"Demokratinis" neokolonializmas

Keisti dalykai Lietuvoje ėmė darytis. Štai Lietuvos delegacijos Baltijos Asamblėjoje pirmininkė vadinamoji socialdemokratė G.Purvaneckienė pareiškė, jog kairioji dauguma parengė kreipimąsi į Lietuvos, Latvijos ir Estijos parlamentus dėl galimybės vienu metu atsiklausti visų trijų valstybių gyventojų valios dėl stojimo į Europos Sąjungą. Kol kas neaišku, kodėl kaip tik dabar Lietuvos neokomunistai susirūpino tuo referendumu. Gal jau nusprendė, jog faktas, kad daugėja vadinamųjų euroskeptikų, ir nulems to referendumo pralaimėjimą. O štai Seimo pirmininko pavaduotojas V.Andriukaitis, nuvykęs į Milaną dalyvauti tarptautinėje Europos Sąjungos valstybių ir kandidačių parlamentų vadovų konferencijoje ES ateities klausimais, pasiūlė 2005 metais Romoje priimti Europos Sąjungos Konstituciją. Tačiau, kiek žinoma, kol kas ES Konstitucija nėra parengta ir visiškai neaišku, kada tai bus padaryta. Aišku, kad dabartinė Lietuvos valdančioji dauguma, pradėjusi daug kalbėti apie stojimą į ES, beveik nieko nekalba apie stojimą į NATO. Tiesa, paskutinėje savo kalboje prezidentas V.Adamkus paragino visas politines jėgas pagaliau susitelkti pagrindiniam tikslui - jau kitų metų rudenį patekti po NATO saugumo skėčiu. Tačiau atrodo, kad Vyriausybei dabar rūpi kiti reikalai, visų pirma - kaip greičiau atiduoti "Lietuvos dujas" Rusijos "Gazprom", darančiam vis didesnį spaudimą. Kaip šiomis dienomis pareiškė "Gazprom" valdybos narys J.Kamarovas, "Lietuvos dujos" gali net nesitikėti jokių nuolaidų dėl dujų kainos, jeigu šis Rusijos koncernas negaus teisės kontroliuoti "Lietuvos dujas".
Neatsitiktinai užsitęsė naftos išsiliejimo Būtingės terminale problemos eskalavimas. Bemat atsirado ir Lietuvos žalieji, ir Latvijos Ventspilio uostamiesčio meras A.Lembergas. Jau beveik atvirai reikalaujama uždaryti Būtingės terminalą. Aišku, nei Lietuvos žaliesiems, nei Ventspilio merui visiškai nerūpi, kiek tai kainuotų Lietuvos valstybei. Galima nė neabejoti, jog, jei Būtingės terminalas ar "Mažeikių nafta" priklausytų Rusijos "Lukoil", nebūtų kilęs triukšmas, nebūtų reikėję jokios vyriausybinės komisijos. Juolab niekas net nedrįstų užsiminti apie baudžiamąją bylą.
Vis labiau aišku, jog Maskva per savo ekonomines struktūras ("Lukoil", "Gazprom" ir kitas), remdamasi mūsų aukščiausių politikų samprotavimais, jog politika neturi nieko bendra su ekonomika, spaudžia Lietuvą, ir tas jos spaudimas nuolat didės.
Rusijoje viskas yra ir bus politika, nepaisant to, kad jos ekonomika korumpuota. O kai kurių Lietuvos verslininkų valia jau ir Lietuvoje įsivelta į rusišką chaosą ir korupciją. Liūdni tada teliktų Lietuvos "tranzitinio tilto", apie kurį kalbėjo Prezidentas, atsiminimai. V.Adamkus sakė, jog, turėdami Rytus ir Vakarus jungiantį dujotiekį, galėtume surinkti ne vieną milijardą litų tranzito mokesčių. Pasak Prezidento, atrodo, Vyriausybė nekelia būsimiesiems investuotojams tikslo - siekti, kad tranzitinis dujotiekis eitų per Lietuvą. Aišku, kai kam tie milijonai nukrenta, bet tik ne į valstybės iždą. Toje situacijoje vertėtų prisiminti ne kartą žinomų Rusijos politikų pasakytus žodžius: "Mes juos parsivarysime atgal per ekonomiką". Taip ir daroma. Tai ypač išryškėjo nutrūkus pusės metų "Williams" ir Rusijos naftos kompanijos "Jukos" deryboms dėl ilgalaikio naftos tiekimo "Mažeikių naftai".
Kad Rusijai mažai rūpi, pavyzdžiui, Karaliaučiaus krašto ateitis, rodo neseniai Vilniuje vykusi tarptautinė apskritojo stalo diskusija "Lietuva ir Karaliaučiaus sritis. Požiūriai ir bendros galimybės vykstant integracijai į euroatlantines struktūras". Diskusijose dalyvavo politikai ir žurnalistai iš Lietuvos, Danijos, Čekijos, Baltarusijos. Nebuvo tik Karaliaučiaus srities atstovų. Sričiai atstovavo delegatai iš Maskvos. Neatsitiktinai Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius Raimundas Lopata kalbėjo: "Apie šį Rusijos regioną ir jo gyventojus kalbame daug, bet be jų pačių. Todėl ir yra retorinis klausimas: jei mums neleidžiama susitikti su kaimynais, ką tai galėtų reikšti?" Aišku viena - Maskva visiškai nesuinteresuota Vilniaus ir Karaliaučiaus dialogu, nors visam pasauliui skelbia, kad Lietuvos ir Lenkijos stojimas į ES sužlugdys ir izoliuos Karaliaučiaus sritį. Kiek galima spręsti iš Rusijos politikų kalbų, Maskva dabar siekia, kad Karaliaučiaus srities klausimai būtų svarstomi tik tarp Maskvos ir Briuselio, na, galbūt įtraukiant ir Vilnių bei Varšuvą (žinoma, kaip statistus).
Aiškiai matyti, jog Rusijos politika, kaip ir anksčiau SSRS, yra gerai derinama su propaganda, įteigiant Vakarams, jog nėra reikalo paisyti Baltijos valstybių. Vadinamosios naujosios Rusijos politinį mentalitetą sudaro gana keistas demokratinių ir imperinių intencijų mišinys. Ir norom nenorom reikia pripažinti, jog Vakarų nuolaidžiavimas ekspansinėms ir imperinėms Maskvos intencijoms tik skatina tas imperines ambicijas ir tuo pačiu stabdo Rusijos demokratijos brendimą. Prieš keletą metų prof.V.Landsbergis rašė: "Kai mes Lietuvoje girdime apie "tiltą" tarp Rytų ir Vakarų, mums visada kyla klausimas: o kas stovės to tilto sargyboje? Mes nenorėtume, kad sargybinis kalbėtų rusiškai ir būtų ginkluotas kalašnikovu".

Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas

© 2001 "XXI amžius"