XXI amžius

Nepamirštami susitikimai

Šią vasarą Lietuvoje viešėjo buvęs Lietuvos laisvės armijos (LLA) žvalgas Algirdas Šertvytis. Vokiečių okupacijos metais jis dirbo geležinkelių valdyboje ir buvo vienas iš jaunimo organizatorių priešinantis nacių įvestai tvarkai. Apie 1943-uosius išaugo žmonių nepasitenkinimas esama tvarka, kūrėsi įvairios pogrindinės jaunimo organizacijos. A.Šertvytį pakvietė LLA vadas Kazys Veverskis. Kuo jis atkreipė jauno karininko, LLA įkūrėjo dėmesį ir kokį įspūdį paliko?

- Vokiečių okupacinės vyriausybės administracija 1943 metais jau atvirai gaudė jaunimą ir vežė darbams į Vokietiją, - pasakojo A.Šertvytis. - Specialūs policijos daliniai nuo 1941-ųjų vėlyvo rudens ir žiemos tiesiog "medžiodavo" geležinkelio stotyse: atiminėjo iš žmonių maisto produktus, gaudė vyrus priverstinei karo tarnybai. Agresyvūs veiksmai ypač sustiprėjo 1943 metų pavasarį, po pralaimėjimo Stalingrado fronte. Jaunimas baiminosi, kad neprasidėtų masiniai vežimai į Vokietiją priverstinei Reicho tarnybai.
Tuo metu aš dirbau Lietuvos geležinkelių valdyboje, turėjau teisę važinėti visais Lietuvos traukiniais. Susirinkę jauni vyrai - geležinkelio valdybos tarnautojai ir eksploatacijos ruožo darbininkai - pasitarė su Šarūnu Jazdausku ir Vytautu Kacucevičium, kaip elgtis, ką daryti, kad sukliudytume vokiečiams išvežti mūsų jaunuolius iš Lietuvos. Planavome, kaip tektų paralyžiuoti geležinkelio darbą, jeigu iškiltų masinės jaunimo deportacijos į Vokietiją grėsmė. Bijojome, kad lietuvių neištiktų tokia pati tragedija, kokia įvyko birželį Rusijos okupacijos metais tremiant žmones į Sibirą. Po šio pasitarimo mes ir įkūrėme Lietuvos geležinkelininkų laisvės kovotojų sąjungą - LGLKS. Netrukus Vilniuje, Basanavičiaus gatvėje esančiame privačiame name, įvyko pirmasis organizacijos susirinkimas, kuriame dalyvavo penkiolika geležinkelio darbuotojų. Kad nesukeltume įtarimo, surengėme šachmatų turnyrą, o kalbėjomės apie organizacijos planus, numatėme leisti politinių žinių biuletenį ir platinti traukiniuose keleiviams. Biuletenį leisti patikėta man. Spausdinau šapirografu savo tarnybiniame bute. Žinias rinkti padėjo karininkas Š.Jazdauskas ir V.Kacucevičius, su kuriais tame pačiame name gyvenome. Labai greit biuletenį išplatinome po visas geležinkelio stotis, konspiracijos tikslu spaudą išvežiodavom tokiuose pačiuose vokuose, kaip ir tarnybinius raštus. Į mūsų veiklos rezultatą atkreipė dėmesį LLA štabas Vilniuje, kurio vadas ir organizatorius buvo jaunas karininkas Kazys Veverskis. 1943-ųjų balandį per Adolfą Kubilių gavau pakvietimą pasimatymui su pačiu vadu. Tuo metu jo štabas buvo netoli Katedros aikštės, Gedimino gatvėje.
Patekome į štabo būstinę, pasakę slaptažodį. Sutikęs mus vyriškis palydėjo į didžiulį kambarį aptemdytais langais. Būstas labai kuklus: rašomasis stalas, ant stalo - lempa, šalia - keletas kėdžių. Už stalo sėdėjo jaunas energingų bruožų vyras. Tai ir buvo K.Veverskis. Sutikdamas mus atsistojo, pasisveikino, o kalbėjomės trumpai ir konkrečiai. Jis pasakė, jog jam žinoma mūsų organizacijos veikla, tam jis pritaria, tačiau suabejojo, ar mes vieni, nedidelė grupelė žmonių, pajėgsime praktiškai naudingai veikti. Pasiūlė mums įsijungti į bendrą LLA veiklą. Sužinojome, kad šios organizacijos tikslas - suvienyti lietuvius kovai, kuri mūsų visų dar laukia. Mums buvo paaiškinta, kad LLA vadovybę sudaro kadriniai karininkai. Tada sutarėme, jog geležinkeliečių jaunimo organizacija likviduojama ir pradedame veikti vadovaujant LLA. K.Veverskis, sužinojęs, kad turiu specialų leidimą važinėti visų krypčių traukiniais, iš karto pasiūlė dirbti štabe ryšininku ypatingoms užduotims. Pirmoji užduotis ir buvo vežioti pogrindžio spaudą, platinti laikraštėlį "Į laisvę" bei "Karines ir politines žinias", ką aš ir vykdžiau.
Vėl susitikome, kai buvau paprašytas kaip nors gauti tuščių neužpildytų leidimų važinėti prekiniais traukiniais. Iki 1944-ųjų liepos visus LLA štabo nurodymus vėliau gaudavau per A.Kubilių.
1944 m. liepos 3 d., Rytų frontui pajudėjus Lietuvos kryptimi, prasidėjo lemtingi įvykiai: skubiai buvo evakuojamos įstaigos, išvežami dokumentai. Jausdami realų Raudonosios armijos pavojų, Lietuvos gyventojai stengėsi išvažiuoti iš didesnių miestų ir pasiekti vakarinę Lietuvos dalį. Dar 1943 metais vokiečių okupacinė karinė vadovybė likvidavo Lietuvos geležinkelio valdybą, ir mes jau priklausėme vokiečių geležinkelių direkcijai. Daug tarnautojų buvo atleisti, palikti tik tie, kurie mokėjo vokiečių kalbą, aš - taip pat. Atmintiną 1943 m. birželio 3 d. gavome įsakymą skubiai evakuotis. Tą patį rytą gavau ir specialią LLA štabo užduotį parūpinti vagoną, kuriuo turėjome išvežti štabo turtą ir dokumentus iš Vilniaus. Užduotis buvo nelengva, nes nuo ankstyvo ryto sostinės geležinkelyje ir visose stoties prieigose buvo prisigrūdę žmonių. Gyventojai bėgo iš Vilniaus, vagonai buvo perpildyti, net papildomi traukiniai nepajėgė išvežti visų, norinčių palikti sostinę. Vykdydamas štabo užduotį, susiradau LLA narį, stoties budėtoją Bekevičių. Jis surado prekinį vagoną, atvežėm jį prie sandėlio rampos ir sukrovėm štabo turtą. Evakuacijai vadovavo A.Kubilius. Pavakary traukinys pajudėjo į Kauną. Iš Kauno mūsų vagoną būtinai reikėjo nugabenti į Radviliškio stotį, mat ten savo ūkį turėjo LLA Šiaulių apygardos vadas Adolfas Eidimtas ir galėjo viską saugiau paslėpti.
Jau artėjant prie Vievio viršum Vilniaus pasirodė gaisrų pašvaistės, buvo girdėti bombų sprogimai.
Atvykę į Kauną, palikome savo vagoną atsarginiame kelyje, dar nežinodami, kaip nusikapstysim iki Radviliškio. Išgelbėjo mano bendramokslis iš Kauno aukštesniosios technikos mokyklos Jonas Bagdonavičius. Jis pasirūpino, kad vagonas su štabo turtu būtų prikabintas prie pirmo traukinio, išvykstančio į Šiaulius. Pagaliau mes pasiekėm Radviliškį, ir aš atsisveikinau su A.Kubiliumi. Neilgai trukus, rugpjūčio 8 dieną, aš ir grupė LLA narių gavome štabo užduotį vykti mokytis žvalgybos paslapčių į Nojhofo žvalgų mokyklą, esančią už septyniolikos kilometrų nuo Karaliaučiaus. Tada vėl susitikome su štabo vadu. Daugiau matyti K.Veverskio neteko. Tačiau ir tie trumpi susitikimai paliko didžiulį įspūdį.
Kuo šitas jaunas karininkas iškart įgydavo visų pasitikėjimą? Jis kalbėjo trumpomis frazėmis, labai konkrečiai, aiškiai. Jutai, jog, prieš susitikdamas su žmonėmis, ji detaliai planavo, mąstė, ką pasakys ir kokiu tikslu susitinka. Konkreti atvira šneka įtikindavo. Mokėjo išklausyti ir kitų nuomonę, įvertinti pasiūlymus.
Nedidelio ūgio, lieknas šatenas, kariškos laikysenos, K.Veverskis pirmiausia įdėmiai pažvelgdavo į atėjusius, tarytum vienu žvilgsniu įvertindamas, o kalbėjo nedaug - jokių nereikalingų žodžių. Viskas tikslu, motyvuota, aišku. Tai sudarė energingo, mąstančio žmogaus įspūdį, koks jis ir buvo. Valingi veido bruožai, sodrus, galingas balsas, ryškūs oratoriniai sugebėjimai neliko neįvertinti, jaudino jo rodoma pagarba žmogui. Tiesa, jis dar buvo labai jaunas karininkas, ir iš kai kurių vyresnio amžiaus kariškių, ypač turėjusių aukštesnį karinį laipsnį, esu girdėjęs abejonių: ar ne per jaunas K.Veverskis, kad imtųsi vadovauti tokiai didžiulei LLA organizacijai? Deja, niekas negalėjo paneigti jo organizacinių sugebėjimų ir akivaizdžios įtakos jaunimui. Gal būta ir šiek tiek pavydo, vertinant jauno karininko veiklą, tačiau nemanau, kad jam tai būtų pakenkę, nes paneigti jo energijos, sumanumo ir drąsos buvo neįmanoma. Dėl jo jaunystės gal kiek suabejojo tik pulkininkas Kriaunaitis ir dar vienas kitas vyresnio amžiaus karininkas. O dabar jo jaunystę, ryžtą gintis nuo okupantų reikėtų vertinti prisimenant ir kai kuriuos nemalonius, skaudžius dalykus, ko negalėjo nematyti jauni. Juk daugelis vyresnio amžiaus, aukštesnio laipsnio ir turinčių daugiau patirties karininkų labai greit suskubo pasitraukti į Vakarus, mus, jaunus ir neturinčius karinės patirties, palikę vienus. Juk ir mus, apmokę žvalgybos, radisto specialybės, išmetė, kaip sakoma, tiesiai ant rusų durtuvų - į Raudonosios armijos okupuotą Lietuvą. Tai jau kita tema, tačiau negalėjau to nepaminėti, prisimindamas K.Veverskio organizuotumą. Ne visada jaunystė - tik patirties stoka. Ne visada jaunystė - kliūtis darbui, reikalaujančiam išminties ir operatyvumo. Mano nuojauta ir tie keli trumpi pasimatymai tikrai leidžia teigti, jog mes turėjome jauną, gabų karininką, ne veltui pelniusį visišką pasitikėjimą juo, kaip LLA vadu. Jis tik vieno dalyko negalėjo numatyti (to ir mes visi nesitikėjom) - būsimų kruvinų išdavysčių, neįtikėtinai plataus KGB kolaborantų tinklo. Nuo to mes nebuvom apsaugoti. Vertindamas K.Veverskio veiklą, jo politines pažiūras, pastabumą, žmogaus pažinimą ir pareigos Tėvynei jausmus, galiu labai teigiamai vertinti ir prieškario Nepriklausomos Lietuvos karininkų parengimą tarnybai. Juk brangiausią, ką visa tauta vertina ir ko laukia iš karių, - tai ištikimybė duotai kario priesaikai, ryžtas ir veiklumas, o šito niekas, kalbėdamas apie K.Veverskį, negalėtų paneigti. Ir ne be reikalo prisiminiau kai kurių aukštesnio laipsnio karininkų nuomonę, palyginau jauno karininko asmenybę su tais, apie kuriuos šiandien nenorėčiau kalbėti.
Vieną kartą, kai, baigusius Nojhofo žvalgų mokyklą, mus jau ruošė skrydžiui į rusų užimtą teritoriją ir nuvežė į oro uostą netoli Olštino, įvyko lemtingas pokalbis su mus lydėjusiais vokiečių lakūnais. Junkers - 88 bombonešiu jie turėjo mus nuskraidinti iki tam tikros vietos ir, kaip sakoma, "išmesti". Kai, pasiruošę skrydžiui ir šuoliui, mes lipome į lėktuvą, lakūnai neiškentę prašneko: "O jūsų vadai - tikri bepročiai. Juk šoksit tiesiai rusams ant durtuvų! Jau visa Lietuva knibžda raudonarmiečių ir specialiai parengtų enkavėdistų divizijomis. Jus išmeta mirčiai".
Mes, aišku, tylėjome: vokiečių lakūnai buvo teisūs, o mūsų vyresnioji karininkų karta, matyt, tuo momentu jaunų negalėjo suprasti. O mes negalėjom kitaip pasielgti. Beje, tuokart, mūsų laimei ar nelaimei, "išmesti" nebuvome, mat trukdė didelis debesuotumas, nepalankus nei lėktuvo skrydžiui, nei šuoliui parašiutais oras. Paskraidino mus viršum okupuotas Lietuvos ir sugrąžino atgal. Antrasis skrydis pavyko: mūsų orientyras buvo Lieplaukis ir nedidelis ežerėlis netoliese.
Mano manymu, jeigu būtume turėję žymiai daugiau tokių ryžtingų karininkų, koks buvo K.Veverskis, gal mažiau būtų buvę aukų, nors... kas žino?

Užrašė Janina SEMAŠKAITĖ