Vadovavęs penkių ministrų kabinetų finansams

V.Petrulis, žymus trečiojo dešimtmečio valstybininkas, politikas, gimė 1890 m. vasario 23 d. pasiturinčio (turėjusio 30 ha žemės) darbštaus, šviesaus Kateliškių kaimo (Vabalninko vls., Biržų aps.) ūkininko šeimoje.
1900-aisiais V.Petrulis baigė pradžios mokyklą. Jam einant dešimtus metus, mirė tėvas, todėl toliau galėjo mokytis tik brolio kunigo Alfonso remiamas. Mokėsi Mintaujos gimnazijoje, iš kurios paskutinės klasės buvo pašalintas. Vieni autoriai teigia, kad jis pašalintas už revoliucinę veiklą, kiti - už anticarines nuotaikas. Po to V.Petrulis mokytojavo, o gimnazijos baigiamuosius egzaminus išlaikė eksternu.
Literatūroje rašoma, kad 1911 metais V.Petrulis įstojo į Maskvos komercinį institutą, tačiau jo baudžiamojoje byloje nurodyti kiti įstojimo metai - 1912-ieji. Vargu ar ir viena, ir kita data teisinga, nes Lietuvių mokslo draugijos narių sąraše V. Petrulis įvardintas kaip studentas, įstojęs į ją 1910 metais. Jis pasirinko tais laikais tarp lietuvių mažai populiarią ekonomisto profesiją. Kaip matyti iš jo darbų, padarytos svaiginančios karjeros Nepriklausomybės metais, instituto dėstytojai davė tvirtus ekonomikos mokslo pagrindus. Baigęs institutą, V.Petrulis dirbo Maskvoje, Peterburge, Voroneže. Voroneže jis darbavosi Lietuvių draugijoje nukentėjusiems nuo karo šelpti, prie jos išlaikomos gimnazijos organizavo buhalterinės apskaitos kursus. Jis priklausė Santaros partijai, buvo išrinktas į jos CK, tapo jo iždininku.
Sėkmingai išvengęs bolševikų arešto, 1918 metų vasarą V.Petrulis grįžo į Lietuvą, trumpai dirbo ,,Lietuvos aido" žurnalistu. Greitai jis buvo kooptuotas į Lietuvos Tarybą ir paskirtas į jos Finansų komisiją, kuri domėjosi ir bankų steigimo reikalais.
1918 metų rudenį V.Petrulis pradėjo dirbti Vyriausybės kanceliarijoje. 1919 m. kovo 12 - balandžio 12 d. V.Petrulis dirbo Finansų ministerijos valdytoju. Matyt, jo veikla buvo pastebima, nes kartu su K.Radušiu, J.Aleksa ir kitais pateko į peoviakininkų sudarytus lietuvių patriotų ,,juoduosius sąrašus", turėjo būti areštuotas.
1919 m. gruodžio 12 d. V.Petrulis drauge su M.Yču ir A.Prūsu buvo išrinkti pirmojo nacionalinio banko - Lietuvos prekybos ir pramonės banko valdybos nariais. Greta to V. Petrulis dirbo ir Lietuvos Valstybės Tarybos sekretoriumi. Jis įėjo į Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymo redakcinę komisiją. Lietuvos prekybos ir pramonės banko 1920-aisiais buvo pasiųstas į Klaipėdą organizuoti skyrių. Šiam skyriui vadovavo iki 1922 metų vidurio, kada E.Galvanausko buvo pakviestas finansų ministro poste pakeisti J.Dobkevičių. Vėliau E.Galvanauskas atsilieps apie V.Petrulį kaip apie vieną geriausių ministrų kabineto narį, pasižymėjusį greita orientacija, veiklumu, atvirumu naujovėmis, nevengusį rizikos. Toks vertinimas nėra tušti komplimentai.
V.Petruliui tapus finansų ministru, šios žinybos veikla pastebimai pagyvėjo, o savų pinigų įvedimo darbai tiesiog virte virė: buvo sudaromos sutartys su užsienio spaustuvėmis (A.Hasės, O.Elsnerio) dėl lietuviškųjų banknotų spausdinimo, sparčiai organizuojamas Lietuvos bankas, platinamos jo akcijos, įvedamas sąskaitinis litas, parengiamos auksinų keitimo į litus taisyklės, pertvarkomi mokesčiai ir kt. Tik dėl šio aktyvumo, nepraėjus nė pustrečio mėnesio nuo to laiko, kai V.Petrulis tapo ministru, litas pradėjo savo gyvenimą. Ne be pagrindo to meto amžininkai (ir ne tik) V.Petrulį laikė lito ,,tėvu". Iš tiesų V.Jurgutis pradėjo vadovauti Lietuvos bankui, kai daugelis jo organizavimo darbų buvo atlikti, litai pagaminti. Auksinų keitimo į litus santykį nustatinėjo Finansų ministerija, šių pinigų keitimo operacijas atlikinėjo jai pavaldžios iždinės. Taip pat Finansų ministerija, pasitelkusi Krašto apsaugos ministerijos pajėgas, griežtai kovojo su prekių kainų kėlėjais ir spekuliantais. Spekuliantai šios kovos buvo taip įerzinti, kad vėliau dalis jų, atsidūrusių Palestinoje, savo šunis vadindavo J.Petrulio vardu. Negalima visiškai atmesti užuominų, jog V. Petrulio ,,nuskriausti" spekuliantai jam suorganizavo bylą. O lito ,,tėvų" klausimą reikėtų spręsti taip: E. Galvanauskas padėjo jo teisinius pamatus, V. Petrulis ,,pagimdė" litą, o V.Jurgutis - lito globėjas, augintojas. Tegul nebaimina mūsų patarlė apie tai, kad kiekviena sėkmė turi daug tėvų. Emigracijoje leistoje enciklopedijoje pabrėžta, kad V. Petrulis parodė didelę drąsą ir ryžtą nugalėti kliūtis savai valiutai įvesti. Žinoma, jis ir labai rizikavo užsakydamas spausdinti laikinuosius banknotus, kad būtų pagreitintas lito įvedimas, nutarus nelaukti, kol A.Hasės firma išspausdins nuolatinius banknotus. Opozicija ar piktavaliai veikėjai galėjo bet kada V.Petrulį apkaltinti valstybės pinigų švaistymu, bloga banknotų apsauga. Toks ministro ryžtingumas sumažino Lietuvos patiriamus nuostolius dėl auksinų infliacijos, padėjo stabilizuoti ūkį ir finansus. Jo iniciatyva buvo įsteigta svarbi institucija - Kauno birža. V. Petrulis savo įsakymais daug padėjo sustiprėti lito pozicijoms apyvartoje. 1923 metais jis uždraudė mokesčius, rinkliavas priiminėti ne litais, liepė bankams užsienio pinigų perlaidas išmokėti litais.
V.Petrulis nesibaimino spaudoje diskutuoti su oponentais. 1923-aisiais jis pasisakė prieš pasiūlymą įvesti valiutos monopolį dėl tokių motyvų: sunku jį būtų įgyvendinti, tai dezorganizuotų ir subiurokratintų užsienio prekybą, būtų einama prie valstybinio socializmo. V.Petrulis teisingai kritikavo ir kaip infliacinius atmetė A.Moravskio ir kitų pasiūlymus kredito ,,bado" pašalinimo sumetimais leisti įvairius pinigų surogatus.
V.Petrulis vadovavo net penkių ministrų kabinetų finansams, o nuo 1925 m. vasario 4 d. iki rugsėjo 25 d. - ir vienuoliktajam ministrų kabinetui. Daugiausia jo pastangomis buvo liberalizuotas ūkio reguliavimas, panaikinus išvežimo licencijas, sudarytos prielaidos Lietuvos gaminių eksportui didinti, protekcionuojama vidaus gamyba, tobulinami muitai (1924 metų pradžioje ad valorem sistema pakeista specifiniais muitais). Taip siekta užsienio prekybos subalansavimo, valiutos atsargų didinimo ir lito stiprinimo. Prie to prisidėjo ir subalansuoto valstybės biudžeto politikos įgyvendinimas. Kad tai pavyko pasiekti nepaprastai sunkiomis sąlygomis, rodo didelius V.Petrulio finansinius sugebėjimus.
V.Petrulis nusipelnė ir Lietuvos monetų istorijai. Jam vadovaujant Finansų ministerijai buvo organizuotas tarptautinis konkursas lietuviškoms monetoms nukaldinti. 1925-ųjų vasarį monetos pasirodė apyvartoje, sumodernindamos pinigų apyvartą, labai palengvindamos ir supaprastindamos įmonių, bankų, gyventojų atsiskaitymus. Keblumus, nesant monetų, taip aprašė A.Prūsas: ,,Oi, vargas buvo su tais centais (popieriniais - V.T.), kada didesnes pinigų sumas reikėdavo išmokėti bankams ir stambioms firmoms, tai sunkvežimiais ir vežikais sukrautus į skrynias centus jie gabendavosi". Be to, monetų apyvarta palengvino Lietuvos bankui palaikyti lito padengimą auksu užsienio valiuta, nes joms (monetoms) toks padengimas nebuvo reikalingas.
V.Petrulis rizikavo ir šį sykį, sutikdamas su anglų firmų pasiūlymu sumažinti sidabro monetų prabą iki 50 procentų ir taip atpiginti jų gamybą. Opozicija apkaltino monetų gamybos organizatorius neteisingu konkurso nugalėtojų išaiškinimu, nesąžiningumu. Šiai istorijai ištirti sudaryta speciali komisija paneigė piktavališkumą. Tačiau įtarumo šešėlis buvo mestas ir pasiekė mūsų laikus. Z.Toliušis (Nepriklausomybės laikais - V.Petrulio politinis oponentas) sovietmečiu rašytuose prisiminimuose pakartojo legendą apie tai, kad V.Petrulis savanaudiškais tikslais sumažino sidabro monetų prabą ir iš to pasipelnė. Besidomintys šiuo klausimu daugiau detalių gali sužinoti ir išsiaiškinti tiesą iš paties V. Petrulio straipsnių ciklo (Rytas, 1936 02 04, 05, 06).
V.Petrulis nuo Ūkininkų sąjungos buvo išrinktas į antrąjį Seimą, o nuo 1925 metų tapo ir jo Prezidiumo nariu. V.Petrulio politinę karjerą sužlugdė slaptos derybos su Lenkija, dėl kurių 1925-ųjų rugsėjį turėjo atsistatydinti iš ministro pirmininko posto. Tos derybos prasidėjo didžiausioms valstybėms spaudžiant, Lenkijos iniciatyva, esant Lietuvos interesui plėtoti prekybą per Klaipėdos uostą ir įveikti šio miesto pramonės sąstingį. Dėl medienos stokos sustojo Klaipėdos medžio apdirbimo fabrikai. Klaipėdos verslininkai spaudė Lietuvos Vyriausybę leisti medieną importuoti iš Lenkijos. Lietuvos Vyriausybė buvo numačiusi tam tikromis sąlygomis leisti Lenkijos pirkliams plukdyti medieną į Klaipėdą, užmegzti pašto, telefono ir telegrafo susisiekimą. Tačiau deryboms griežtai pasipriešino opozicija (liaudininkai ir tautininkai), laikydama jas nereikalingomis, politiškai žalingomis. Valstiečių liaudininkų laikraštis "Lietuvos žinios" spausdino karikatūras, kuriomis buvo pašieptos derybos su Lenkija, V. Petrulio politika jose.
Kilo ir tautos protestai, subruzdo kariškiai. Tegul mūsų istorikai ištiria, ar nebuvo padaryta klaida nutraukiant su Lenkija derybas. Ką pasiekėme? Vilniaus statusas paliko toks pats, o ekonomiškai, neabejotinai, pralaimėjome. Pagal M.Yčą (Kopenhagos derybų delegacijos narį), galimybė pasiekti kompromisą su lenkais buvo reali, nes jų reikalavimai buvo kuklūs. V.Petrulio vyriausybė netenkino nei opozicijos, nei pozicijos. Todėl ji buvo priversta atsistatydinti.
Be to, V.Petrulis buvo apkaltintas tikrais ir pramanytais nusikaltimais (žalos valstybės iždui padarymu, indėlio atsiėmimu iš Lietuvos prekybos ir pramonės banko, prieš jam žlungant, palūkanų už Finansų ministerijos suteiktą Tautiniam lietuvių bankui paskolą pasisavinimą, kyšininkavimą ir kt). Po ilgų teisminių nagrinėjimų 1932 m. gegužės 27 d. Vyriausiasis tribunolas skyrė V.Petruliui dvejus metus kalėjimo. Sovietmečiu paskelbtame straipsnyje P. Žostautaitė teigė, kad V. Petruliui ir Lietuvos ūkininkų sąjungos vadovams bylos buvo iškeltos siekiant sukompromituoti politinius varžovus. Iškalėjęs 1,5 mėnesio, pagal malonės prašymą buvo paleistas. Nuo tada (1926-ųjų) jis nusišalino nuo politinės veiklos ir ūkininkavo pavyzdingai tvarkomame 103 ha Julijanavos dvare, kuris specializavosi pienininkystėje. Ten palaikė bičiuliškus santykius su muziku S.Šimkumi, jaunystės draugu poetu F.Kirša, M.Yču.
V.Petrulis buvo kviečiamas dėstyti Žemės ūkio akademijoje, bet pasiūlymo atsisakė. 1937 metais padėjo įkurti Eksporto prekybos bendrovę, buvo jos pirmininku.
Sovietinės okupacijos išvakarėse V.Petrulis valdžios buvo prisimintas ir pakviestas padėti parengti naujo Pramonės banko įstatus bei statutą, paskirtas į Ūkio tarybą.
