Vyskupas turi liudyti savo šventumu

Spalio pabaigoje Vatikane baigėsi visą mėnesį trukusi dešimtoji Vyskupų Sinodo asamblėja, kurioje dalyvavo 55 kardinolai, 7 Rytų Katalikų Bažnyčios patriarchai, 70 arkivyskupų, 106 vyskupai bei 30 kunigų auditorių pagalbininkų. Didžiausiame po II Vatikano Susirinkimo bažnytiniame forume dalyvavo ir apie jo įspūdžius "XXI amžiui" papasakojo Lietuvos kariuomenės ordinaras, Šiaulių vyskupas Eugenijus BARTULIS.

Kokią įtaką Vyskupų Sinodo darbui turėjo dabartinė sudėtinga tarptautinė padėtis, ypač po rugsėjo 11-osios teroristinių išpuolių?

Dešimtajame pasauliniame Vyskupų Sinode kalbėję vyskupai, kunigai bei pasauliečiai dažnai prisimindavo skaudžius rugsėjo 11-osios išpuolius. Jie buvo ir Popiežiaus širdyje, lūpose. Jis dažnai prisimindavo šią tragediją ir skatindavo melstis už žuvusiuosius. Net tada, kai suėjo mėnuo nuo rugsėjo 11-osios, buvo specialiai meldžiamasi - ryte ir popietiniame susitikime. Buvo pareikšta mintis, kad tik teisingumas gali įgyvendinti pasaulyje taiką. Milano kardinolas Karlas Marija Martinis, SJ, žvelgdamas į Šventąjį Raštą, labai gražiai pasakė: vienos ar kitos Šventojo Rašto įvykių akimirkos, kai Viešpats nubausdavo vienus nusidėjėlius ir, atrodo, bausmės išvengdavo kiti, išlieka svarbios ir dabar. Viešpaties mintis apie tai, kad, jei neatsiversime, visi pražūsime, skatina susimąstyti rugsėjo 11-osios įvykių akivaizdoje ir kiekvienam atsiversti. Nesmerkiant kito žmogaus, bet atsiversti, kad galėtume iš Dievo malonių sulaukti.

Baigiamajame Sinodo asamblėjos kreipimesi išryškintos pasaulio socialinės problemos: skurdas, prievarta, pornografija, abortai. Ar tai reiškia, kad kuriant meilės civilizaciją vyskupai turi vis aktyviau dalyvauti visuomenės gyvenime, neapsiriboti vien tik liturginiais reikalais?

Iš tiesų buvo dažnai kalbama apie skurdą, badą, tuos nelaimingus kraštus, kur viešpatauja prievarta, žudomos negimusios gyvybės. Visų pirma vyskupas turi būti vadas, žvelgti labai plačiai, jis turi matyti visas skaudamas žaizdas, jas tvarstyti, jo, kaip vadovo, kaip vyskupijos vado, misija - daryti viską, kad ganomieji galėtų būti tikri, jog bus apsaugoti nuo įvairių blogybių. Tai yra vyskupo - žmogaus - dvasinio vadovo vizija. Jam turi rūpėti visi žmonės, visos skaudžiosios jų problemos.

Sinodo temoje ir daugelyje pranešimų pažymėta, kad vyskupas, kaip krikščioniškos vilties nešėjas pasauliui, pirmiausia turi liudyti savo šventumu. Kokie konkretūs vyskupo švento gyvenimo bruožai buvo labiausiai išryškinti per Asamblėją?

Vyskupas turi būti maldos žmogus, kilni asmenybė, liudijanti visai vyskupijai ir visuomenei, kad jis yra Kristui atstovaujantis asmuo žemėje, jis yra apaštalų įpėdinis, jis viltingu žvilgsniu turi žvelgti į pasaulio ateitį.
Visa tai turi liudyti savo asmeniu. Šventajame Rašte skaitome: tai tešviečia Jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų Jūsų gerus darbus ir garbintų Dievą, kuris yra danguje. Vyskupas turi šviesti, spinduliuoti šventumu, nes kitaip nieko negalės padaryti. Dievas tiek galės nuveikti per vyskupą, kiek šis sugebės išsaugoti širdyje ir gyvenime Dievo malonę, kiek jis leis Dievui eiti per save. Labiausiai buvo išryškintos vyskupo, kaip paklusnumo Dievui, savybės - paklusti Viešpaties valiai ir, žvelgiant į Kristų, būti neturto žmogumi. Kristus žemėje neturėjo kur galvos priglausti. Jo kilnus pavyzdys turi paskatinti ganomuosius eiti tuo tikruoju paprastumo keliu. Vyskupas turi būti turtingas meile, šventumu. Didžiausias turtas turi būti Kristus. Naudodamasis Kristaus meile ir ištikimybe vyskupas gali žmonėms nurodyti tikrąjį šventumo kelią.

