Atnaujintas 2002 m. lapkričio 13 d.
Nr.85
(1092)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

Svetainė įkurta
2001 m. spalio 3 d.

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Susitikimai
Krikščionybė ir pasaulis
Darbai
Žvilgsnis
Atmintis
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Istorijos vingiai


PRIEDAI


(atnaujinta)


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai


PRIEŠPASKUTINIS NUMERIS

Kviečiame prenumeruoti "XXI amžių!"

Šiame numeryje:

Prieš dešimt metų paskelbtas „Susirinkimo katekizmas“

Smėlėtais takeliais - į lietuvišką mokyklą

Teroras

Iš šviesos - į patamsius

Karai Kaukaze: istorija ir dabartis

Strujus (senis)

Prenumeratos "Lietuvos pašto" skyriuose kaina vienam mėnesiui:

24 puslapių trečiadienio numerio - 9,5 Lt,
pensininkams ir invalidams - 8,8 Lt,
16-20 puslapių penktadienio numerio - 6,5 Lt,
pensininkams ir invalidams - 6,0 Lt,
abiejų savaitės numerių - 16,0 Lt,
pensininkams ir invalidams - 14,8 Lt.

"XXI amžius" "Lietuvos spaudos" kioskuose nepardavinėjamas. Vilniuje jį rasite tik “Sąjūdžio” kioske (Gedimino g.1), “Katalikų pasaulio” leidyklos knygyne (Dominikonų g.6) bei kioske Tilto ir T.Vrublevskio gatvių sankryžoje; Kaune - LPKTS kioske (Laisvės al. 39);
Kitur “XXI amžius” pardavinėjamas tik katalikiškos spaudos kioskuose ar parduotuvėse prie bažnyčių.
“XXI amžių” geriausia prenumeruoti pašte.

Norinčius paremti "XXI amžių", pinigus prašome pervesti į tokią sąskaitą:

AB VILNIAUS BANKAS, VB Kauno Santakos filialas
Kęstučio 38, Kaunas, Lietuva
Banko kodas: 260101732

Viešoji įstaiga "Naujasis amžius"
Įmonės kodas: 3519348
Sąskaita litais: 27700314
Valiutinė sąskaita: 120070815


Prezidentas atsako į XXI amžiaus klausimus
Po V.Adamkaus apsilankymo redakcijoje...

Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus

Liberalizmo idėjos, liberalizmo demokratinės laisvės suvokimas gan dažnai pasibaigia teiginiu “Įstatymų rėmuose daryk ką nori – tik nekenk kitam”. Deja, įstatymus kuriantys žmonės taip pat nėra tobuli, nors žmonijai ir yra prieinami Dešimt Dievo įsakymų. Bent kiek doresnis žmogus supranta, kad žudymas, ištvirkavimas, azartiškas pinigų troškimas nėra geri dalykai. Tačiau Lietuvoje įsigalint naujai mąstymo tradicijai, turint galimybę pasinaudoti naujausiais mokslo pasiekimais, vis aštriau susikerta amžinieji moralės dėsniai ir civilizacijos raiška. Puikus pavyzdys – mėginimas legalizuoti ir įteisinti prostituciją. Daugelis žmonių tai vertina kaip atsisakymą kovoti su akivaizdžiu blogiu, ne tik jį toleruojant, bet savotiškai padedant plisti. Gal Jūs galėtumėte išsakyti savo požiūrį šiuo klausimu?
Mano draugas Vytautas Kavolis yra sakęs: “Ko vertas liberalizmas, jei jis kalba tik apie laisvę”. Iš tiesų šiandien labai svarbu kalbėti ne tik apie laisvę, bet ir apie atsakomybę, apie vertybes, kurios mus jungia, kurioms turėtume įsipareigoti.
Jau kuris laikas gyvename atviroje demokratinėje visuomenėje. Tokioje visuomenėje nėra vienos ideologijos monopolio. Joje negali būti ir iš šalies primestos tvarkos. Tvarką tokioje visuomenėje privalome susikurti mes patys. Tai nėra lengva. Ne visada mums sekasi. Kaip sakė Vydūnas, “iš vergovės pasileidę, dažnai tik pasileidę ir palieka”. Laisvė turi būti auginama. Turime išmokti ją pagrįsti asmenine atsakomybe. Turime ją suderinti su įsipareigojimais bendruomenei, tautai. Ir čia yra reikalingas atviras dialogas tarp skirtingai mąstančių, skirtingus požiūrius turinčių žmonių. Dialoge išryškėja ne tik skirtybės, bet ir bendri principai, bendros vertybės. Išryškėja takoskyra tarp gėrio ir blogio.


Kodėl Bažnyčia Lietuvoje nepaprastai populiari?

Kun. dr. Hansas Fridrichas Fišeris dailininko Valentino Antanavičiaus kūrybos parodoje

Kunigas dr. Hansas Fridrichas Fišeris (Hans Friedrich Fischer) mano, jog Katalikų Bažnyčia Lietuvoje tuo populiaresnė, kuo mažiau kišasi į politiką. Buvęs Vilniaus kunigų seminarijos rektorius atkreipia dėmesį, kad per visą nepriklausomybės laikotarpį, kai tik Bažnyčia mėgino pasisakyti svarbiais tikėjimo, tiesos klausimais, ji sulaukdavo itin priešiškos politikų reakcijos. "Komunizmo žlugimas Lietuvoje nesugriovė Bažnyčios izoliacijos, bet jos balsas šiandieninėje visuomenėje nėra stiprus",- sako "XXI amžiaus" pašnekovas, šiuo metu Vilniaus seminarijoje dėstantis Bažnyčios istoriją ir Sakramentų teologiją. Neseniai pasibaigusioje Frankfurto knygų mugėje jis skaitė pranešimą "Kryžių šalies Bažnyčia akistatoje su sovietinės sistemos ir šiandieninės laisvų nuomonių rinkos iššūkiais". Kelerius metus Vilniuje gyvenantis kun. H.F.Fišeris teigia, kad Bažnyčia Lietuvoje naujoms problemoms vis dar ieško įprastų atsakymų iš rezistencijos laikų, o tokia laikysena jau nebepatenkina žmonių lūkesčių. Tuo tarpu, kunigo įsitikinimu, Bažnyčia turėtų garsiai šaukti apie itin neteisingą dabartinės valdžios socialinę politiką ir kitas visuomenės žaizdas. Tam būtų galima prisiminti ir pasipriešinimo sovietinei santvarkai patirtį, kai Bažnyčia, nepaisydama persekiojimų, gynė visų žmonių teises.


Ambasadorių žmonų viešnagė

Ambasadorių žmonos prie Puntuko akmens

Anykščių krašte jau ne kartą yra lankęsi įvairių pasaulio šalių diplomatai, reziduojantys mūsų šalyje. Kai kurie čia ilsėjosi, grožėjosi nepakartojama gamta, kiti buvo atvykę su darbo vizitu.
O spalio 24-ąją Anykščiuose viešėjo ambasadorių žmonos. Tokią išvyką organizavo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija. Viešnias lydėjo užsienio reikalų ministro žmona Romualda Valionienė, šios ministerijos valstybės sekretoriaus žmona Jolita Ignatavičienė, Vilniaus miesto mero žmona Agnė Zuokienė, taip pat Užsienio reikalų ministerijos Diplomatinio protokolo skyriaus darbuotoja Dalia Ambrozevičiūtė.