V.Petrulis paliko tam tikrus pėdsakus Lietuvos žurnalistikoje ne vien minėtu bendradarbiavimu ,,Lietuvos aide". 1919 metais jis įsteigė ir devynis mėnesius redagavo nepartinį kultūros ir politikos laikraštį ,,Tauta". Jis vertino ir rėmė meną, literatūros žurnalų ,,Pradai ir žygiai", ,,Gairės", ,,Barai" leidimą.
Nepaprastus V.Petrulio administracinius sugebėjimus liudija buvusieji Finansų ministerijos tarnautojai, šiaip jį pažinojusieji. Vienos tarnautojos atsiliepimą apie V.Petrulį užrašė G.Galvanauskas: ,,Jis buvo nepaprasto administracinio talento, griežtas, bet teisingas. Jis skyrė esminius reikalus nuo antraeilių ir niekada nepražuvo smulkmenose. Savo ministerijos darbą nepaprastai gerai žinojo <...>". E.Galvanauskas šitaip papildė V.Petrulio portretą: ,,Jis buvo atviro būdo, nemėgdavo klastūnų ir nesvyruodamas jiems tardavo tiesos žodį į akis. Savo atvirumu prieš save nustatė ne tik svetimtaučius pirklius, bet netgi savo partijos ,,galinguosius". V. Sidzikauskas teigia, kad V. Petrulis buvo pakankamai teoriškai pasirengęs, gabus, su sveika įžvalga. Kai kas V.Petrulį prisimena kaip nepopuliarų Finansų ministerijoje. Tuo stebėtis netenka - jo pastangomis ryžtingai buvo šalinami žalingi iš carinės Rusijos administracijos paveldėti kyšininkavimo, biurokratizmo papročiai, diegiama lietuvių kalba. 1925 metais jo įsakymu tarnautojai per trumpą laiką turėjo išmokti lietuvių kalbą. Z.Toliušis savo politinį oponentą V.Petrulį vertina nepalankiai. Jis rašė: ,,Nieko ypatinga kraštui Petrulis, kaip finansų ministras, nenuveikė, bet pats asmeniškai iš ministravimo pralobo". Dėl jau minėtų valstybiškai naudingų V.Petrulio darbų su tokiu vertinimu negalima sutikti. Žinoma, nuošaly palieku pralobimo reikalą. K. Grinius laikė V. Petrulį merkantilistinių polinkių žmogumi, besirūpinusiu savo asmeniniais reikalais gal daugiau, negu tai reikėjo daryti Vyriausybės vadovui. Tačiau M. Vaitkus V. Petrulį priskyrė prie padorių vyrų. Ar tokie žodžiai jam išsprūdo dėl dvasiškio atlaidumo?
Taigi V.Petrulio talentas ryškiai blykstelėjo valstybės gyvenimo pradžioje trumpam. O gaila!
1940 m. liepos 29 d. A.Sniečkaus pasirašytu arešto orderiu V.Petrulis buvo suimtas, jo dvare įsikurdino okupacinės kariuomenės dalinys. Pasak V.Sidzikausko, "komunistai nustatė, kad 1924 m. kaip Seimo pirmininkas pavaduodamas į užsienį išvykusį prezidentą A.Stulginskį, jis atmetė komunisto, nužudžiusio II pėstininkų pulko sargybinį, malonės prašymą". 1941 m. gruodžio 31 d. V.Petrulis buvo apkaltintas priklausymu ,,kontrrevoliucinei" Ūkininkų sąjungai ir tuo, kad, keletą metų būdamas ,,kontrrevoliucinės" Lietuvos vyriausybės nariu, aktyviai kovojo už revoliucinio judėjimo nuslopinimą ir komunistų partijos likvidavimą. Ypatingasis pasitarimas skyrė V.Petruliui aštuonerių metų bausmę, ją atlikti buvo išsiųstas į Uchtos lagerį Komijoje. Tačiau 1941 m. rugsėjo 6 d. jis vėl buvo suimtas, "tardomas" ir pasmerktas sušaudyti. 1941 m. gruodžio 3 d. Uchtoje ar jos apylinkėse V.Petrulis sušaudytas. Jis - viena pirmųjų NKVD aukų. Vėliau (1942 metais) prasidėjo sąmoningas masiškas Lietuvos valstybės, kultūros veikėjų naikinimas. Pagal G.Galvanauską, žuvo ne tik V.Petrulis, bet ir vertingas jo veikalas ūkio klausimais.

Vladas TERLECKAS

© 2001 "XXI amžius"

 

Vytautas Petrulis