Atnaujintas 2002 m. gruodžio 13 d.
Nr.94
(1101)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė šiandien
Ora et labora
Mums rašo
Atmintis
Visuomenė
Nuomonės
Lietuva


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Jau nebe juokai

Šiemetinė rinkimų kampanija daugelį piliečių visiškai išmušė iš vėžių. Ne tiek kandidatų į Prezidento postą ir savivaldybes gausa, kiek jų brukamu absurdu. Tiesa, vieni sako, kad nuo kandidatų žarstomų pažadų ir fantastiškų planų turi smagaus juoko, net kalėdiniai rūpesčiai nublanksta. Kiti gi saujomis ryja raminamuosius vaistus ir teigia, kad ir Kalėdų švenčių nesulauksią, nes per visą gyvenimą didesnių gražbylysčių nesąmonių nėra matę ar girdėję. Sunku su tuo nesutikti. Kaip pažymėjo politologas, Lietuvos teisės universiteto dėstytojas, Demokratinės politikos instituto ekspertas V.Laučius, trafaretinis ir politiškai neįpareigojantis kandidatų kalbėjimas yra įžeidžiantis rinkėjų apsisprendimo atžvilgiu. Neįmanoma teisingai rinktis, už ką balsuoti pakankamai aiškiai nesuvokus, kuo pretendentai į valstybės vadovo postą skiriasi vienas nuo kito, kuo ypatingos jų politinės programos.
Žemiausios prabos populizmas lenda pro visus plyšius. Tačiau keisčiausia, kai pretendentai į aukščiausiąjį postą valstybėje tarpusavio „diskusijoje“ gana dažnai taip kelia į aukštybes vienas kitą, jog atrodo, kad susitinka ne varžovai, o kažkokio uždaro patricijų klubo nariai. Antai, susitikę vienos televizijos ringe, kandidatai R.Paksas ir K.Bobelis taip kėlė į padanges vienas kito nebūtus ir negirdėtus nuopelnus, jog, anot politologo V.Laučiaus, ima atrodyti priklausą vienai partijai ar šeimai. Pabaigoje abu vos nepasibučiavo ir iškilmingai pasižadėjo remti vienas kitą antrajame rinkimų rate. Abu, žinoma, įsitikinę, kad į antrą rinkimų ratą paklius. Tačiau visus nurungė „gelbėtojų“ partijos kandidatas V.Andriukaitis, parodęs tautai gana profesionaliai susuktą „dokumentinį“ filmą apie savo nuopelnus, atvedant Lietuvą į nepriklausomybę. Pasirodo, jeigu ne V.Andriukaitis, tai ir šiandien nepriklausomos valstybės nebūtų. Bet įdomiausia šiame kino „šedevre“ tai, kad „disidentą ir laisvės kovotoją“ liaupsina ne tik didžiai nusipelnęs partijai G.Ilgūnas, bet ir daugeliui gerai pažįstamas KGB tardytojas Kontrimas. Daugelis sovietmečio inteligentų „už antitarybinę propagandą“ pabuvojo šio KGB veikėjo kabinete, o kai kuriems Kontrimo pastangų dėka teko atsidurti Mordovijos lageriuose. Reikia manyti, kad V.Andriukaitis tai puikiausiai žino. Dar daugiau, šiame filme kandidatas apgailestavo, esą dabar draugas Kontrimas yra nepelnytai nuskriaustas. Kokiame gi dar fantastiniame filme galima pamatyti ar išgirsti panašų absurdą? Antra vertus, gal ir gerai, kad šis filmas buvo parodytas visuomenei. Bent jau daugeliui pagaliau atsivers akys, kokius kandidatas renkasi „nuskriausti“ kagėbistai. Ir, žinoma, tokių kino šedevrų kūrėjai. Beje, vienas toks sovietmečio eros pabaigoje susukęs filmą, šmeižiantį monsinjorą A.Svarinską, dabar darbuojasi kito kandidato - Seimo Pirmininko patarėju.
Bet ir tai dar ne viskas. Štai visas tuntas pretendentų į tautos vadus susirinko į Gydytojų sąjungos išplėstinį posėdį ir vienas per kitą aiškino medikams, kaip jie dieną naktį nesudeda bluosto, rūpindamiesi sveikatos apsauga. Visi puikiai supranta, net ir tie, pakvietusieji kandidatus, jog tai tuščias pasiplepėjimas ir tuščias laiko gaišinimas. Kaip ir visi tie vadinamieji susitikimai su rinkėjais, televizijų rodomos komedijos, kuriose pretendentai primena prasčiausių meksikietiškų serialų herojus.
Pasirodo, visos Seimo komisijos, konkrečiai Antikorupcinė ir Etikos bei procedūrų, tėra tik fikcija, pseudodemokratinė uždanga. Štai Antikorupcinės komisijos vadovė N.Steiblienė, visai Lietuvai girdint, prisipažino, kad ji nuleido rankas bekovodama su mažmeninės prekybos gigantu - uždarąja akcine bendrove „VP Market“, kuri, pasinaudodama įstatymo lengvatomis, sumanė iš valstybės biudžeto susigrąžinti nei daugiau, nei mažiau, o 76 milijonus litų pridėtinės vertės mokesčio. Šiai istorijai aprašyti reikėtų detektyvų rašytojo ar Ostapo Benderio žygius aprašiusių rusų rašytojų Ilfo ir Petrovo plunksnos. Mat „VP Market“ sumaniai pasinaudojo įstatymu, kuriuo buvo suteiktos mokesčių lengvatos bendrovėms, kurių akcijos priklauso neįgaliųjų organizacijoms. Tuo ir buvo pasinaudota per bendrovę „Optimali investicija“, kurios akcijos priklauso neįgaliųjų organizacijai. Tačiau, matyt, svarbiausia, kad šią bendrovę valdo „VP Market“ prezidento sesuo, kuri pačiu laiku ir įsteigė tariamą neįgaliųjų organizaciją skambiu pavadinimu „Spindulio draugija“. Po įvykusių visokių pirkimų ir pardavimų sandorių Valstybinė mokesčių inspekcija kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, kad ji pateiktų savo išvadas dėl daugiau kaip 76 milijonų litų grąžinimo į valstybės biudžetą. Kaip ir visada panašiais atvejais, prokurorai tylėjo, kol į juos nesikreipė Seimo Antikorupcinė komisija. Šios komisijos vienbalsiai priimtame sprendime buvo prašoma Generalinės prokuratūros apsvarstyti galimybę kreiptis į teismą dėl „VP Market“ ir „Optimali investicija“ sandorių panaikinimo, nes „VP Market“ veiksmuose įžvelgė nesąžiningą bandymą pasipelnyti valstybės sąskaita. Na, o kas, kad kreipėsi?! Generalinė prokuratūra atsakė irgi įprastai: įstatymai nebuvo pažeisti ir kreiptis į teismą nėra jokio pagrindo. Štai ir viskas. Antikorupcinės komisijos pirmininkei N.Steiblienei neliko nieko kito, kaip pareikšti, jog „tikrovė yra tokia, kokia yra“. N.Steiblienė taip pat išmąstė, kad teisingumas ir teisėtumas yra skirtingos sąvokos. Esą teisėtumas nebuvo pažeistas, na, o dėl teisingumo, tai kas dabartinėje valdančioje daugumoje kreipia dėmesį į tokius niekus. Beje, N.Steiblienė turėjo drąsos pasakyti, kad Antikorupcinei komisijai buvo aiškiai nurodyta jos vieta. Tad apie kokią parlamentinę kontrolę bei įstatymų leidžiamosios valdžios vietą valdžių hierarchijoje galima kalbėti? Aišku, N.Steiblienė už tokias šnekas tikriausiai pateks į didžiausiu teisingumo sergėtoju besidedančio Seimo Pirmininko nemalonę.
Tiesa, iškilus viešumon šiam skandalui, Seimas panaikino mokesčių lengvatas bendrovėms, kurių akcijos priklauso neįgaliųjų organizacijoms. Tik kas iš to, kai šaukštai jau popiet. Milijonai jau nuplaukė ten, kur reikia.
Kaip žinoma, pavyzdžiai patraukia. Štai Kauno savivaldybės taryba apsijuokė prieš visą Lietuvą, parodžiusi, kad nei miesto, nei jo žmonių reikalai jai absoliučiai nerūpi, ir kadencijos pabaigoje ėmėsi eilinių finansinių machinacijų. Tą buvo priverstas konstatuoti ir pats Prezidentas, apsilankęs Kaune. Jis labai teisingai pažymėjo, jog dėl to, kad miestas atsidūrė letarge, tapo nušiuręs ir apšepęs, kalti ne savanaudžiai savivaldybės tarybos nariai ir jų patupdyti valdininkai, o patys kauniečiai, kurie išsirinko tokią niekam tikusią valdžią. Prieš rinkimus Kauno valdžia nutarė dar kartą patuštinti ir taip jau varganą miesto kasą, nuspręsdama įsigyti už keliolika milijonų litų apšiurusius „Girstučio“ kultūros rūmus ir ten įrengti pasaulyje neregėtą vandens atrakcionų parką.
Taip pat nuspręsta atseikėti viešajai įstaigai „Kauno radijas ir televizija“ 700 tūkstančių litų. Aišku, ne sunkiai suvokiamoms daugiau negu prastoms laidoms pagerinti, o vietinių valdininkų „geradarystėms“ liaupsinti.
Antrojo Lietuvos miesto savivaldybės narių savavaliavimas jau peržengė visas įmanomas ribas. Štai pačiame miesto centre pastatyti rakinami stulpeliai. Ten bandantiems pasistatyti automobilius piliečiams skustagalviai žaliūkai siūlo išmušti dantis. Kas privatizavo miesto centre esančios gatvės atkarpą, gal koks nors mafijos bosas? Anaiptol. Pasirodo, tai „ubagų karalius“, Seimo ir savivaldybės narys, buvęs Kauno meras Vytautas Dominykas Šustauskas. Mat čia yra jo partijos būstinė. O kvadratiniai vyrukai yra asmeninė V.D.Šustausko gvardija. Ir niekas nieko. Tyli miesto meras socialdemokratas Donatas Ašmys, tyli bijodami prasižioti vicemerai, policijos vadovai.
Labai teisingai apie šį skandalingą politiką šiomis dienomis rašė „Klaipėdos“ dienraščio apžvalgininkė Rūta Grinevičiūtė. Verta ir pacituoti: „Kol kiti kandidatai į Prezidentus vapa apie tvarką, V.Šustauskas su Daktarais ketina atkurti valstybės sveikatą, paleisdami Seimą ir įvesdami prezidentinį valdymą. Toks Lukašenkos konkurentas privers pamiršti pasaulį apie Baltarusiją jau pirmą savo valdymo savaitę. Europa nevalgius vaikus gąsdintų jau ne bulviniu Saša, o barzdyla kauniečiu“. Ką ten V.Šustauskas! Tokių Seime ne vienas ir ne dešimt. Savo požiūrį į valstybės reikalus tokie parodė praėjusį antradienį priimant svarbiausią dokumentą - 2003 metų valstybės biudžetą. Salėje susirinko vos pusė tautos išrinktųjų.
Bet kam dabar rūpi šimtų milijonų likimas, kai rinkimai ant nosies? Valdančioji dauguma nusprendė inicijuoti apkaltos procesą Seimo nariui liberalui R.Sedlickui, kuris buvo išrinktas į Seimą, nepaisant to, kad turi dvigubą - Lietuvos ir JAV - pilietybę. Aišku, tokių dalykų neturėtų būti, tačiau neokomunistams R.Sedlickas ne kartą skaudžiai užmynė ant nuospaudos, todėl ir nuspręsta su juo susidoroti. Kažkodėl, puldama R.Sedlicką, valdančioji dauguma nieko nekalba apie apkaltos proceso organizavimą kitam Seimo nariui - K.Bobeliui. Mat, kaip teigė Seimo Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkas A.Salamakinas, dėl K.Bobelio apkaltos neapsispręsta todėl, kad vis dar laukiama dokumentų iš JAV ambasados ir kitų žinybų dėl K.Bobelio pilietybės. Tai, žinoma, tik akių dūmimas, kaip ir beveik viskas, ką daro valdančioji partija.
O kol kas, nepatenkintas kitų metų biudžeto skirtomis lėšomis žemės ūkiui, Žemės ūkio rūmų pirmininkas J.Ramonas pakvietė žemdirbius pradėti galąsti kirvius ir šakes. Nieko stebėtino. Yra iš ko imti pavyzdį. Juk kaimyninėje Lenkijoje yra vienas toks gatvės rėksnys ir kirvių galandytojas - Lenkijos Seimo narys L.Leperis. Kuo gi J.Ramonas blogesnis? Ir kuo gi lietuviai blogesni?

Petras KATINAS

© 2002"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija