Atnaujintas 2002 m. gruodžio 13 d.
Nr.94
(1101)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė šiandien
Ora et labora
Mums rašo
Atmintis
Visuomenė
Nuomonės
Lietuva


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Ar dvasingumas turi veidą?

Veidą, dvasingo žmogaus veidą, matome sausakimšuose troleibusuose, tarp reklaminių stendų ar kompiuterių ekranuose. Ar jis dar sako ką nors šiuolaikiniam, postmodernistinėmis vertybėmis besivadovaujančiam žmogui? Ar šiandien apskritai dar įmanomas dvasinis gyvenimas? Atsakant į šį klausimą, reikėtų išsamiau pažvelgti į epochos, kurioje gyvename, peripetijas. Šiandien, XXI amžiaus pradžioje, kol didieji pasaulio mąstytojai dar nesugalvojo naujo termino gyvenamam laikotarpiui apibūdinti, mes vis dar kalbame apie postmodernizmo fenomeną, kurio fone nors sunkiai, bet vis dėlto skleidžiasi šiuolaikinio žmogaus dvasingumas.

Šiuolaikinis žmogus postmodernistiniame pasaulyje

F.Jamesonas „Kultūros baruose“ išspausdintame straipsnyje (2000 m., Nr.6/7), nagrinėdamas postmodernizmą daugiau iš menininko pozicijų, kartu nurodo, kad tai yra “periodizacijos sąvoka, kuri turi susieti iškilusius naujus formalius kultūros bruožus su naujo pobūdžio visuomeniniu gyvenimu ir nauja ekonomine tvarka“. Anot jo, paprastai tai siejama su vartotojiška postindustrine visuomene ir tarptautiniu korporaciniu kapitalizmu. Postmodernizmas šia prasme išreiškia naujos kapitalistinės, ir būtinai pridėkime žodį vartotojiškos, visuomenės išorinę ir vidinę sąrangą. Jau pats Žodis „vartotojiškas“ nurodo į kažką neigiama, į tai, kas tik ima ir nieko neduoda mainais, t.y. vartoja, viską palenkdamas savo egoistiniams tikslams, neatsižvelgiant į kitą, manipuliuojant ir gėrį grindžiant utilitarizmo normomis - gerai tai, kas naudinga. Visa tai ekonomikos sąlygų ir mokslo progreso padiktuotoje aplinkoje suformavo naują vertybių rinką, kuria grindžiamas praktiškumas, materializmas, konkurencija, manipuliacija, standartizacija, masiškumas ir t.t. Šį sąrašą dar būtų galima tęsti ir neatrodo, kad jis būtų labai optimistiškai nuteikiantis, o greičiau vedantis subjekto mirties link. Negi iš tiesų gyvename tokioje supuvusioje visuomenėje, implikuojančioje vien neigiamas savybes?
Prie šio klausimo dar sugrįšiu vėliau, o dabar norėčiau paminėti pagrindinę, visus postmodernizmo bruožus vainikuojančią temą - tai istorijos jausmo išnykimą, kurį determinuoja šiaip jau iš pažiūros teigiama žiniasklaida ir jos funkcija: išstūmus praeities įvykius, stengtis nuolat cirkuliuoti dabartyje. F.Jamesonas rašo, kad “visa mūsų dabartinė visuomenės sistema pamažu ėmė prarasti gebėjimą išsaugoti savo praeitį, ėmė gyventi nuolatinėje dabartyje ir nuolatinėje kaitoje, išdildančioje, sunaikinančioje tradicijas, kurias vienaip ar kitaip buvo išsaugojusi ankstesnė visuomeninė informacija”. Jau ne vieną kartą ir ne viename vadovėlyje aiškinta, kas yra žmogus be šaknų, be istorijos, tik į kurią atsigręžęs, jis gali suvokti, kas esąs iš tikrųjų. Ar ne todėl F.Jamesonas, kaip vieną postmodernizmo bruožų įvardija ir nostalgijos madą, pritaikydamas ją kino menui? Ar šiuolaikiniame kinematografe vyraujanti retrospekcija nepasako mums apie nūdienos žmogaus būseną, bylojančią, kad žmogus daugiau nebegali žiūrėti tiesiai į realų pasaulį, todėl užsideda istorinės praeities akinius ir plagijuoja ją per visuotinai populiarius vaizdinius?
Čia reikėtų prisiminti ir tai, kad postmodernizmas susiformavo kaip modernizmo kritika, kuri kvestionavo šios srovės absoliutizmo neigimą. Modernizmo ideologija, atmetusi Dievą, per technologijos progresą, racionalizmą ir naują socialinę santvarką bandė sukurti naują visuomenę ir žmogų. Šiandien mes matome to rezultatus - vienišą, savo identitetą praradusį žmogų, kovojantį už savo egzistenciją, matome susvetimėjusius visuomeninius santykius, kuriuose žmogus žmogui yra tik svetimas kitas, besikėsinantis užimti svetimą būties erdvę. Dar švietimo epochoje iškėlęs save į centrą ir pažangos amžiuje maksimaliai išnaudojęs savo potencines protines ir techninės kūrybos galimybes, žmogus, atsigręžęs į save, rado tik tuščiavidurį roboto atvaizdą, mėginantį užkariauti visatą, kuri jam atsimoka tuo pačiu - gamtos kataklizmomis ir ekologinėmis krizėmis, galiausiai pražudysiančiomis ir jį patį. Čia vėl kyla klausimas: ar ne todėl šių postmodernistinių laikų žmogus savo žvilgsnį vis dažniau kreipia į Dievą ir ieško savo identiškumo bei gyvenimo autentiškumo? Ar ne todėl yra padidėjusi įvairių religijų paklausa (ypač Rytų), ar ne todėl jungiamasi į įvairias religines bendruomenes bei sektas? Juk žmogus kritiniais savo gyvenimo etapais visuomet stengiasi atsakyti į amžinuosius būties klausimus, kurie padėtų jam integruotis į pasaulį, ir būtent tokį visoje savo teigiamybėje mes randame postmodernistinį žmogų: besiblaškantį tarp gausybės pasiūlos ir vertybių rinkoje ieškantį savęs. Štai tokioje aplinkoje, iškeldamas žmogaus esmės klausimą, ir atsiveria dvasinis laukas.

Dvasinė žmogaus esmė

Jeigu šių dienų metafizikos atstovų paklaustume, kas yra asmuo, jie atsakytų, kad asmuo yra dvasinės prigimties subjektas, kurio gyvybė kyla iš sielos gyvenimo. Jau Senajame Testamente Dvasia yra tai, kas duoda žmogui gyvybę. Tačiau ji nėra išskirtinai priklausanti tik žmogui, o duota Dievo, nes pats Dievas yra Dvasia. Kaip žmogaus dvasia, ji dažnai gretinama su siela ir vartojama žmogaus prigimčiai apibūdinti. Tačiau siela daugiau žymi sąmonę, žmogaus išorinį gyvenimą ir jo psichines savybes, tuo tarpu dvasia reiškia vidinę, į Dievą orientuotą gyvenimo dimensiją, tai yra nurodo betarpišką ryšį tarp žmogaus ir Dievo. Tuo būdu žmogaus egzistencija yra ne kas kita, o dvasinė tikrovė, kurioje įvyksta asmens pabudimas sau ir visaapimančiai Būčiai. Šis pabudimas ir sudaro dvasinę žmogaus esmę, tą perspektyvą, nuo kurios priklausys visas tolesnis jo gyvenimas. Anot apaštalo Pauliaus, dvasinis žmogus yra vidinis žmogus, kuris gyvena kupiną Dievo malonės gyvenimą, t.y. žmogus, pabudęs savo esmei ir atradęs savo panašumą Dieve. Priešingai nei juslinis, t.y. vien sielos išorinį gyvenimą gyvenantis žmogus, orientuotas į žemiškus dalykus, dvasinis žmogus gali “spręsti apie viską”(I Kor 2,16), nes “Dvasia visa pažįsta”(I Kor 2,10), dar daugiau, dvasiniai žmonės turi “Kristaus išmonę”(I Kor 2,16). Čia dvasingumas yra neatsiejamas nuo racionalumo, nes tik vidinis, dvasinis subjektas yra pajėgus atlikti autorefleksiją, valdyti save, pažvelgti giliai į save patį ir apsispręsti tikėjimui. Galima sakyti, kad racionalumas dvasiniame subjekte atlieka apsisprendimo funkciją, kurią priėmęs, žmogus įgauna Dvasios išminties ir priartėja prie tiesos pažinimo. Tokiu būdu Dvasia, kaip pasaulio pažinimo principas, atskleidžia žmogui tikrąją daiktų prigimtį, egzistencijos paslaptis, nurodo kelius bei tikslus ir tvarko visą jo žemišką bei dvasinę tikrovę, neatmetant moralės ir etikos srities. Visa tai yra įmanoma tik todėl, kad Dvasia turi mumyse ontologinį pagrindą, tai yra Dvasios dėka Dievas yra imanentinis ir gyvena mumyse, kaip mūsų egzistencijos palaikytojas, buvimo ir viso veikimo pagrindas.
Dar kartą norėčiau sugrįžti prie postmodernistinių laikų žmogaus, kuris ieško Dievo, bet vis dar nedrįsta pažvelgti giliai į savo vidų, nes bijo jame atrasti tą jėgą, kuri parklupdys jį ant kelių prieš visą visatą. Ta jėga - tai Šventoji Dvasia, kurios vadovavimo vis dar bijo šiuolaikinis žmogus, todėl užsidengia veidą gobtuvu ir atkakliai neigia Dvasios reikšmę savo gyvenime, taip paneigdamas savyje patį imanentinį Dievą. Šiuolaikinis žmogus Dievo ieško anapus savęs, t.y. transcendentinio, jo būtyje nesutinkamo Dievo, o pats pasilieka saugioje savo egzistencijoje, palikdamas vietos tik žemiškai ir praktiškai tikrovės sklaidai. Pripažindamas tik savo kasdienę tikrovę, žmogus paneigia didžiausią visų laikų kada nors jam suteiktą privilegiją tapti Dievo paveikslu ir panašumu, t.y. praranda savo pirmavaizdį. Visomis išgalėmis plėšdamas nuo savęs kūrinio etiketę, jis bando atsipalaiduoti nuo įpareigojančio dvasinio buvimo ir, atsisakęs santykio su Kūrėju bei iškėlęs save į centrą, galiausiai parklumpa ant vienatvės, pasimetimo ir susinaikinimo slenksčio. Ir priešingai, žmogus, kuris sekuliarizuotame postmodernistinių laikų pasaulyje, siūlančiame vien naudingus sandėrius, išdrįsta pažadinti save ir atverti savo širdį Dvasiai, tai yra įeiti į “nenaudingą” sandėrį su Dievu, transformuoja save į aukštesnį dvasinį lygmenį, kuriame Sutvirtinimo sakramentu Dvasia pereina į visą jo egzistencinę veiklą, taip brandindama asmenį iki jo visiško išsiskleidimo, iki būties pilnatvės žmogiškose aplinkybėse. Tokioje būsenoje, džiaugsmingai tariant Aba, nukrinta visi gobtuvai ir sušvinta žmogaus veidas, dvasingo žmogaus veidas!

Lina KLUSAITĖ

© 2002"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija