XXI amžius

Dėl K.D.Prunskienės bendradarbiavimo su KGB
fakto nustatymo bylos

Rudenį, kai ekspremjerė K.Prunskienė pareiškė reikalausianti, kad būtų peržiūrėta byla apie jos bendradarbiavimo su KGB fakto nustatymą, jos knygoje „Išsivadavimo kaina“ dar kartą perskaičiau „Gudručių“ voratinklyje“ skyrių, kuriame autorė įrodinėja, kad ta byla buvo B.Gajausko komisijos falsifikuota, o Aukščiausiasis Teismas šališkas. Negaliu atitraukti akių nuo sakinio: „Nei komisija, nei Aukščiausiasis teismas neturėjo jokių mano veiklos KGB naudai įrodymų“. Dar 1993 ar 1994 metais, kai, šią knygą perskaitęs, parodžiau Onai Dzedulionienei šį sakinį, ji atsakė: „Gerai, kad taip būtų buvę!.. O ar ji nieko nerašo apie tai, kad po Respublikos generalinio prokuroro užprotestavimo Aukščiausiojo Teismo prezidiumas bylą peržiūrėjo man nedalyvaujant, nors ir aš buvau prezidiumo narė? Jei tų įrodymų nebūtų buvę, byla būtų buvusi iš karto nutraukta. K.Prunskienė kaltina ir B.Gajauską, ir V.Čepaitį, ir V.Landsbergį, ir dar daug ką nebūtais dalykais, tik nekaltina tų, kas ją į tą voratinklį įtraukė. Aš apie ją nenoriu ir kalbėti: pamačiau, kokia tai pikta ir sukta moteris“. (Apskritai užtenka tik perskaityti K.Prunskienės knygas „Užkulisiai“ bei „Išsivadavimo kaina“ ir, nebūdamas kokiu nors analitiku, įtarsi, kad ji buvo stipriai į KGB voratinklį įsipainiojusi, nors įrodinėja priešingai. Jau senovės romėnai žinojo loginį paradoksą – kas per daug įrodo, nieko neįrodo.)
O.Dzedulionienė nuoširdžiai norėjo, jog ši byla, tiek K.Prunskienę prikankinusi, būtų panaikinta, bet ne dėl to, kad ji buvo šališkai, vykdant dešiniųjų užsakymą, neteisingai išspręsta. Savo teisminėje praktikoje teisėja O.Dzedulionienė klaidų nedarė, ir niekas jos šališkumu nekaltino, išskyrus pačią K.Prunskienę. Jeigu teisėja būtų pastebėjusi iš B.Gajausko komisijos pusės nors bandymą fabrikuoti, būtų kitaip ir sprendusi bylos eigą. Tai buvo patyrusi teisėja, turėjusi analitinį protą, žmoniškumą, puiki teisės normų žinovė. Teisėjo etikai niekad nenusikalto. Tai paliudyti gali ne tik jos išteisinti, bet ir nuteistieji, ir jos dori kolegos. Ypač ji jautriai ir atidžiai tyrė K.Prunskienės medžiagą, nes sužinojusi, kad nagrinės šią bylą, buvo nustebusi. Teisėja, kaip moteris, tiesiog buvo sužavėta K.Prunskienės veikla, labai gailėjo, kai ji atsistatydino iš Ministrės Pirmininkės pareigų. Jos paskelbtą moratoriumą laikė politiniu manevru. Susipažinusi su byla, labai susirūpino. Atsisakyti paskirtos bylos negalėjo. Tikėjosi nusišalinti, tą sprendė tarėjai, kurie jai buvo nepažįstami. Jiems vadovavo Civilinių bylų pirmininkas, jos viršininkas A.Valiulis. Jis buvo suinteresuotas, kad byla būtų kuo greičiau išnagrinėta, o nusišalinimai tik būtų vilkinę nagrinėjimą. Korumpuotas viršininkas, nemėgęs O.Dzedulionienės dėl jos sąžiningumo ir tiesumo, turėjo užkulisinių tikslų jos atžvilgiu. Kaip vėliau ir pati O.Dzedulionienė sužinojo, kad jis norėjęs jąja atsikratyti. Nagrinėdama K.Prunskienės bylą, O.Dzedulionienė suprato atsidūrusi tarp kūjo ir priekalo. Kaip išnagrinėtų ekspremjerės bylą – teigiamai ar neigiamai – vis tiek bus negerai. Prasidėjus konfrontacijai tarp dešiniųjų ir kairiųjų, abiem pusėms įtikti sunku. Pakeitė tarėjus. Sudėčiai pasikeitus, teisėja tikėjosi būti nušalinta ar pati nusišalins. Bet silpna K.Prunskienės gynyba nesusiorientavo, o viršininkas susivokęs vėl sutrukdė. Teisėjai nieko kito nebeliko, kaip nagrinėti bylą iki galo. Kadangi prie pateiktos medžiagos, kurios buvo pakankamai, nebuvo pagrindo jos atmesti kaip falsifikato, liudytojai, kagėbistai paliudijo, o jų buvo ir nematomų procese, kurie per viršininkus paslapčia įrodinėjo, kad turi ir filmuotos medžiagos ar susuktą filmą apie K.Prunskienės bičiulystę su KGB. Bet, ir be anoniminės medžiagos, visiškai pakako faktų patvirtinti juridinę reikšmę turintį faktą, kad LR AT deputatė K.D.Prunskienė sąmoningai bendradarbiavo su SSRS KGB.
Teisėja O.Dzedulionienė turėjo dar vieną šansą, kad tas faktas būtų panaikintas. Kai atsakovė su savo atstovais neatvyko į baigiamąjį posėdį, teisėja, gavusi leidimą iš savo vadovybės nagrinėti bylą be atsakovės, žinojo, kad Generalinė prokuratūra užprotestuos, o po to bylą peržiūrėti privalės AT prezidiumas. Taip ir įvyko, bet, kaip anksčiau minėjau, AT prezidiumas nesiryžo to nelemto fakto panaikinti. Faktas ir jiems buvo akivaizdus, bet jie nesiryžo bendradarbiavimo su KGB fakto naikinti.
Pasitvirtino teisėjos O.Dzedulionienės nuojauta, kad ji patekusi tarp dviejų ugnių. 1993 metais Seime, kuriame vyravo LDDP dauguma, tvirtinant Aukščiausiojo Teismo teisėjus, josios kandidatūra ne tik nebuvo patvirtinta, bet LDDP su išgalvotais priekaištais, kaip įsiutę žvėrys, puolė O.Dzedulionienę, kad iš posėdžių salės vos gyva buvo sūnaus išvesta. Po nervinio streso ją ištiko mikroinsultas, ir ji mėnesį išgulėjo patale. Pasigydžiusi, bet jau sutrikus sveikatai, dar kelerius metus padirbėjusi Apygardos teisme, po antro mikroinsulto pasiligojo vėl ir turėjo dėl ligos išeiti iš darbo, bet sveikata negerėjo. Du mikroinsultai sukėlė Alzheimerio ligą, dar nesulaukus šešiasdešimties metų. Jau treti metai pusiau paralyžiuota, negalinti kalbėti guli patale. Už tą susidorojimą, įvarant šią ligą, ji turi būti „dėkinga“ A.Brazauskui, jo eldėdėpistiniams Seimo nariams ir buvusiam Civilinių bylų skyriaus viršininkui A.Valiukui, kuris primygtinai reikalavo kuo greičiau nagrinėti K.Prunskienės bendradarbiavimo su KGB fakto nustatymo bylą, primindamas teisėjo J.Šerkšno nagrinėtą V.Čepaičio bylą. Minimo V.Čepaičio bendradarbiavimo su KGB fakto nustatymo byla, kaip juokėsi ir teisėjo J.šerkšno kolegos, iš piršto laužta. O.Dzedulionienė įsitikinusi, kad V.Čepaičiui nebuvo rimto pagrindo inkriminuoti bendradarbiavimo su KGB faktą, nors ir neabejojo, kad ir jis buvo kažkaip įpainiotas. Bet, nieko nusikalstamo neįvykdęs, išsipainiojo ir nuoširdžiai pasinėrė į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo kovą. Apkaltintas bendradarbiavimu su KGB, niekam nedraskė akių ir negriovė Sąjūdžio pasiekimų. Didžiavosi ir K.Prunskienės energinga veikla Sąjūdyje, jai tapus Premjere. Tik K.Prunskienės moratoriumo idėjos iškėlimas, kainų kėlimas ne laiku sukėlė visos lietuvių tautos pasipiktinimą. O.Dzedulionienė niekaip negalėjo pateisinti K.Prunskienės atsistatydinimo iš Premjerės posto, bet jos nesmerkė, ką darė pati K.Prunskienė kitų atžvilgiu, o smerkė jos piktus, kerštingus poelgius, kurie ryškiai matomi ir skaitant jos knygą „Išsivadavimo kaina“, ypač skyrių „Gudručių“ voratinklyje“, kur ji su įniršiu puola savo oponentus.

V.D.
(Pavardė redakcijai žinoma)