidento rinkimų žaidimo. Negi rimtai tikisi gauti prezidento kėdę? Jų oficialiai paskelbtas kandidatas į prezidentus ekspremjeras A.Kubilius, mėgstantis visokias metaforas, netgi paskelbė "tigro šuolio" strategiją, kuri esą turėtų tapti valstybės ūkio klestėjimo pagrindu. Po tokio "tigro šuolio" nereikėtų niurnėti, kad įvairūs komercinių televizijų šou verslo atstovai iš paties ekspremjero rankų gavo peno šaipytis į valias. Negi Seimo rinkimams paskelbta "Naujo vėjo" programa dar neįrodė, kad įvairūs "vėjai" ir "šuoliai" tik atbaido net simpatizuojančius tai partijai rinkėjus? Kaip teisingai pastebėjo politikos apžvalgininkas Rimvydas Valatka, "turėdami tokią suskydusią ir tingią opoziciją kaip dabar, kairieji gali nebaudžiami šluostytis į jos kaklaraiščius kojas. į Lietuvą - taip pat".

Na, ir šluostosi atsidėję. Vienas iš to šluostymosi elementų - vadinamųjų socialdemokratų ketinimas kitąmet vienu metu surengti prezidento ir savivaldybių rinkimus. Tuo aiškiai norima perimti visas valdžios grandis - nuo Prezidentūros ir Seimo iki savivaldybių. Vienas iš neokomunistų veikėjų G.Kirkilas išdidžiai pareiškė, jog neseni devynių Lietuvos partijų ir Savivaldybių asociacijos pareiškimai, prieštaraujantys bendrų rinkimų idėjai, - jam nė motais. G.Kirkilo žodžiais tariant, tokie pareiškimai vadinamųjų socialdemokratų neišgąsdino ir neįtikino. Jis taip pat sakė bandysiąs įkalbėti partijų, nesutinkančių su siūlymais vieną dieną rengti prezidento ir savivaldybių rinkimus, vadovus atsisakyti savo pozicijos, o jeigu nepavyks, tada organizuos "pačių dešiniųjų rinkėjų spaudimą". Kokiais būdais tai bus daroma, vadinamųjų socialdemokratų Informacijos centro vadovas nepaaiškino. Tačiau akivaizdu, jog neokomunistai jokių amerikų to "spaudimo" klausimu neatradinės. Jau ne per vienus rinkimus naudojamos tos pačios priemonės - rinkėjų papirkinėjimas alaus buteliu ar "gintarinės ledi" sėkmingai išbandytas labdaringos sriubytės dalijimas. Bet ir tai dar ne blogiausia. Neokomunistai sparčiai vairuoja Lietuvą atgal į komunistinį socializmą. Turiu omenyje ne tik grūdų ir pieno kainų reguliavimą. Antai vienas iš neokomunistų frakcijos oratorių siūlo mokėti pensijas buvusiems stribams ir enkavėdistams už pokario metais jų vykdytą "kuriamąjį darbą". O kas toliau?

Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas

© 2001 "XXI amžius"