|
Motiejus Lukšys
|
Toks skaidrus pasaulis...
Tylų vakarą mėgstu išsitraukti iš lentynos mylimo
autoriaus knygą, pasklaidyti nuotraukas ar paskaitinėti laiškus.
Manau, ta savybė būdinga filologinio profilio darbininkams ar menininkams,
nes prikelia kasdienybės išvargintą sielą šviesiems darbams. Tokį
poveikį turi ne tik gera knyga, bet ir klasikinė muzika ar įdomus
paveikslas... Taip sėdėdama prisiminiau vaikystėje turėtą (karo
metais žuvo) Motiejaus Lukšio knygą "Gailestingoji sesutė".
Ir ją skaitydama, o ir vėliau, panorau kuo daugiau padaryti gero
ne tik savo mamai, draugams, bet ir gėlėms, kurios augo mano vaikystėje
keliuose darželiuose... Ir čia prisiminiau autorių. Nebūčiau lituanistė
ir muziejininkė, - parašiau aklai, nežinodama tikslaus adreso, į
Panevėžį, nes buvau girdėjusi, kad vaikystėje skaitytų knygų autorius
M.Lukšys čia dirbo pedagogu. Ir, o džiaugsme! Laiškas atėjo 1988-ųjų
gruodį, tarsi Kalėdų dovana, kaip savo laiku M.Lukšio "Aukso
trupiniai". Ši knyga, pasirodžiusi prieš pat Kalėdas, ne vienam
vaikui buvo Kalėdų Senelio įteikta. O pačiam jos autoriui tai buvo
literatūrinis debiutas (1935 m.).
|