Atnaujintas 2002 m. vasario 6 d.
Nr. 10
(1017)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Valstybė ir Bažnyčia
Susitikimai
Kultūra
Atmintis
Žvilgsnis
Likimai
Gimtas kraštas
Nuomonės
Lietuva
Kryžkelės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Atminimo vitražas bažnyčių statytojui

Pasinerti istorijon visada įdomu ir šiek tiek pavojinga. Tuo labiau jeigu tai neseniai išgyventi, iškentėti ir dar žmonių atmintyje išlikę laiko klodai. Netolima praeitis - tarsi dar neužversta knyga, kurią reikia pildyti nežinomais faktais, taisyti korektūros klaidas, atsisakyti stereotipų, kartais perkelti skirsnius...
Neužbaigta knyga galima būtų vadinti ir mūsų kraštiečio, dviejų amžių sandūroje kūrusio architekto Vaclovo Michnevičiaus asmenybės sklaidą. Keista, šis žmogus nepaminėtas net garsiojoje "Bostono enciklopedijoje", nors "Mažojoje tarybinėje" (1968 m.) apie jį randame keliolika eilučių. Tiesą sakant, šykštus tas paminėjimas, nes bažnyčių statytojas ir bajoriškos kilmės žemvaldys neatitiko tarybinių ideologų įžymaus žmogaus kriterijų. Tačiau skaudžiausia, atrodo, tai, kad mes apie jį nedaug žinome. O neseniai dar mažiau žinojome...
1997 metais minint V.Michnevičiaus 135-ąsias gimimo metines, Jonavos rajono Žeimių vidurinėje mokykloje įvyko mokslinė konferencija. Tądien dailės mokytoja Vincė Pranienė perskaitė kelerius metus kruopščiai rengtą pranešimą apie savo kraštietį. Nustebo tada ir valdžios, ir žiniasklaidos atstovai, sužinoję, kokius statinius suprojektavo prieš pusamžį čia pat gyvenęs architektas, kokius kelius nubraižė, kokias knygas parašė ir kaip mylėjo savo tėviškę - neišsipildžiusios svajonės kampelį. Konferencijoje buvo suburta komisija, kurios nariai įsipareigojo rūpintis architekto atminimo įamžinimu. Deja, entuziazmas ilgainiui gerokai atvėso. Komisijos nariai išsiskirstė, paskendo savo kasdienybės rūpesčiuose, o laikas bėgo. Tik viena dailės mokytoja nenustygo: ji pasiūlė suskaičiuoti visas inžinieriaus statytas bažnyčias, o savo abiturientus šimtadienio proga išsivedė į už penkių kilometrų nuo Žeimių kadaise plytėjusį Strebeikių kaimą, paaiškino, kad čia, aukštumėlėje prie Lankesos, derėtų kada nors šiam žmogui pastatyti atminimo ženklą...

***

Vaclovas Michnevičius, kaip anksčiau buvo manoma, gimė 1862 metais Strebeikiuose, lenkų bajoro šeimoje. Inžinieriaus architekto išsilavinimą įgijo Sankt Peterburgo civilinių inžinierių institute, kurį baigė 1893 metais. Parvykęs į Lietuvą, projektavo ir statė maldos namus, koplyčias, vilas, antkapius, kelius. Tarp žymiausių projektų - Kauno musulmonų mečetė, Vilniaus vaikų ligoninė, Lenkų teatras, Pylimo gatvės prekybos salė, Žemaičių plentas. Strebeikietis, 1904 metais tapęs Vilniaus miesto "architektoriumi", tobulino sostinės vandentiekį, projektavo naujas gatves, tvirtino Neries pakrantę, statė metalinį tiltą per Vilnelę, remontavo Rotušę, miesto teatrą, Šv. Jokūbo ir Šv.Teresės bažnyčias, o 1907-1912 metais rekonstravo nuo gaisro nukentėjusią Miesto salę - dabartinę Filharmoniją.
Devynerius metus ėjęs šias garbingas pareigas, pasižvalgęs statybų klausimais po Vieną bei kitus užsienio miestus, jis savo kūryba praturtino ir Druskininkus, Kaišiadoris, Kauną. Tačiau mūsų krašte turbūt įdomiausia Žeimių bažnyčia - ketvirtoji šioje vietoje, statyta 1899-1909 metais, nors pirmosios pamaldos, kaip pavyko nustatyti, buvo laikomos 1906-aisiais, matyt, jos statytojo 40-mečio proga. Čia architektas pasidarbavo kaip neogotikos virtuozas, išgarsinęs savo kraštą beveik debesis remiančiais bokštais, erdviomis navomis ir vitražais. Beje, projektą parengė nemokamai, o kūrėjo motina statybai paaukojo 5000 aukso rublių. Gaila, dar nežinome, kur buvo išdegintos plytos. Amžininkai, tarp jų - ir šių eilučių autoriaus senelis, pasakojo, kad statybines medžiagas arkliais tekę gabentis net iš Kėdainių. Tačiau buvęs Žeimių klebonas kun. Augustinas Paulauskas spėja, kad plytinė turėjo būti kažkur netoliese. Įdomi viena nesėkmė šios statybos istorijoje: kartą, neišlaikęs svorio, ėmė braškėti čerpių stogas, tada atsisakyta čerpių ir griebtasi skardos...

