Ką mena Belovežo giria
Sovietų Sąjungos subyrėjimo dešimtmetis
Rusijos politinis veikėjas Sergejus
Šachrajus, pažymint Sovietų Sąjungos žlugimo dešimtmetį, pareiškė,
jog buvo trys pagrindinės didžiulės blogio imperijos, anot buvusio
JAV prezidento Ronaldo Reigano, žlugimo priežastys. Pasak S.Šachrajaus,
pirmoji jų - tai uždelsto veikimo bomba - buvusi sovietinė konstitucija,
kurioje buvo įrašyta, jog vadinamosios sąjunginės respublikos
turi teisę išeiti iš SSRS. Antroji - atseit "informacinis
pavydo virusas", kuris pasireiškė aštuntojo dešimtmečio gale
ir devintojo pradžioje imperiją ištikusios politinės ir ekonominės
krizės akivaizdoje. Kaip teigia S.Šachrajus, neišlaikiusios krizės
išbandymo, "broliškosios respublikos" pradėjo gailėti
duonos kąsnio viena kitai. Trečioji - prasidėję vadinamieji autonomizacijos
procesai, kurie ir lėmė imperijos griūtį. Tai, žinoma, tik S.Šachrajaus
nuomonė. Imperija supuvo iš vidaus, ypač L.Brežnevo sąstingio
metais, o buvusio JAV prezidento R.Reigano paskelbta vadinamoji
žvaigždžių karų programa, beviltiškai atsilikusios technologijos,
vis gilesnėn bedugnėn klimpstantis kolūkinis žemės ūkis, korupcija
visiškai išklibino imperijos pamatus. Kita vertus, sumanęs "perestroiką"
išsaugojant "socializmą" ir imperiją, M.Gorbačiovas
prarado autoritetą net demokratiškiau mąstančių bendražygių akyse.
1990 metų vasarą Rusijos liaudies deputatų suvažiavimas priėmė
deklaraciją apie Rusijos Federacijos valstybinį suverenitetą.
Tiesa, šioje deklaracijoje nėra nė žodžio apie Rusijos išėjimą
iš Sovietų Sąjungos. Atvirkščiai, Rusija pabrėžė, kad ir toliau
sieks būti vadovaujančia jėga "atsinaujinusioje" Sovietų
Sąjungoje. Tokioje situacijoje ėmė braškėti ir milžiniškas SSKP
monolitas. Nedaugelis atsimena, jog, kitaip nei kitose "sąjunginėse"
respublikose, Rusijoje nebuvo atskiros partinės organizacijos.
Kritiniu momentu skubiai sukūrę atskirą Rusijos komunistų partiją
(prieš M.Gorbačiovo valią), komunistų ortodoksai I.Polozkovas
ir G.Ziuganovas iš tiesų tik smogė smūgį SSKP.
1991-ųjų rugsėjį buvo rengiamasi sušaukti SSKP ir SSRS liaudies
deputatų suvažiavimą, kuriame iš SSKP generalinio sekretoriaus
ir SSRS prezidento postų turėjo būti pašalintas M.Gorbačiovas.
Apie tai sužinojęs jis puolėsi prie "sąjunginių" respublikų
kompartijų lyderių, žadėdamas maksimaliai padidinti jų įgaliojimus.
Tačiau visi M.Gorbačiovo pokalbiai buvusio KGB vadovo V.Kriučkovo
įsakymu buvo "užrašyti" ir perduoti "partijos draugams".
Reakcija į tai tapo 1991 metų rugpjūčio perversmas - paskutinis
lašas, lėmęs galutinį SSRS subyrėjimą. Beje, Lietuva, 1990 m.
kovo 11 d. pirmoji paskelbusi nepriklausomybę, jau 1991 m. rugpjūčio
23 d. paskelbė apie komunistų partijos paleidimą. Antroji tai
rugpjūčio 24-ąją paskelbė Moldavija, rugpjūčio 26 dieną - Turkmėnija,
Estija, rugpjūčio 30-ąją - Ukraina, Gruzija, Baltarusija, o rugsėjo
- spalio mėnesiais - ir kitos "broliškos" respublikos.
Kremliaus vietininkai kur kas geriau nei Kremliaus bonzos suvokė,
jog imperijos griūtis - neišvengiama, ir puolė gelbėti ne tik
savo kailį, bet ir turtą.
1991 m. rugpjūčio 24 d. po žlugusio pučo M.Gorbačiovas atsistatydino
iš SSKP generalinio sekretoriaus posto ir paragino SSKP centro
komitetą "priimti sunkų, bet sąžiningą sprendimą - likviduotis".
Taip SSKP, politinė struktūra, valdžiusi ir terorizavusi imperiją
70 metų, kaip ir pati imperija, faktiškai žlugo. 1991-ųjų gruodžio
pradžioje SSRS sudėtyje tebuvo likusios tik Rusija ir Kazachstanas.
Paskutinį tašką šiame SSRS žlugimo procese padėjo 1991 m. gruodžio
1 d. Ukrainoje įvykęs referendumas. Absoliuti dauguma balsavo
už Ukrainos nepriklausomybę. Buvęs JAV prezidento patarėjas žinomas
politologas Zbignevas Bžežinskis ta proga rašė: "Kaip tik
šis Ukrainos sprendimas ir jos kategoriška pozicija derybose Belovežo
girioje, kad Sovietų Sąjungą reikia paremti Nepriklausomų valstybių
sandrauga, lėmė tai, kad NVS netapo SSRS pakaitalu".