Pastaruoju metu daug kalbama apie vyskupų bendrystės ir kolegialumo santykį, ryšių gerinimą tarp vyskupų konferencijų ir Vatikano tarnybų. Ar tai yra aktualu Lietuvos Katalikų Bažnyčiai?

Labai dažnai buvo kalbama apie vyskupų bendrystę, kolegialumą, nes labai svarbu, kai žmonės jaučia vienas kito gerumo ranką. Ypač tai jaučia susirinkę viso pasaulio vyskupai. Ir Afrikos, ir Indijos vyskupas gali kreiptis į kitus su nuoširdumu, meile, tikėdamasis supratimo, atjautos, pagalbos. Kaip gera būti kartu ir jausti draugystės ir meilės ranką ne tik Vyskupų Sinode, bet ir gyvenime. Žvelgdamas į Lietuvos Katalikų Bažnyčios, Lietuvos Vyskupų Konferencijos padėtį, norėčiau pasakyti, kad su Jo Eminencijos kardinolo Audrio Juozo Bačkio atvykimu į Lietuvą mūsų Bažnyčia vis labiau įsitraukia į Visuotinės Bažnyčios veiklą. Mes tampame aktyvesni Bažnyčios nariai.

Sinodo kreipimesi pažymėta, jog ypatingu vyskupo rūpesčiu turėtų būti jo diecezijos parapijų gyvenimas, kuriame būtų juntama "misijų dinamika", organizacijų ir judėjimų veikla. Tai turbūt yra ypač svarbu pokomunistinėje Lietuvos visuomenėje, kur parapijų bendruomenės gyvenimas neretai apsiriboja dalyvavimu pamaldose?

Vyskupo rūpestis - kad jo vyskupijoje visų parapijų gyvenimas būtų aktyvus. Žvelgiu į Lietuvą ir matau savo vyskupijos veiklą, skatinu daryti viską, kad katalikiškas gyvenimas būtų aktyvesnis. Vyskupijoje buriasi rateliai, grupelės, kuriose naujų narių daugėja. Aš pats nueinu į šeimas, šeimų būrelius (vieną būrelį sudaro septynios šeimos).
Svarstome tikėjimo klausimus, studijuojame Šventąjį Raštą, meldžiamės, giedame, bendraujame. Taip po truputėlį mūsų visuomenės, bendruomenės, parapijos gyvenimas darosi gyvesnis. Žmonės labiau pajunta Dievo meilę.

Ar Sinodo asamblėjoje buvo aptarti ekumeninio dialogo klausimai? Kaip vertintumėte ekumeninių santykių dabartį savo vyskupijoje ir apskritai ekumenizmo aktualumą Lietuvai, kur katalikybė ryškiai vyrauja?

Tarp katalikų vyskupų teko išgirsti stačiatikių, liuteronų atstovus. Gera buvo bendrauti su broliais vyskupais. Gerai pasakė stačiatikių vyskupas, trokšdamas to bendravimo, pabrėždamas, jog mūsų jėga ir stiprybė yra visuotinė Bažnyčios veikla, kurioje turime būti tikrieji broliai ir seserys. Lietuvoje bendraujame ir su stačiatikiais, ir su liuteronais, trokštame tikrąją Kristaus dvasią kuo labiau priartinti prie Lietuvos žmonių.

Kaip buvo pranešta, kai kurie Sinodo dalyviai siūlė stiprinti broliškus solidarumo ryšius tarp skirtingų šalių ir netgi žemynų diecezijų, kad materialiai turtingesnės teiktų finansinę paramą vargingesnėms vyskupijoms, būtų keičiamasi darbuotojais ir kitais dvasiniais turtais. Ar Šiaulių vyskupija yra užmezgusi broliškus ryšius su kitų šalių diecezijomis? Jeigu taip, tai kaip tie santykiai palaikomi?

Sinodo darbe išryškėjo solidarumo ryšys tarp pasaulio vyskupijų, žemynų. Kaip būtų gera padėti vieni kitiems! Aš manau, mes jaučiame tą pagalbą: Italijos vyskupų konferencija arba JAV vyskupų konferencija padeda Lietuvos Vyskupų Konferencijai. Jų padėtis žymiai geresnė, jie gali mums padėti ir padeda. Bendravimas jau šiandien ženklus. Mes, Šiaulių vyskupijos atstovai, kol kas nesame užmezgę nuolatinių ryšių. Pas mus dukart lankėsi Kelno arkivyskupas kardinolas J.Meisneris. Jis iš tiesų rūpinasi visos Lietuvos Bažnyčia. Jam labai brangi Lietuva. Kardinolui nepaprastai patiko giesmė "Marija, Marija..." Išvykdamas kartą pasakė norįs, kad ši giesmė būtų giedama per jo laidotuves. Jis trokšta priartėti prie mūsų ir teikia visokeriopą pagalbą mūsų šaliai.

Su kokiais kitų diecezijų ganytojais Sinodo asamblėjoje teko daugiausia bendrauti? Kokį įspūdį paliko pasakojimai apie padėtį jų vyskupijose ir ką galima būtų iš jų patirties pritaikyti Lietuvoje?

Dešimtajame pasauliniame Vyskupų Sinode buvo galimybė bendrauti su viso pasaulio vyskupais, ir tai labai džiugu. Teko susitikti su Australijos vyskupais, Pietų Amerikos ganytojais, įvairių kitų šalių atstovais. Tas bendravimas - tai platus žvilgsnis į jų vyskupijų veiklą, į jų gyvenimą, į jų patirtus sunkumus. Visų viena mintis, rūpestis - kaip padėti žmonėms. Padėti, kad jie labiau pažintų ir pamiltų Kristų. Todėl šiame bendravime buvo labai ryški Viešpaties meilės šviesa. Mes suprantame, kad reikia atiduoti visą save, kaip Kristus atidavė visą save. Man labai patiko mūsų kaimyno, Rygos arkivyskupo kardinolo J.Pujato mintis apie išpažinties svarbą kasdienybėje. Jis sielojasi, kad pasaulyje yra kraštų, kur žmonės nenori eiti išpažinties, bet eina ir susitinka su Kristumi šv. Komunijoje. Kardinolas rūpinasi, kad žmonės išlaikytų tyrą širdį, būtų pasiruošę priimti Kristų, kad vertai Jį priimtų Komunijoje, rūpinasi trokšdamas išsaugoti tyras žmonių širdis. Pats Kristus sakė, kad palaiminti nesuteptos širdies, jie regės Dievą. Bendraujant su kitais vyskupais paaiškėjo, jog vyskupas visa širdimi turi atsiduoti savo veiklai, kasdieniame gyvenime rodyti tą gražų apaštalavimo pavyzdį savo ganomiesiems, kunigams, uždegti kitus ekumeninei misijai.

Ar teko dalyvauti audiencijoje pas Popiežių ir apskritai, kokią įtaką Vyskupų Sinodo darbui turėjo Šventojo Tėvo paraginimai broliams vyskupams?

Buvo smagu matyti Popiežių, dalyvaujantį visose sesijose. Ir iš ryto, ir po pietų Šventasis Tėvas visada būdavo su mumis. Dažnai ką nors su humoru pasakydavo, visus pralinksmindavo, sustiprindavo giedra nuotaika. Vieną dieną teko kartu pietauti su Popiežiumi. Galima buvo pasakoti apie savo vyskupiją. Aš pakalbėjau apie Šiaulių vyskupiją, įteikiau Šventajam Tėvui keletą atvirukų su Kryžių kalno vaizdais. Jis labai ilgai į juos žiūrėjo, prisiminė 1993 metų kelionę į mūsų šalį ir pasakė: "Visus pasveikink Lietuvoje". Visiems vyskupams nuoširdžiai palinkėjo palaimos. Todėl ir aš, baigdamas šį pokalbį, norėčiau palinkėti visiems Dievo palaimos. Ryžtingai kovoti su blogiu ir jį nugalėti arkivyskupo palaimintojo Jurgio Matulaičio mintimi, gerumu, nes tikrasis šventumo kelias yra meilės, aukos ir pasišventimo kelias, tarnavimas broliams su meile. Tuomet pajusime, kad galime būti vilties žmonėmis. Žvelgdami į Lietuvos ir visuomenės ateitį, turime žvelgti viltingai, nes su mumis yra Kristus, kuris yra mūsų ŠVIESA, TIESA ir GYVENIMAS, ir viltingai mus veda į amžinojo gyvenimo nesibaigiantį džiaugsmą!

Dėkojame už išsakytus įspūdžius.

© 2001 "XXI amžius"