XXI amžius

Jis neleido mūsų pamiršti

Panevėžyje sėkmingai veikia Baltoskandijos akademija (vadovas dr. Silvestras Gaižiūnas). Kitąmet ji švęs savo veiklos dešimtmetį ir netrukus dar vieną gražią datą - 100-ąją konferenciją.
Lapkričio 30 dieną joje įvyko dar viena konferencija - "Kultūros tiltai tarp Šveicarijos ir Lietuvos", skirta įžymiojo profesoriaus Juozo Ereto 105-osioms gimimo metinėms. Konferencijos dalyvius neakivaizdžiai pasveikino Panevėžio vyskupas Juozas Preikšas, o laišką iš Šveicarijos atsiuntė J.Ereto vaikai.
"Tarp didžios dvasios vyrų, kūrusių nepriklausomos Lietuvos valstybę, matome ir šveicarą Josefą Eretą (1896-1984) - literatūros istoriką, pedagogą, žurnalistą, politiką, redaktorių, telegramų agentūros ELTA steigėją, aktyvų katalikiškų organizacijų kūrėją, sporto judėjimo iniciatorių, Lietuvos kariuomenės savanorį", - pradėdamas konferenciją, kalbėjo dr. S.Gaižiūnas. Per du dešimtmečius J.Eretas išvarė gilią vagą prieškario Lietuvos kultūriniame, visuomeniniame, dvasiniame gyvenime. Nuo 1941-ųjų Lietuvos labui jis darbavosi Šveicarijoje, JAV, kitose valstybėse... "Josefo Ereto kūrybos kelias buvo moderni "audros ir veržimosi" variacija, įtvirtinant klasikines krikščioniškas vertybes. J.Eretas su savo kūryba ir veikla nutiesia ir vieną unikaliausių humanistinių tiltų tarp Lietuvos ir Šveicarijos, tarp Europos tautų ir kultūrų, tarp skirtingų dvasinės veiklos formų", - sakė prelegentas.
Sovietinės okupacijos metais J.Ereto, kaip ir kitų krikščioniškų mokslininkų, veikalai buvo draudžiami. Tačiau ir dabar per dešimt atkurtos nepriklausomybės metų J.Eretas kažkodėl vangiai teprisimenamas. Dr. S.Gaižiūnas sakė apytikriai paskaičiavęs, kad iš J.Ereto kūrinių, pasirodžiusių atskirais leidiniais prieškario Lietuvoje ir vėliau kitose šalyse, būtų galima sudaryti apie 20 tomų raštų, kurių išleidimas "galėtų tapti reikšmingu bendru Šveicarijos ir Lietuvos projektu".
Per penkmetį, prabėgusį nuo J.Ereto gimimo 100-mečio minėjimo, nustatyti nauji šios asmenybės gyvenimo ir veiklos faktai. Įdomių dalykų žurnale "Šaltinis" surado istorikė dr. Aldona Vasiliauskienė. Ji sužinojo ir tokį faktą: J.Eretas buvo paskutinis pasaulietis, liudijęs arkivyskupo Jurgio Matulaičio beatifikacijos (pakėlimo į altorių garbę) byloje. Dr. A.Vasiliauskienė iš "Šaltinio" publikacijų suvokė, kad arkivyskupo ir J.Ereto bendravimas buvo apgaubtas tarpusavio pagarbos ir tolerancijos, sąlygojusios sėkmingą "Pavasario" ir kitų J.Ereto įkurtų organizacijų veiklą. Dr. A.Vasiliauskienė "Šalinyje" surado ir tokį J.Ereto įsipareigojimą: "Mes, lietuviai, turime grįžti į Tėvynę su mokslo kapitalu". Jeigu J.Eretas būtų sulaukęs naujosios Lietuvos nepriklausomybės, tai neabejotina, kad jis vėl čia būtų sugrįžęs. Dr. A.Vasiliauskienė priminė į Lietuvą sugrįžusios Jadvygos Damušienės žodžius, pasakytus priimant "Giedros" korporacijos premiją už jos visuomeninę ir katalikiškąją veiklą: "Mes dirbome pakiliai, nesavanaudiškai todėl, kad turėjome tokius vadovus kaip Šalkauskis, Dovydaitis, Eretas, kurie rodė užkrečiantį pavyzdį, kėlė mūsų dvasią".
Publicistas Algimantas Zolubas konferencijos dalyvius supažindino su vienintele J.Ereto knyga, pasirodžiusia Lietuvoje nuo 1940 metų. Tai "Užmirštieji baltai". J.Eretas ją parašė 1973-aisiais vokiečių kalba, turėdamas tikslą su jos turiniu supažindinti Helsinkyje vykusios Europos šalių saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos dalyvius. JAV gyvenantis inžinierius Algimantas Liepinaitis greit suorganizavo šios brošiūros vertimą į anglų, prancūzų, italų, ispanų ir portugalų kalbas. Tokiu būdu svarios J.Ereto mintys apie baltus bei Sovietų Sąjungos klastos ir apgavystės tapo žinomos didelei tarptautinei skaitytojų auditorijai.
"Baltijos respublikos turi būti grąžintos į laisvų valstybių būrį. Jeigu tai neįvyktų teisėtu keliu, tai reikia tikėtis nepalaužiamo baltų pasipriešinimo", - rašė J.Eretas. Jis priminė istoriją: 1831-ųjų, 1863-ųjų, 1904-ųjų, 1917-ųjų įvykius, pasibaigusius Lietuvos valstybės atkūrimu ir Latvijos, Estijos valstybių įkūrimu. "Nereikia būti pranašams, kad numanytume, jog ir šį sykį baltai dėl savo atkaklios savigarbos niekada ir jokiu būdu nesusitaikys su vergiška priklausomybe nuo Sovietų Sąjungos", - teigė J.Eretas, iš tiesų parodydamas pranašišką įžvalgumą, nes 1973 metais tokių įžvalgų dėl baltų tautų likimo gal tebuvo keletas visame pasaulyje. Praėjo 17 metų, ir J.Ereto pranašystė išsipildė.
"Užmirštieji baltai" lietuviškai pasirodė tiktai šiemet - JAV gyvenančio inžinieriaus A.Liepinaičio iniciatyva. (Išleido "Naujojo amžiaus" leidykla Kaune.) Anot redaktoriaus, "ši studija Baltijos tautų visuomenei labai reikalinga ir dabar, nes atėjo apsisprendimo metas: Vakarai, Rytai ar kokia pilkoji zona, Europos Sąjunga ir NATO, Rusijos "globa" ar nežinomybė?"
Labai pakiliai buvo sutiktas ketvirtasis konferencijos pranešėjas - J.Ereto tautietis, mokslininkas, vertėjas, poliglotas Markus Roduneris. Jis jau keletą metų gyvena Lietuvoje (šiuo metu - Šiauliuose, jo žmona - lietuvė). Sklandžia lietuvių kalba M.Roduneris pristatė dvi savo paruoštas knygas: "Nuo Bodeno iki Lemano ežero. Lietuvių rašytojų tekstai apie Šveicariją" (lietuvių ir vokiečių kalbomis) ir "Estija, Latvija, Lietuva. Šveicarijos - Baltijos skaitymų knyga" (vokiečių kalba). Be to, M.Roduneris apibūdino fondo "Swis Baltic Net (Gerbert Ruf) Stiftung" veiklą, papasakojo apie naujuosius jo projektus.
Ir M.Roduneris, ir kiti konferencijos dalyviai pritarė dr. A.Vasiliauskienės minčiai, kad namą Bazelyje, kur gimė ir augo J.Eretas, būtinai reikia pažymėti memorialine lenta. Tikėkimės, kad Lietuvos Vyriausybė tuo reikalu tinkamai pasirūpins.

Alfredas GUŠČIUS