Politinis Ukrainos savarankiškumas, nors ir sukrėtė Maskvą, bet
paskatino ir kitas "sąjungines" respublikas galutinai
apsispręsti.
Taip Belovežo girioje 1991 m. gruodžio 8 d. dokumentai, kuriuos
pasirašė trys "slavų" respublikos, tik oficialiai įformino
jau įvykusį SSRS žlugimą.
Tačiau kodėl tai buvo padaryta Belovežo girioje, be to, taip greitai
ir nelauktai, jog imta kalbėti apie slaptą suokalbį už M.Gorbačiovo
nugaros? Iš esmės jokio suokalbio ar paslapties nebuvo. KGB ir
GRU agentai, saugoję Belovežo girioje esančią Viskuli vietovę,
nuolat apie viską, kas ten vyksta, informuodavo M.Gorbačiovą,
dar buvusį SSRS prezidentu.
Iš pradžių buvo numatyta, kad B.Jelcinas ir Baltarusijos AT pirmininkas
S.Šuškievičius bandys įkalbėti tuometinį Ukrainos vadovą L.Kravčiuką
išsaugoti bent jau kokį nors sąjungos variantą. B.Jelcinas ir
S.Šuškievičius rimtai svarstė, jog dar įmanoma ką nors padaryti,
bet Ukrainos prezidentas L.Kravčiukas net nenorėjo girdėti žodžio
"sąjunga" ir kategoriškai atsisakė vykti į Maskvą. Todėl
buvo nuspręsta, kad L.Kravčiuką, kaip azartišką medžiotoją, galima
privilioti į Belovežo girią surengus didelę medžioklę. Ir dabar
komunistai bei imperijos atgaivinimo šalininkai bando aiškinti,
kad Belovežo susitarimai - neteisėti, vadina juos išdavyste ir
pan. Tačiau juridiškai viskas buvo padaryta nepriekaištingai.
Mat Sovietų Sąjunga 1922 metais oficialiai buvo įkurta keturių
respublikų - Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos ir tada buvusios
Užkaukazės Federacijos sutartimi. Bet Užkaukazės Federacija nustojo
egzistavusi 1936-aisiais. Tad 1922 metų "signatarai"
turėjo absoliučią juridinę teisę sunaikinti, ką patys buvo sukūrę,
ir visas juridines teises spręsti SSRS likimą.
Dėl to atsirado dokumentas, kurio pagrindą sudarė du punktai:
valstybės SSRS įkūrėjas konstatuoja jų sukurtos valstybės galą;
Rusija, Ukraina ir Baltarusija skelbiasi naujos struktūros - NVS
sukūrimo iniciatorėmis.
Po šio priimto nutarimo buvo nuspręsta kreiptis į Kazachstano
prezidentą N.Nazarbajevą ir prašyti jo nedelsiant atvykti į Belovežo
girią prisijungti prie B.Jelcino, L.Kravčiuko ir S.Šuškievičiaus
pasirašytos sutarties. Tačiau N.Nazarbajevas neatvyko - tuo metu
sėdėjo Maskvoje, M.Gorbačiovo rezidencijoje. Kaip teigia Kremliaus
virtuvės užkulisių tyrinėtojai, M.Gorbačiovas už N.Nazarbajevo
neprisijungimą prie Belovežo suokalbio žadėjo jam SSRS premjero
postą...
Nesulaukę N.Nazarbajevo, B.Jelcinas, L.Kravčiukas ir S.Šuškievičius
pasirašė SSRS likvidavimo ir NVS sukūrimo sutartį. Po to buvo
nuspręsta pranešti apie tai telefonu M.Gorbačiovui ir tuometiniam
JAV prezidentui D.Bušui vyresniajam. Su D.Bušu kalbėjosi B.Jelcinas,
su M.Gorbačiovu - S.Šuškievičius. Beje, gana ilgai Belovežo "sąmokslininkai"
negalėjo prisiskambinti į Kremlių, nes jau nušalinto KGB vadovo
V.Kriučkovo žmonės vis dar kontroliavo Kremliaus telefoninių ryšių
sistemą.
Sužinojęs apie Belovežo girioje pasirašytus susitarimus, M.Gorbačiovas
iškart kreipėsi į armijos vadovybę. Iki pat savo atsistatydinimo
iš jau neegzistuojančios SSRS prezidento posto 1991 m. gruodžio
25 d. M.Gorbačiovas nuolat skambino karinių apygardų vadams, prašydamas
pagalbos. Tuo klausimu jis kreipėsi ir į tuometinį gynybos ministrą
maršalą Jevgenijų Šapošnikovą. Tačiau maršalai ir generolai ignoravo
M.Gorbačiovo prašymus.
Paskutinį tašką, juridiškai likviduojant Sovietų Sąjungą, padėjo
Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos, faktiškai
vienbalsiai ratifikavusios Belovežo sutartį dėl SSRS likvidavimo
ir NVS įkūrimo.
Greitai prie NVS prisijungė visos buvusios SSRS respublikos. Aišku,
išskyrus Baltijos valstybes. Ilgiau delsė tik Gruzija, bet po
prezidento Z.Gamsachurdijos nuvertimo 1993-aisiais prisijungė
ir ji. Kas iš viso to išėjo, neaišku ir praėjus dešimčiai metų.
Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas
© 2001 "XXI amžius"