***

Neseniai Kauno archyve atsitiktinai buvo rasta V.Michnevičiaus autobiografija - kol kas išsamiausias žinių šaltinis, deja, keliuose lietuviško rankraščio puslapiuose neatskleidęs visų tiesų apie jos autorių. Čia nurodomos tarnybos vietos, kai kurie nuopelnai, tačiau visa tai neatskleidžia priežasčių ir pasekmių ryšių, asmenybės patrauklumo ir likimo.
Architekto tėvas Dominykas, pasirodo, taip pat buvo strebeikietis, motina - Svolkenaitė, kilusi iš kaimynystėje besidriekiančio Svolkenių kaimo dvaro. Michnevičiai valdė apie 180 ha žemės. Tėvas anksti mirė, motina ištekėjo antrąkart už velionio brolio. Studijuodamas Sankt Peterburge, Vaclovas vedė vokietaitę Karoliną Feigė, kuri dėstė anglų, prancūzų ir vokiečių kalbas. 1893 metais jauna šeima gavo darbą Vilniuje: Vaclovas kibo į miesto inžinieriaus pavaduotojo pareigas, žmona mokytojavo. 1895-1904 metais žeimietis ėjo atsakingas pareigas karinių-strateginių kelių statybos komisijoje, dalyvavo Vilniaus žemės ūkio banko tarnautojų šeimyninių namų projektų konkurse, kuriame laimėjo dvi pirmąsias vietas. Nostalgiją tėviškei išreiškė, atrodo, ir dabar tebestūksančiame savo projekto name P.Skorynos g.5. Tai, anot architektų, kaimiško stiliaus namas, primenąs Žeimių krašto sodybas.
Strebeikiai Vaclovo nuosavybe tapo vėliau, prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Kalbėta, kad motina, nepatenkinta sūnaus vedybomis su vokiete, savo dvarelį buvo užrašiusi Andriui Svolkeniui. Kai šis viską nuskurdino, architektas nesunkiai atpirko savo giminaičio "rezidenciją" ir griebėsi pertvarkos. 1918 metais, grįžęs iš tarnybos caro armijoje, čia ir įsikūrė, bet ūkininkauti nemėgo.
1925 metais kreipėsi į Kauno miesto savivaldybę su prašymu paskirti jį Kauno "architektoriumi", šia proga ir buvo parašyta autobiografija, patekusi, laimei, į architektūros istorikės N.Lukšionytės-Tolvaišienės rankas. Deja, prašomo posto strebeikietis negavo. Teko darbuotis Plentų valdyboje, o savaitgaliais savo neištaiginga karieta riedėti į Strebeikius, kuriuos tada tvarkė nepraktiška ir lietuviškai nešnekanti žmona. Tik 1936 metais architektas išėjo pensijon ir grįžo visam laikui į dvarą, kuriame kasdien vis dažniau patyrė skurdą...
Prieš dvejus metus autobiografijos kopiją ir daugybę kitų apie savo kraštiečio likimą pasakojančių eksponatų Jonavon parsivežė žeimietis Artūras Narkevičius. Šis įvairių sumanymų ir entuziazmo nestokojąs kraštotyrininkas mažais žingsneliais ėmė įgyvendinti kadaise mokyklos konferencijoje išdėliotus planus...

***

Kalbantis su A.Narkevičiumi paaiškėja, kad architekto gyvenimo kryžkelių tyrinėtojams dar nėra viskas aišku. Žeimietis aplankė daug V.Michnevičių menančių žmonių, neretai - savo giminaičių ir kaimynų, kurių prisiminimų mozaika parodo mūsų žinių netikrumą ir spragas. Antai keista, kad iki šiol nėra žinomas kiek yra inžinieriaus projektuotų bažnyčių. Vienur teigiama, kad 32, kitur - 40, net 72. Visų autorystę dabar nustatyti sunku, nors Krašto muziejaus darbuotojai daugelį jau aplankė, apžiūrėjo, ištyrinėjo. Galime išties didžiuotis strebeikiečio projektuotomis Ratnyčios, Nemunaičio, Liškiavos, Saltoniškių, Žiežmarių, Perlojos, Andrioniškio, Gegužinės bažnyčiomis, tačiau dar neaiški Kernavės, Kaišiadorių, Kietaviškio, Vievio bažnyčių autorystė. Gaila, neturime galimybių aplankyti Baltarusijos teritorijoje (Krėvos, Vydžių, Chožų) mūsiškio sumanytų maldos namų. Pasak N.Lukšionytės-Tolvaišienės, meniniais atradimais kraštiečio sukurti pastatai nepranoko to meto konteksto, bet patys tapo tuo kontekstu, į kurį lygiavosi ir užsakovai, ir statytojai.
Taip pat tebėra mįslė, kaip V.Michnevičius, gavęs inžinieriaus diplomą, iškart pelnė leidimą darbuotis Lietuvoje. Mūsų istorikai spėja, jo, dar studento, Vilniuje jau laukė šėtiškis J.Montvila, taip pat baigęs mokslus Sankt Peterburge. Šis garsus žemvaldys ir pramonininkas, rėmęs Šėtos bažnyčią, garsėjo savo patriotizmu ir kultūriniu akiračiu. Tikėtina, kad kaimynų draugystė (beje, prie pat Šėtos plytėjo Vaclovo motinos valdomas Drobiškių dvaras) ir padėjo jaunajam architektui vietoj ilgų privalomojo darbo metų Rusijoje sugrįžti savo kraštan...
Mįslėmis paženklintos dar dvi inžinieriaus gyvenimo datos - gimimas ir mirtis. Kadaise žeimiečiai, minėdami jo 135-ąsias metines, net nenujautė, kad šiek tiek klysta, - paskubėta ketveriais metais. Neseniai surasta gimimo metrika byloja, jog Vaclovas gimė 1866 m. spalio 23 d. (pagal senąjį kalendorių) Vaitkuškyje (Ukmergės r.). Šitaip, matyt, ir buvo, nes Michnevičiai palaikė gerus ryšius su savo tolimomis giminėmis Kosakovskiais - žeimiečių grafų atšaka, valdžiusia Vaitkuškio dvarą. Vis dėlto architektas savo gimimo vietai neteikė per daug reikšmės (kita versija - galbūt ten tik krikštijo) ir savo tėviške visad laikė Strebeikius. Tuo tarpu senatvėje atsivėrė pašaliečiams nelabai suprantama skurdo ir dvasinės rezignacijos praraja. Žmona, užsienio kalbų žinovė, elgetaudama vaikščiojo po aplinkinius kaimus. "Ne kartą, atėjusi pas mamą, senoji architekto žmona raudojo: "Brangioji, jeigu kas anksčiau būtų pasakęs, kad senatvėje aš elgetausiu, - spjaučiau tam į akis", - pasakojo visą amžių šiame krašte praleidęs J.Pravilionis (1909-2001).
1946 metais Strebeikių dvare įkūrus pradinę mokyklą, buvo sunaikintas ir senojo architekto turtas - brėžiniai, rankraščiai, biblioteka. Tai visai pakirto senolio sveikatą, ir jis 1947 m. sausio 14 d. mirė. Karsto, sukalto iš neobliuotų lentų, net nenešė bažnyčion. Laidojo paskubomis, nors ir šventoriuje, prie žmonos giminių palaikų. Galima spėlioti, kad tokį valdžios nurodymą buvo gavęs anų laikų Žeimių klebonas kun. J.Gėgžna. Dar ilgai palei tvorą nebuvo jokio paminklo. Tik klebono kun. E.Jokūbausko rūpesčiu jis pastatytas 1970-1980 metais. Pilkas marmuro luitas byloja: "Didingi Tavo darbai, Visagalis Dieve, buvo įkvėpimas ir mano darbams ".
Po architekto mirties Michnevičių šeima buvo galutinai išblaškyta. Duktė Irena su šeima ir motina deportuota į Krasnojarsko kraštą, sūnui Kazimierui pavyko pasislėpti ir vėliau pasitraukti į Lenkiją. Netrukus, sulaukusi 93 metų, Sibiro žemėje savo kančių kelius baigė Karolina Feigė, o 1956 metais sugrįžusi duktė su šeima taip pat išvyko Lenkijon. Šiandien netoli Vroclavo gyvena Michnevičių anūkai, kurie retkarčiais Jonavos krašto muziejaus darbuotojui A.Narkevičiui atsiunčia lietuviškai rašytą laišką...

***

Kaip žeimiečiai ir rajono kultūros puoselėtojai žada įamžinti savo architekto atminimą? Kokį kraštiečio asmenybės įvaizdį mūsų paveldo lobyne suformuos pastarųjų metų tyrinėjimai ir nauji suvokimai? Kalbantis su A.Narkevičiumi aiškėja tolesni mūsų kraštiečio vardo įamžinimo ir pagarbos išsaugojimo kontūrai. Pirmiausia apmąstomi Strebeikių dvaro įprasminimo akcentai: seniūnijos iniciatyva sutvarkytos senosios kapinės, kur, spėjama, gali būti palaidoti architekto tėvai, 2002-aisiais apie buvusį dvarą ir mokyklą žadama išgenėti senus krūmynus ir, be abejo, pastatyti kokį nors paminklą. Atrodo, tai bus šešių metrų aukščio koplytėlė, kuri jau gimsta kryždirbio galvoje. Koplytėlės projekto įgyvendinimu pasirūpino Rezistencijos palaikų perlaidojimo ir žymių kraštiečių atminimo komisija, vadovaujama R.Karaliūnienės, Žeimių seniūnija. Maža to, A.Narkevičiaus vaizduotėje ryškėja būsimojo Žeimių parko vaizdas, kuriam pritaria ir seniūnas F.Pilipavičius. Šiedu vyrai svajoja užsodinti medžiais ką tik atsivėrusią dykvietę tarp seniūnijos ir mokyklos. Čia įrengtų ir atminimo akmenį su kraštiečio biustu. Šiuo metu apie tai kalbama su skulptoriumi Konstantinu Bogdanu, kuris, - koks sutapimas, - nūnai gyvena toje pat S.Montvilos vadinamojoje kolonijoje, kurią anuomet Vilniuje projektavo V.Michnevičius. Paminklinė lenta ant šio namo taip pat būtų svarbus pagarbos strebeikiečiui ženklas. Matyt, nepersistengtume ir vieną Žeimių gatvę pavadinę V.Michnevičiaus vardu. Atrodo, tokia jau nužiūrėta, o gatvės gyventojai pakeitimui neprieštarauja. Tačiau tai dar ne viskas. Ateityje, ko gero, vertėtų įgyvendinti ir nedrąsią mokytojos V.Pranienės idėją - pavadinti V.Michnevičiaus vardu vidurinę mokyklą, nes čia puiki dirva ugdyti dailės tradicijas, krašto pažinimą.
"Įsivaizduokite, kaip būtų įspūdinga, jei pavasarį į Žeimius suvažiuotų visų V.Michnevičiaus projektuotų bažnyčių kunigai ir atsivežtų po ąžuoliuką atminimo parkui, - sako A.Narkevičius, - tada tikrai suvešėtų parkas, atgytų miestelis". O gal ši akcija sužadintų ir seniūnijos gyventojų patriotinius jausmus, tada, žiūrėk, pavyktų surinkti nors tūkstantį litų meniniams akcentams įgyvendinti. Seniūnijos indėlis, be abejo, būtų tik maža visų sumanymų dalis.
Bet koks darbas prasmingas, jei jis neįstringa pusiaukelėje. Atrodo, pavyks sustabdyti ir istorijos pragarmėn riedėjusį iškilaus Lietuvos architekto atminimą, atsispirti abejingumo negandai...

Marius GLINSKAS

Jonavos rajonas

© 2002 "XXI amžius"

 

Buvęs V.Michnevičiaus dvaras (vėliau pradinė mokykla) Strebeikiuose

Gintauto TIŠKOS reprodukcija

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija