Atnaujintas 2002 m. vasario 6 d.
Nr. 10
(1017)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Valstybė ir Bažnyčia
Susitikimai
Kultūra
Atmintis
Žvilgsnis
Likimai
Gimtas kraštas
Nuomonės
Lietuva
Kryžkelės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Mylėjęs tėvynę, gyvenimą, žmones ir muziką

Nepraėjus nė dviem savaitėms po Baltijos kelio, 1989 m. rugsėjo 4 d. į Vilniaus Arkikatedrą plūdo būriai žmonių atiduoti paskutinę pagarbą trims tautos kankiniams. Šioje šventovėje tąkart buvo padėti iš Pucko (Lenkija) kapinių parvežti kunigo Alfonso Lipniūno ir inžinieriaus Antano Šapalo palaikai. Tarp jų karstų stovėjo nedidelė dėžutė su simboliškais Nepriklausomybės kovų dalyvio, ateitininkijos kūrėjo Lietuvos kariuomenės generolo Jono Juodišiaus palaikais: sauja žemių iš bendros duobės, kurioje amžino įšalo žemėje buvo palikti Sibiro lageriuose nukankintų žmonių kūnai. Nors šaltis keturiasdešimt metų patikimai saugojo palaikus nuo suirimo, bet sūnums Pauliui ir Jonui Juodišiams bei jų talkininkams buvo neįmanoma surasti tą, kurio ieškojo. Į Lietuvą buvo parvežta tik sauja žemių iš gen. J.Juodišiaus palaidojimo vietos.
Smuikininką P.Juodišių, generolo J.Juodišiaus sūnų, matydavome visuose Atgimimo renginiuose, tragišką Sausio 13-osios naktį prie parlamento, Vilniaus Arkikatedroje dalyvaujantį šv. Mišių aukoje. 1991 metais buvo deramai įvertinta jo pedagoginė veikla Muzikos akademijoje, tuomet dar vadintoje konservatorija. Jam suteiktas profesoriaus vardas, patikėtos Instrumentinės ir vokalinės muzikos fakulteto dekano pareigos. Tuo pripažinimu neilgai teko džiaugtis. Prieš aštuonerius metus profesorius Paulius Juodišius iškeliavo į Amžinybę. Liko per penkiasdešimt mokinių, baigusių prof. P.Juodišiaus klasę.
Sausio 15-ąją į Vilniaus rotušės Didžiąją salę susirinko daug P.Juodišiaus kolegų, mokinių, talento gerbėjų, visų, norinčių prisiminti šią šviesią asmenybę. Sausio 1-ąją jam būtų suėję septyniasdešimt metų. Muzikologė Ona Narbutienė buvo renginio vedėja.
1990 metais P.Juodišius rašė: "Gražūs, šviesūs vaikystės prisiminimai, kaip pūkiniai debesėliai plaukę aukštai danguje, deja, nuplaukė negrįžtamai 1941-ųjų birželio dešimtosios rytą". Tą rytą buvo suimtas tėvas - generolas J.Juodišius. Visam gyvenimui liko tėvo pasakyti žodžiai atsisveikinant: "Esi vyresnysis sūnus, tad turi globoti mamą ir brolį". Jam tuomet ėjo aštunti metai. Ilgai ruseno viltis pamatyti tėvą. Ji užgeso 1950 metais, kai šeimą pasiekė žinia apie generolo mirtį sovietiniuose gulaguose. Jis ten buvo įkalintas be teisės gauti laiškus ir siuntinius.
Pirmąją bolševikų okupaciją pakeitė vokiečių okupacija. Maisto nusipirkti buvo galima tik su kortelėmis. Vakarais užtamsinami langai, kad lėktuvai nepastebėtų šviesos ir nenumestų bombų. Pauliukas, nešinas smuikeliu, skubėdavo į restoraną, kur griežė orkestre. Su tuo mielu instrumentu niekada nesiskyrė. Mokslas Vytauto Didžiojo gimnazijoje ir tuo pat metu Muzikos mokykloje, skubėjimas į koncertus, operą - tokia buvo vaiko ir paauglio kasdienybė. Jis skaudžiai išgyveno dėl išvežtų į Sibirą klasės draugų. Tas pats galėjo atsitikti ir jų šeimai. Kas vakarą Juodišienė suklupdydavo melstis savo ir giminaičių vaikus, kuriuos buvo priglaudusi po šeimos stogu; visi melsdavosi, kad laimingai sulauktų ryto. Kai vaikai suguldavo, ji dar ilgokai stoviniuodavo prie lango - ar nematyti sunkvežimio. Vaikų drabužėliai ir maisto atsargos iš anksto buvo sudėti į maišus. Laimei, sunkvežimis neatvažiavo, šeima liko Lietuvoje.
Baigus gimnaziją, Pauliui nereikėjo sukti galvos, kur mokytis. Žinoma, konservatorijoje: iš pradžių prof. A.Livonto klasėje, vėliau - Maskvoje, žymaus prof. J.Rabinovičiaus klasėje, dar vėliau - mokslas aspirantūroje pas prof. G.Barinovą.
Grįžęs į Lietuvą, ėmėsi daugybės darbų, kurie okupacijos sąlygomis kėlė žmonių dvasią: mokė muzikos jaunimą, daug koncertavo, skaitė paskaitas, rašė straipsnius, kitus veikė savo asmenybe. Noras visiems ir visada padėti, nuoširdumas, optimizmas, sunkių ir sudėtingų situacijų nedramatizavimas, humoras, nuo veido nenykstanti šypsena... Toks buvo Paulius Juodišius.
Pasakoja jo mokinė Jūratė Gustaitė: "Smagu ir lengva būdavo jo pamokose. Pasikalbėdavome apie klausytus koncertus, perskaitytas knygas, pats pagrieždavo smuiku. Kartą jis paėmė mano smuiką, man leido pagriežti savuoju. Tuoj nustatėme: mokytojo smuikas geresnis. Jis man patikėjo savo smuiką iki egzaminų. Tuomet nesupratau, ką tai reiškė. Tik vėliau suvokiau. Juk smuikininkai taip tausoja savo instrumentą, kad net kitiems nepatiki trumpai panėšėti".
Kolegos prisimena, kaip Paulius, turėdamas neeilinio žmogaus muzikinę fantaziją ir dideles muzikines ambicijas, kartu su Sauliumi Sondeckiu ėmėsi kurti Lietuvos kamerinį orkestrą. Į repeticijas muzikantai susirinkdavo po darbo, jau pavargę, grodavo iki vidurnakčio. Paulius tryško neišsenkama energija, niekam negailėjo gerų žodžių. Šiame orkestre jis grojo trylika metų. Kartu su kolektyvu gastroliuota po visą Sovietų Sąjungą, būta Urale, Kaukaze, Murmanske...
Sunkiai sirgdamas nepagydoma liga, ligoninėje prof. P.Juodišius su atėjusiais aplankyti bičiuliais kalbėdavosi ne apie savo negandas, o apie Lietuvos reikalus. Pasikalbėti buvo apie ką. Ėjo 1993-ieji... Net ir tada prie jo lovos buvo galima sušilti ir atgaivinti dvasią. Prof. Gintautas Česnys, lankęs prof. P.Juodišių ligoninėje, sakė: "Kol esame gyvi, sakykime vieni kitiems gerus, šiltus žodžius". Iš tiesų - sakykime. Net ir po daugelio metų jie nebūna pamiršti, prisiminus sieloje darosi šviesiau.

Aldona KAČERAUSKIENĖ

Vilnius

© 2002 "XXI amžius"

 

Smuikininkas prof. Paulius Juodišius

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija