Atnaujintas 2002 m. gruodžio 13 d.
Nr.94
(1101)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė šiandien
Ora et labora
Mums rašo
Atmintis
Visuomenė
Nuomonės
Lietuva


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Dėl K.D.Prunskienės bendradarbiavimo su KGB
fakto nustatymo bylos

Rudenį, kai ekspremjerė K.Prunskienė pareiškė reikalausianti, kad būtų peržiūrėta byla apie jos bendradarbiavimo su KGB fakto nustatymą, jos knygoje „Išsivadavimo kaina“ dar kartą perskaičiau „Gudručių“ voratinklyje“ skyrių, kuriame autorė įrodinėja, kad ta byla buvo B.Gajausko komisijos falsifikuota, o Aukščiausiasis Teismas šališkas. Negaliu atitraukti akių nuo sakinio: „Nei komisija, nei Aukščiausiasis teismas neturėjo jokių mano veiklos KGB naudai įrodymų“. Dar 1993 ar 1994 metais, kai, šią knygą perskaitęs, parodžiau Onai Dzedulionienei šį sakinį, ji atsakė: „Gerai, kad taip būtų buvę!.. O ar ji nieko nerašo apie tai, kad po Respublikos generalinio prokuroro užprotestavimo Aukščiausiojo Teismo prezidiumas bylą peržiūrėjo man nedalyvaujant, nors ir aš buvau prezidiumo narė? Jei tų įrodymų nebūtų buvę, byla būtų buvusi iš karto nutraukta. K.Prunskienė kaltina ir B.Gajauską, ir V.Čepaitį, ir V.Landsbergį, ir dar daug ką nebūtais dalykais, tik nekaltina tų, kas ją į tą voratinklį įtraukė. Aš apie ją nenoriu ir kalbėti: pamačiau, kokia tai pikta ir sukta moteris“. (Apskritai užtenka tik perskaityti K.Prunskienės knygas „Užkulisiai“ bei „Išsivadavimo kaina“ ir, nebūdamas kokiu nors analitiku, įtarsi, kad ji buvo stipriai į KGB voratinklį įsipainiojusi, nors įrodinėja priešingai. Jau senovės romėnai žinojo loginį paradoksą – kas per daug įrodo, nieko neįrodo.)


Rinkimai ir mes

Dar gyvas žmonių atmintyje teiginys apie vieną partiją, vieną tiesą. Dabar partijų daugybė, nors jų programos dažnai skiriasi tik sakinių sandara, bet ne esme. Tiesa yra viena, tik kiekvienas tempia ją ant savo kurpalio. Kokios priežastys verčia tai daryti, kliudo siekti bendro, programose deklaruojamo tikslo?
Esmė ta, kad vieniems programa yra veiklos gairės, siekiant naudos visuomenei, kitiems - tik grupinių, savanaudiškų interesų maskuotei. Paprasčiau sakant - meluoja, naudodami melą kaip priemonę valdžiai siekti. Taip atsiranda partijų priešprieša, ir programų panašumas nereiškia vienos tiesos, klaidina žmones. Rinkėjas kasdien susitinka su niekur nedingusia sovietmečio nomenklatūra, marksizmo-leninizmo institutuose išmokyta agitacijos, taigi meno meluoti. Tiesa jiems nereikalinga, netgi žalinga, nes kliudo papirkti rinkėjų sąmonę, užhipnotizuoti „šviesaus rytojaus“, „nusipelnymu gyventi geriau“ pažadais.
Neišsipildžius viltims, ne vienas sako: neisiu balsuoti… Tai netesėtų pažadų, netiesos sakymo, įžūlaus savanaudiškumo apraiškų kasdieniniame gyvenime pasekmė, protestas dėl patirtos apgavystės. Iš tikrųjų tai susitaikymas su blogiu, atsisakymas ieškoti vaistų ligoniui. Teisingai sakė rašytojas Jonas Avyžius, kad tie, kurie pareiškia nemylintys tokios Lietuvos, kurie siunčia ją velniop su netikusia valdžia, su vagimis, reketininkais, plėšikais, tai „…lūpos, drįstančios ištarti tokius žodžius, galėtų juos pakartoti ir savo motinai, sunkios ligos paguldytai į patalą, kuriai reikia ilgo, rūpestingo slaugymo“.