XXI amžius

Šventojo Rašto studijos įkinkė į vertimo darbą

JAV gyvenantis, bet dažnai į Lietuvos universitetus dėstyti atvykstantis prel. prof. Antanas RUBŠYS žinomas kaip Šventojo Rašto specialistas. Neseniai viešėjęs Lietuvoje prelatas mielai atsakė į "XXI amžiaus" klausimus. Šiandien spausdiname jo interviu pradžią, o pabaigą skaitykite trečiadienio, gruodžio 19-osios, numeryje.

Jūsų visas gyvenimas pašvęstas Šventojo Rašto studijoms ir vertimui. Kas paskatino atsiduoti šiam darbui?

Reikalas. Baigęs teologijos studijas Grigaliaus universitete ir tapęs kunigu Romoje, svarsčiau, ką toliau daryti ir kur tarnauti žmonėms, nes grįžti į tėvynę nebuvo jokios galimybės. Besvarstant man buvo patarta nevykti iš Romos, bet imtis Šventojo Rašto studijų Popiežiškajame Biblijos institute, nes tėvynei, buvo sakoma, reikės tos srities specialistų. Baigęs studijas Biblijos institute, ieškojau užuovėjos Jungtinėse Amerikos Valstijose. Apvaizda sudarė sąlygas dėstyti Šventojo Rašto egzegezę ir biblijos kalbas seminarijų ir kolegijų studentams nuo 1953-ųjų iki 1990 metų, kol mane atrado Lietuvos Vyskupų Konferencija. Man buvo pasakyta, kad reikia išversti iš originalo kalbų Senąjį Testamentą. 1990 m. kovo 6 d. vertimo darbui mane paskyrė, Lietuvos Vyskupų Konferencijos vardu, Paulius A.Baltakis, OFM, vyskupas lietuviams katalikams išeivijoje. Vyskupas P.A.Baltakis mane paragino - bemaž įsakmiai - ir pakinkė į vertimo darbą. Taigi, kaip matote, reikalas paskatino studijuoti Šventąjį Raštą ir įkinkė į vertimo darbą.

Jūsų pastangas vainikavo Senojo Testamento vertimas į lietuvių kalbą. Dabar susikaupėte darbui prie Naujojo Testamento. Kokio pobūdžio yra jūsų studijos? Kokių sunkumų patiriate?

Lietuvos Vyskupų Konferencijos pavedimu yra daroma kun. Česlovo Kavaliausko atlikto Naujojo Testamento vertimo kukli peržiūra, rengiami trumpi komentarai ir įvadai į Evangelijas, Apaštalų darbų ir Apreiškimo Jonui knygas bei Laiškus. Vertimo peržiūros nepamainomas bendradarbis - Rimantas Meškėnas, Šv.Juozapo kunigų seminarijos Vilniuje profesorius. Jis - gausią pjūtį žadantis pasaulietis, Šventojo Rašto mokovas. Be to, Rimantas rūpinasi mano parengtų komentarų ir įvadų redagavimu.
Sunkumų atsiranda dėl lėšų stokos. Apskritai kalbant, knygų leidyba - nuostolinga. Panaši situacija ir su Šventojo Rašto leidimu. Planuojama iš naujo peržiūrėtą Naująjį Testamentą su įvadais ir komentarais išleisti pavasariop - 2002 metų Gavėniai.

Kokių Naujojo Testamento vertimo pasikeitimų sulauks skaitytojas?

Kaip jau užsiminta, vertimo peržiūra - tik kukli. Vertėjas, prieš iškeliaudamas Amžinybėn, man nusakė nemažai taisytinų jo vertimo vietų, pavyzdžiui, susijusių su teisumo sąvoka, kuri buvo sulietuvinta įvairiai: teisingumu, teisybe, tiesa, tiesumu ir pan. Teisumas - svarbi teologinė sąvoka Mato evangelijoje ir apaštalo Pauliaus laiškuose, ženklinanti Dievo užmojį išganyti, Dievo rūpestį dėl žmogaus ir kūrinijos, o teisingumas - Dievo teisumo padariniai žmogaus gyvenime. Jėzaus žodžiai: "Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė" skambės šiek tiek kitaip: "Palaiminti beturčiai dvasia, nes jų yra dangaus karalystė" (Mt 5,3). Neturtas gali būti tikras ir ekonominis, bet turi dvasinę nuostatą. Evangelisto Mato priedas dvasia prie Jėzaus beturčiai perkelia kirtį nuo socialinės, ekonominės plotmės į asmeninę ir moralinę plotmę - į savanorišką neturtą, neprisirišimą prie turtų, buvimą dėl kitų. Šventajame Rašte ekonominis neturtas yra blogis, kurį reikia šalinti: "Kadangi krašte beturčių niekad netrūks, todėl įsakau tau: "Ištiesk ranką vargšui ir beturčiui artimui savo krašte" (Įst 15, 11). Turtas nėra blogis savyje, nes žemėje gyvenant reikia turėti, tačiau turtas siejasi su pavojumi įsimylėti turėjimą ir užmiršti buvimą dėl artimo - dėl našlaičio, našlės, ateivio.
Tai tik vienas kitas pakeitimų pavyzdys. Pakeitimai daromi apsvarsčius kartu su R.Meškėnu pastebėtus vertimo bei redagavimo trūkumus.

Tie, kurie atsakingi už psalmių įvedimą į liturginio giedojimo tekstą, patiria keblumų. Psalmių vertimą sunku tam pritaikyti. Kokios daromos pastangos vertimo tekstą priderinant skambesniam giedojimui?

Jau prieš dvejetą metų į mane kreipėsi Liturgijos ir bažnytinės muzikos komisijos sekretorius kun. Artūras Kazlauskas psalmių pritaikymo recitavimui ir giedojimui reikalu. Sutarėme, kad reikia pasikviesti į talką poetus. Pasiūliau poetę Aldoną Puišytę. Poetė mielai ryžosi imtis psalmių supoetinimo darbų. Prieš metus gavau peržiūrai iš kun. A.Kazlausko rankų jau supoetintą Psalmyną. Poetė A.Puišytė savo užduotį atliko puikiai ir, gerbdama Psalmyno žodžių bei vaizdinių prasmę, padarė psalmes, kun. A.Kazlausko (ir mano) supratimu, patogesnes recitavimui bei giedojimui. Šiemet spalio 24-ąją "Katalikų pasaulio" direktorius R.Meškėnas davė man maketuoti parengtą naujo Psalmyno tekstą. Esu labai dėkingas poetei A.Puišytei ir kun. A.Kazlauskui už įdėtą triūsą ir širdį. LVK pavedimu, naujojo Psalmyno leidimu rūpinasi leidykla "Katalikų pasaulis". Dievui laiminant, turėsime Psalmyną, priderintą skambesniam giedojimui, kaip 2001-ųjų Advento dovaną.

Savo knygoje "Raktas į Senąjį Testamentą" apie pranašus taip rašėte: "Pranašai yra asmenys, kurie, kartą sutikti, lieka neužmirštami. Jie lieka su tavim ir tavyje, tu jauti juos greta, kad ir kur jie būtų gyvenę, tariesi su jais, bandai lygiuotis su jais". Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie bendravimą su jais? Ką patartumėte skaitytojams? Kaip mums patiems reikėtų su jais kalbėtis?

Pranašai - Dievo tautos sąžinė. Pranašas: kas jis ar ji? Pranašas praneša, kad Dievas yra ir kuria dabar, nes yra pašauktas iš Dievo šaukti žmogų apsispręsti dabartyje, kuriant ateitį kartu su Dievu. Pranašui būdinga tiesioginė patirtis Dievo, šaukiančio jį šaukti žmogų į nuosprendį, nes ateitis prasideda čia ir dabar. Užtat pranašas ir kalba apie tai, kas yra ir kas dar bus, priartindamas tai, kas jau buvo. Dabartyje gimsta viltis. "Liūtas suriaumojo, kas nebijos? Viešpats Dievas kalbėjo, kas atsisakys pranašauti" (Am 3, 8). "Stokitės ant kryžkelių ir pasižvalgykite! Pasiklauskite senovės takų, kur yra gerasis kelias" (Jer 6, 16). Pranašai įvardija dabarties jėgą.
Senajame Testamente karaliai rūpinosi tautos gerove - saugumu, o pranašai - Sandoros tautos ateitimi, kuri prasideda dabartyje. Karaliams būdingas trumparegiškumas. Pranašai sielojasi amžinu Dievo rūpesčiu dėl žmogaus gyvenimo prasmės ir laimės vizijos. Pranašų žodis iš Dievo nėra primestas žmogui, bet yra amžinybės balsas žmogaus širdyje ir liudija, kad žmogus iš esmės - ir svarbiausia - priklauso ne šiam pasauliui, bet Dievo karalystei. Pranašai skelbia, kad žmogus yra pavaldus aukštesniam ir reiklesniam pašaukimui, negu bet kokia žmogiška valdžia gali įsakyti, negu bet kokia žmogiška išmintis gali pateisinti, negu net kokios žmogiškos pastangos gali įvykdyti.
Istorija - dviakė, įvykiai turi ir datą. Savyje įvykis - aklas, o žodis savyje - tuščias. Tikėjimo istorija turi ir įvykį, ir žodį - du veiksnius. Panašiai žodžiu iš Dievo nusako įvykio prasmę. Jie reiškėsi pervartos ir lūžių - istorinių suiručių - metais, kai žmonės mėtėsi iš vietos į vietą, visuomeninės gijos iro ir vėl mezgėsi, politiniai veiksniai žlugo ir vėl kilo.
Netikrumas ir nerimas aitrina prasmės ir laimės klausimus. Dabartis pasirodo labai nesaugi, nes yra trapi ir keičiasi be įspėjimo. Pranašas žodžiu iš Dievo aptaria Kūrėjo ir kūrinio santykį: žmogus, sukurtas džiugiam klusnumui, savo įžūlumu Dievui ir smurtu artimui sukuria chaosą - liūną. Pranašai primygtinai kalba apie poreikį klausytis ir grįžti prie Kūrėjo, kviečiančio kūrinį priimti savo trapų, bet orų žmogiškumą be perstojo judančioje nuosprendžio kryžkelėje. Kūrėjas ne tik sukūrė pradžioje, bet ir kuria dabartyje savo Tautą, žmogų - vyrą ir moterį - tautas ir Visatą. Tikėjimas kūrimu gimdo viltį.
Norint pamilti pranašus, reikia skaityti jų žodžius iš Dievo. Pranašai pakeitė pasaulį! Kaip mes galime pakeisti pasaulį? Po truputį, pradėdami nuo savęs... Juk žodis iš Dievo - jėga, kuri griauna, kad atstatytų. Svarbu ryžtis žygiui, kad pasaulis būtų svetingesnė vieta. Kiekvienas žmogus - dalelytė nepaprastai didelės Visatos. Žmogui patikėta dalį tiesos - svetingumo - perduoti kitiems. Žmogus - Dievo svetingumo veiklos apraiška.