Šventė Fabijoniškėse

Valančiukai panoro nusifotografuoti su Seimo nare Irena Degutiene (viduryje) ir TS (Lietuvos konservatorių) Fabijoniškių skyriaus pirmininku Romualdu Liutkumi (kairėje)

Pasaulinės akcijos randa atgarsį ir mūsų tėvynėje. Australijoje prasidėjęs judėjimas "Išvalykime pasaulį" jau kelinti metai prisimenamas sostinėje. Arčiausiai šio judėjimo yra seniūnijos. Jos organizuoja teritorijos valymą, šiukšlių rinkimą, medelių sodinimą. Tačiau ne vien tai. Pasakoja Tėvynės Sąjungos (Lietuvos konservatorių) Vilniaus Fabijoniškių skyriaus pirmininkas Romualdas Liutkus: "Idėją suvokiame ir plačiau, ir giliau. "Išvalykime pasaulį" - tai ne vien šiukšlės pakėlimas nuo žemės. Juk per penkiasdešimt sovietinės okupacijos metų užsiteršė žmonių sąmonė. Reikia viską išvalyti, išmokyti žmones bendravimo meno. Norisi, kad iš talkos sugrįžę žmonės neliktų abejingi vieni kitiems: prieitų prie verkiančio vaiko, sulaikytų narkotikų prekeivį ar nusikaltėlį, apgintų silpnesnį už save. Įsižiūrėkime į mūsų partijos emblemą. Gediminaičių stulpai - tai Lietuvos karžygių laikus menantis simbolis, ąžuolo šaka su gilėmis - tvirtumo, stiprybės simbolis. Šia akcija norėjosi pabudinti žmonių pilietiškumą, paskatinti gintis nuo išorinių ir vidinių negerovių, ugdyti nesenstančias vertybes".


Nepaliki po saule vienų…

Mokytoja ir poetė Valerija Vilčinskienė

Tik Tavo valioj -
Mūsų atradimai,
Dienų tėkmė
Ir ašara skaudi,
Mažučiais mes,
Bejėgiais gimę,
Tavoj Palaimoj -
Dideli.

Šiomis eilutėmis Zanavykų žemės mokytoja ir poetė Valerija Vilčinskienė tarsi užkoduoja žmogaus būtį žemiškoj kelionėje; jo brandoje, dvasios polėkiuose, meilėje - visame, kas Viešpats duota nuo gimimo. „Nuostabiausia gyvenime - žodžių, širdies malda, kuri veržiasi iš dvasios buveinės, - sako ji. - Privalome ugdyti valią. Valia tarsi jausmas ir logika, padedantys suvokti Jėzaus žodžių reikšmę ir prasmę“. „Kas palieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių: nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“, - šie Jėzaus žodžiai augo ir kerojo Valerijos dvasios buveinėje, skleidėsi mokytojos talentu, poetės žodžiu, dukters, motinos Meile, ieškant savosios būties esmės.

Vaikystė ir mokslo metai

Valerija - kaimo vaikas. Tėvai gyveno gražioje pamiškėje Voverių kaime, Sintautų parapijoje, Šakių rajone. Vaikystėje Valerija susidomėjusi klausydavosi tėvų skaitomų knygų, skleidžiančių tikėjimo tiesas. „Yra, vaikeli, Dievas, yra. Tik mes negalime pamatyti“, - sakydavo jai tėvai. Kiek daug tokių palaimintų akimirkų išgyventa, kiek palytėta tikrais jausmais ir širdimi.


„Pasirinkai skausmingą kančios kelią“
Vilkaviškiečiai surado antrojo R.Kalantos - Antano Kalinausko - kapą

Antanas Kalinauskas

„Lietuvos Respublikos Seimas gegužės 14 dieną paskelbė atmintina diena. Prieš 30 metų Romo Kalantos žygdarbis atkreipė pasaulio dėmesį į Lietuvos okupaciją, ir tarsi deglas pradegino geležinę izoliacijos uždangą. R.Kalantos vieša dvasinė akcija sujaudino ne vieno jaunuolio lietuvio širdį ir protą“, - šiais žodžiais į Vilkaviškio rajono gyventojus kreipėsi Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius Antanas Žilinskas.
Esu tų įvykių liudytojas, mano atmintyje liko jūreivio griškabūdiečio Simo Kudirkos, netrukus sugrįšiančio iš JAV į Lietuvą ir įsikursiančio Pilviškiuose, ryžtas ir pasipriešinimas okupacijai. Dar vaikystės prisiminimuose iškyla tie atmintini vakarai, kai visi kaimo gyventojai susirinkdavo į kudirkynę paklausyti Simo, tautos patriotizmo žadintojo, minčių.
Vilkaviškiečiai gali didžiuotis „antruoju Kalanta“ - jaunuoliu, kuris pasuko jo keliu. Tai Antanas Kalinauskas. „Jis, paimtas į okupacinę sovietų armiją, 1976 metais iš jos pabėgo. Motina įkalbėjo sūnų grįžti į dalinį. Abu su motina traukiniu nuvyko į Gulbino miestą Latvijoje, kur Antanas tarnavo. 1976 m. rugpjūčio 10 d. motina liko stotyje laukti žinios iš kareivių, o sūnus kareivinėse apsipylė benzinu ir liepė kareiviams žiūrėti, kaip už Lietuvą, laisvę ir Dievą dega lietuvis. Jis mirė kitą dieną. Tik po dviejų mėnesių leido lavoną iškasti ir pasiimti. Parvežtą palaidojo Vilkaviškyje“. Šios žinios apie A.Kalinauską buvo išpausdintos Lietuvių enciklopedijos 37 tome, išleistame 1985 metais. Šį faktą netikėtai užtiko Krašto muziejaus darbuotoja Irena Pilkauskaitė.
Krašto muziejaus direktorius A.Žilinskas per vietinę spaudą kreipėsi į žmones ir prašė atsiliepti žinančiuosius, kur yra drąsaus jaunuolio kapas ir jo artimieji. Žmonės neliko abejingi. Greičiausiai buvo surastas A.Kalinausko kapas. Pasirodo, su Antanu iki aštuntos klasės mokėsi Krašto muziejaus darbuotoja Lina Juselienė.


Pamąstymai apie kelionę į Karaliaučių ir atgal…

Į Karaliaučiaus sritį su Australijos lietuve Melburno universiteto profesore, beje, Vokietijos pilietybę turinčia, Kristina Čėsnaite-Brazaitiene buvome vežamos Karaliaučiaus lietuvių bendruomenės pirmininko Sigito Šamborskio, dėl to kelionė klojosi beveik sklandžiai. Tik vienas bet… Turint leidimą be eilės kirsti sieną, teko laukti tris valandas dėl… profesorės pavardės. Ji iš užsienyje vartojamos Brazaitis virto į Bracaitis, Vokietijos firmai organizuojant vizos tvarkymo reikalus. Lygiai taip pat pavardė buvo išversta ir į rusų kalbą. Buvome priversti laukti, kol pasieniečiai išsiaiškins. Dar kartą subliūško mūsų kalbininkų teorijos apie griežtą originalios pavardžių rašybos laikymąsi užsienyje lietuvių atžvilgiu ir kad lietuviškos pavardės neverčiamos į kitas kalbas.
Pagaliau važiuojame per sieną, kvatodami iš Vištyčio ežero pavadinimo rusų kalba Vištiniec, nes jį tyčia susiejau su vištinyku. Aišku, prasmės požiūriu nėra jokio ryšio, - tik panašus skambesys, kad juoku prasisklaidytų įtampa dėl beprasmiško užlaikymo, kurio taip nemėgsta laisvai galintys keliauti vakariečiai. Svetimų, su šiuo kraštu nieko bendra neturinčių rusiškų vietovardžių tiesiog neprisimenu ir nesistengsiu prisiminti - jie niekam, ne tik man, nepriimtini. Tik nejučia pagalvoju, kaip būtų pakeisti lietuviški vietovardžiai, jeigu, neduokdie, išsipildytų kurio nors rusų šovinisto svajonė.
Stalupėnai - pilkų standartinių namų miestelis. Užsukame pas to krašto lietuvių aktyvistę Mariją Lapaitienę, kuri vaišina cepelinais ir apipila mintinai deklamuojamos poezijos posmais. Šviesi, jautri moteris, išgyvenusi tiek siaubo, patyrusi pažeminimo ir daug iškentėjusi. Ir pas ją, ir vėliau krito į akis to krašto lietuvių paprastumas ir nuoširdumas - dalijimasis tuo, ką turi.


Strategijos ir komedijos

Dabar visą valdžią Lietuvoje apsprendžia valdančioji partija. Nesakau valdančiosios partijos, nes A.Paulausko socialliberalus vadinti partija būtų labai netikslu. Ir visai nesvarbu, kad socialliberalai retsykiais netgi drįsta paprieštarauti ir pačiam Premjerui. Tačiau viskas yra tik dėl akių, norint parodyti naiviems žmonėms, kad ir jie, socialliberalai, - ne iš kelmo spirti: šį tą gali. Nieko jie negali. Nebent susikombinuoti kokį milijoną, Seime prastumiant saviems bičiuliams palankų įstatymą ar begalines jo pataisas. Na, ir, žinoma, meluojant. Meluoti sovietmečiu išmoko daugelis tautos išrinktųjų. Netgi iš demokratinės Amerikos atvykusių veikėjų, kurių neužkliudė viską suniokojusi, visus žmogiškus pradus nustelbusi sovietinės okupacijos mašina, ir jie išmoko netiesos sakymo meno. Neseniai rašytojas Saulius Šaltenis rašė apie vieną tokį Amerikos lietuvį, kandidatą į Prezidento postą, Č.Juršėno pagarbiai vadinamą Daktaru, besiskelbiantį didžiausiu monolitu ir krikščionimi. Anot S.Šaltenio, šis asmuo susipainiojo savo pilietybėje ir melagystėse. Paradoksas, bet įstatymus leidžiantis Seimo narys spjauna į Konstituciją. "Krikdemiškos "Bobelinės" autorius mielas Daktaras negalėjo pasakyti, su kokiu pasu važinėja į Ameriką lankyti mylimų anūkų. Tiktai labai pyko, žaibavo akimis, žiūrėjo į įkyrius žurnalistus iš aukšto, kaip į šiukšles, ir kaltino juos blusinėjimu. Tikrai, kandžioja jį begėdžiai žurnalistai, kaip prastos veislės šunys kiemsargiai, kažkodėl neklausinėja apie stebuklingus jo planus pakelti tautos gyvenimą arba tikrąsias krikščioniškas moralines vertybes, o blusinėja. Bet kas gi meluoja, kas gi vis painiojasi, kas gi, perfrazuojant gerbiamą Daktarą, aptekęs blusomis?", - rašė S.Šaltenis. Na, o klausinėti, ar blusinėti, pretendentą į gelbėtojus iš tiesų nėra ko. Juk jau kelintą kadenciją sėdėdamas Seime, jis kalba vis tą patį. Žodis žodin. Ir nepasako absoliučiai nieko nauja. Atrodytų, jog ne iš svajonių šalies Amerikos atvykęs, o visą gyvenimėlį sovietijoje nugyvenęs. Žinoma, gerbiamo Daktaro nuodėmės, palyginti su kitų jo kolegų, ne per didžiausios. Nesigirdėjo, kad būtų nušvilpęs kokį milijoną ar užsiėmęs lobistine veikla kokios nors firmos ar bendrovės naudai. Antra vertus, juk daug patogiau sėdėti Seime nieko nesiūlant, nieko neužkliudant, bet užtat vis parodant drąsą pakeiksnoti konservatorius ir V.Landsbergį. Kaipgi kitaip įsiteiksi valdančiajai partijai. Tuo labiau kad dabar Daktaras išmąstė, jog neokomunistų ir jo partijos programos nepaprastai panašios - "socialiai orientuotos". Kaip ir kur socialiai orientuojasi socialdemokratai, puikiai matome ir be Daktaro paaiškinimų. O iš tiesų keista tokia buvusio VLIK'o vadovo meilė komunistams. Tai sukelia gana įdomių minčių. Atrodo, kokia gali būti bičiulystė tarp tų, kurie ištisus dešimtmečius paskutiniais žodžiais plūdo VLIK'ą ir jo buvusį vadovą. Tačiau ko tiktai neatsitinka Lietuvos politinėje virtuvėje.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija