XXI amžius

Įteikta "Giedros" korporacijos premija

Lapkričio 17-18 dienomis Vilniaus Antano Vienuolio gimnazijoje vyko Vilniaus vietovės ateitininkų savaitgalis "Bičiuli, į mane tavo akimis žvelgia Kristus!" Tai vienas tradicinių renginių, vykstantis per Aušros Vartų Marijos Gailestingumo atlaidus.

Renginys prasidėjo premijos įteikimu žinomai ateitininkijos veikėjai Jadvygai Damušienei. Vilniaus vietovės ateitininkų valdybos pirmininkas Liutauras Serapinas šiam apdovanojimo aktui pakvietė iš Čikagos į Lietuvą atvykusią "Giedros" korporacijos veikėją Indrę Tijūnėlienę. Aktyvi giedrininkė I.Tijūnėlienė vadovauja Lietuvos vaikų globos būreliui "Saulutė" (Pasaulio lietuvių bendruomenėje "Saulutės" idėja kilo 1993-aisiais, o aktyvi veikla pradėta jos pirmininkei I.Tijūnėlienei 1994 metais Lietuvoje aplankius per 50 įvairių vaikų globos namų bei keliolika našlaičius globojančių šeimų), jos pavardė dažnai minima katalikiškos spaudos puslapiuose. I.Tijūnėlienė džiaugėsi galėdama atlikti svarbią misiją - įteikti J.Damušienei jau tryliktą "Giedros" korporacijos apdovanojimą, skiriamą lietuvei moteriai, ypatingai pasižymėjusiai krikščioniškų idealų tarnyboje. Tokį apdovanojimą jau yra gavusios Juzė Daudžvardienė (1986), Nijolė Sadūnaitė (1987), Alina Grinienė (1990), Gintė Damušytė (1993), Albina Pajarskaitė (1994), Aldona Žemaitytė (1995), Birutė Jasaitienė (1996), Nijolė Liobikienė (1996), Angelė Skinkienė (1997), Dijana Kančienė (1998), Loreta Paulavičiūtė (2000), dr. Aldona Vasiliauskienė (2000).
I. Tijūnėlienė kalbėjo: "Prelatas J.Prunskis, kurio rūpesčiu ir dėka "Giedros" korporacija gali kasmet apdovanoti žymeniu ir premija savo iškiliąsias moteris, stovinčias krikščioniškų idealų sargyboje, kartą išsitarė apie J.Damušienės veiklą: "Ponia, Jūs esate akcijos karalienė!" Tuo viskas ir pasakyta apie šią išskirtinę asmenybę, buvusią švyturiu daugeliui savo mokinių. Ji ne tik mokė vaikus lituanistinėje mokykloje, bet ir drauge su vyru dr. Adolfu Damušiu įsteigė ir įrengė "Dainavos" stovyklą Amerikos viduryje, kur viskas buvo lietuviška - Spyglio ežeras, kryžius ant kalvos, daugybė besikeičiančių vaikų stovykloje, kurioje jie atsistojo ant kojų kaip lietuviukai. J.Damušienės asmeny jie rado lietuvių kalbos mokytoją, lietuvybės skleidėją, patriotinių minčių ugdytoją, dorovinių - etinių normų auklėtoją. Tai buvo nepaprastai svarbu viena po kitos iš po Amerikos sparno išriedančioms kartoms. Būdamos šaknimis Amerikos žemėje, jos savo dvasia liko Lietuvos meilės spinduliuose, kad tą meilę spinduliuotų kitiems. J.Damušienė buvo tikras akumuliatorius, kurio jėgą pajuto įvairių kartų Amerikos lietuviukai. Ji buvo ir rašto žmogus - jos buvo pilna laikraščiuose, kai tik reikalas paliesdavo lietuvybės dirvonus. Ji buvo nelyginant mama ir mokytoja, pasiryžusi savo vaikus ginti iki galo, kaip ir savo principus. Ji buvo gerbiama, mylima, iš jos mokėsi Dievo ir artimo meilės, principų tvirtumo, šeimos ištikimybės, pedagoginio takto. O kai reikėjo rinktis patogų, ramų gyvenimą ar Lietuvą, kurioje viskas buvo neaišku, Damušiai nedvejodami pasirinko Lietuvą. Ir neapsiriko. Jie čia pritapo, yra mylimi ir gerbiami, o jų patarimai daug kam būna tikrosios elgesio ir vertybinio meno parodos. Tegyvuoja ilgus amžius jaunatviška, elegantiška, darbšti ir sąžininga J.Damušienės dvasia.
Salei plojant J.Damušienei buvo įteikta plaketė ir piniginė premija.
Premijos laureatė J.Damušienė, dėkodama už nelauktą apdovanojimą, sakė, kad jaunystėje toks pagerbimas būtų reikšmingas, o dabar per mažai jau ji begalinti ką duoti. J.Damušienės gyvenimo moto - prof. Prano Dovydaičio žodžiai: Krikščioniško auklėjimo mokslas moko turėti prieš akis visą žmogų, globa, mokymu ir drausme lavint jo kūną, dvasią ir valią. Mokant jis leidžia pasireikšt subjektyviam ir objektyviam veiksniui, nes žino, kad yra ne tik žinojimo darbas, bet ir žinojimo kūrinys, kuris, organiškai kilęs, turi būti ir suprastas kaip organizmas ir sąryšyje su gamta, su kultūriniu darbu turi aiškiai būt suprastas ir mūsų pasaulio kūrėjo tikslas, kuriam jis leido savo kūrinius. J.Damušienė kalbėjo, kad Amerikoje buvo svarbu išauginti vaikus lietuviais ir katalikais, vertais to krašto, kuriame gyvena, ir tėvų krašto piliečiais. Ji savo darbu įrodė, kad žmogų reikia auginti nuo mažiuko. Tad ateitininkai išeivijoje buvo tie, kurie kūrė mokyklas, per jas auklėjo vaikus. J.Damušienė prisiminė I.Tijūnėlienės mamą, giedrininkę, mokiusią giedrininkes elgtis scenoje. Tad ir Jadvyga visą laiką buvo apimta noro dirbti su vaikais per žodį, per vaidinimą ir pagal ateitininkų šūkį išauginti tikrus, visaverčius žmones. J.Damušienė dirbo nelaukdama įvertinimo, dirbo skatinama savo širdies, meilės Dievui, Tėvynei, žmogui.
Pasidžiaugus J.Damušienės apdovanojimu, ateitininkai pasveikino 80 metų sulaukusį sendraugį Alfredą Andrijauską, o Švč. Jėzaus Širdies kongregacijos sesuo Aldona - Eugenija Kezytė supažindino su savo išgyvenimų, patirtų kančių bei atliktų darbų prisiminimų knyga "Esame nenaudingi tarnai". 70 puslapių minčių ir aforizmų knygelę "Kiekvienoje širdyje yra Karalystė" pateikė kita autorė - Sigutė Sopranavičiūtė.
Vilniaus vietovės ateitininkų valdybos pirmininkas L.Serapinas pristatė naująją valdybą bei renginio organizacinį komitetą.
Išsiskirstę į tris lygius, ateitininkai su savo vadovais rinkosi į grupes, o sendraugiai posėdžiavo.
Vėlų šeštadienio vakarą patys mažieji svečiavosi ateitininkų sendraugių dr. Adolfo ir Jadvygos Damušių šeimoje, kiti - pas kunigą Algimantą Gudaitį, SJ. J.Damušienė jau ne pirmą kartą sutinka savo namuose jaunuosius ateitininkus. Kovo 3-ąją pas ją lankėsi Marcinkonių vaikai, o lapkričio 17-ąją - devyni ateitininkai iš Valkininkų, Merkinės, Jonavos ir Vilniaus. Kiekvieno svečio vardą J.Damušienė užsirašė, žadėdama, jei važiuos pro jų gyvenamąsias vietas, susirasti ir aplankyti. Ji kalbėjo apie lietuvių kalbos puoselėjimą išeivijoje, savo pravestas pamokėles, kuriose buvo gana daug vietos žaidimams. Ir šiems svečiams buvo parengtos užduotys. Vaikai traukė lapelius su įvairiausiais palinkėjimais: talkinti tėveliams, netingėti, stropiai mokytis, būti mandagiais, nepamiršti maldos bei sekmadienio šv. Mišių ir kt. J.Damušienė priminė, kad jie tuos lapelius turi kas dieną paskaityti ir vykdyti nurodymus. Vaikams iš anksto buvo parengtos ir dovanėlės - kiekvienas gavo piešimo sąsiuvinį, užrašų knygelę ir spalvotus flomasterius. O pirmą piešinį naujajame sąsiuvinyje vaikai nupiešė Damušių bute - pasirinkdami ten esantį kokį nors daiktą. Po maldos vaikai, pasisotinę picomis, atsisveikino su šeimininkais, pas kuriuos jie jautėsi esantys kaip savo namuose.

Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