Pasauliui reikia Dievo Gailestingumo

Popiežius Jonas Paulius II – Dievo Gailestingumo skelbėjas

Gruodžio 7 dieną audiencijoje priėmęs grupę maldininkų ir visuomenės atstovų popiežius Jonas Paulius II, kalbėdamas jiems, dalijosi prisiminimais apie prieš keturis mėnesius įvykusią paskutinę kelionę į savo tėviškę. Rugpjūtį trims dienoms apsistojęs savo gimtojoje diecezijoje, kurią valdė iki išrinkimo į šv. Petro sostą, Šventasis Tėvas dar kartą pasimeldė prie savo artimųjų kapų, aplankė tas bažnyčias ir šventoves, kaip antai, Zebžydovskio Kalvariją, kurioje vaikystės ir jaunystės metais brandino savo pamaldumą Dievo Motinai.
Popiežius audiencijos dalyviams sakė, jog šie „neužmirštamos tikėjimo atmosferos, kuria mes gyvenome tomis piligrimystės dienomis“, prisiminimai – ypač tvirti Dievo gailestingumo slėpiniai dvasiniu ir teologiniu kontekstu. Priminęs, kad vizito metu Krokuvos priemiestyje Lagievnikuose jis pašventino baigiamą statyti Dievo Gailestingumui dedikuotą katedrą, Popiežius sakė, jog tai, be abejonės, bus „pamaldumo Dievo Gailestingumui pasaulinis centras“. Tačiau Šventasis Tėvas sakė žinąs, kad „įvairiose pasaulio vietose yra daugybė šventovių, kuriose skleidžiamos šv.Faustinos (1905-1938) mokymas, iš kurio tikintieji gauna tiek daug malonių“.
Šis mokymas turi vesti žmones prie konkrečių gailestingumo veiksmų, ypač tarp kenčiančių ir vargstančių sesių ir brolių. Bendradarbiavimas su Dievo gailestingumu šiandien tęsiasi benamių maitinimo centruose ir prieglaudose, vienišoms motinoms skirtuose globos namuose, nepagydomų ligonių slaugos ligoninėse ir daugelyje kitų rūpybos vietų, kuriose Dievo gailestingoji meilė atskleidžiama konkrečių vyrų ir moterų artimo meilės ženklų dėka, kalbėjo Popiežius.

* * *

Iš tikrųjų šiuolaikiniam pasauliui kaip niekad reikia Dievo Gailestingumo malonių. Išsiplėtojęs terorizmas, vykstantys ar netolimoje ateityje numatomi karai, žmonių išnaudojimas ir žeminimas slegia mūsų dienų pasaulį. Ir asmeniniame gyvenime žmogų dažnai kankina pašliję santykiai su artimaisiais, vertybinės orientacijos praradimas bei apnikusios abejonės dėl egzistencijos prasmės.
Popiežius Jonas Paulius II, senas žmogus, sulinkęs dėl kūno negalių, tačiau išlaikęs aštrų žvilgsnį į šių dienų gyvenimą ir gilią išmintį, nukreipia visą žmoniją ir kiekvieną asmenį į Dievo Gailestingumo mokymą, kuris atnaujintai nurodo gerovės, vidinės ramybės, taikos ir susitaikinimo kelią. „Laikotarpiu tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų Kristus perdavė savąjį Gailestingumo mokymą. Visi, kurie prisimena XX a. pirmosios pusės įvykius ir yra liudytojai, kokias nežmoniškas kančias patyrė milijonai žmonių, žino, koks svarbus yra šis Dievo Gailestingumo mokymas“, - kalbėjo Šventasis Tėvas 2000 m. balandžio 30-ąją Romoje vykusiose sesers Faustinos Kovalskos kanonizacijos iškilmėse.
Pabrėždamas šio mokymo reikšmę, Popiežius nustatė, kad antrasis Velykų sekmadienis (Atvelykis) visoje Bažnyčioje būtų švenčiamas kaip Dievo Gailestingumo šventė. Prieš prasidedant jo vizitui į Lenkiją, rugpjūčio 3 dieną Vatikane buvo paskelbtas Jono Pauliaus II dekretas, kad Gailestingumo sekmadienį netgi galima pelnyti visuotinius atlaidus. Tam prie įprastinių atlaidų sąlygų – išpažinties, šv.Komunijos ir maldos Popiežiaus intencijomis – Gailestingumo sekmadienį dar reikia prieš bažnyčioje adoracijai išstatytą Švenčiausiąjį sakramentą sukalbėti Viešpaties maldą, Tikėjimo išpažinimą ir pamaldžiai prašyti Dievo Gailestingumo.
„Ypač šiais laikais, kai žmogus jaučiasi pasiklydęs blogio apraiškų gausoje, labai reikia mokymo, kuris išreikštų visišką pasitikėjimą Visagalio Dievo meile“, - kalbėjo Popiežius rugpjūčio 17 dieną Lagievnikų Dievo Gailestingumo bazilikos šventinimo iškilmių ceremonijoje. Lagievnikuose mirusios ir palaidotos šv. Faustinos kapą aplanko apie milijoną maldininkų iš viso pasaulio, vien tik į Gailestingumo sekmadienio iškilmes čia jų susirenka beveik 120-150 tūkstančių. Naujasis šventovės kompleksas – didžiulė bazilika, kurioje telpa penki tūkstančiai maldininkų, rekolekcijų namai, viešbutis maldininkams ir socialinės tarnybos struktūros, - kainavęs apie 20 mln. dolerių, užsienio katalikų parama buvo pastatytas per rekordiškai trumpą trejų metų laikotarpį.
„Esu įsitikinęs, kad naujoji Dievo Gailestingumo šventovė visuomet bus ta vieta, kurioje žmonės eis stoti Dievo akivaizdoje, pasikliaudami Šventąja Dvasia, tiesa ir teisingumu, - sakė homilijoje Šventasis Tėvas. – Jie čia eis kupini vilties, kad Dievas gelbėja visus, kurie nuoširdžiai atveria savo širdis Jo Gailestingumui, tai yra tai meilei, kurios negali nugalėti net ir didžiausia nuodėmė“. Bazilikos dedikacijos iškilmėje, pavesdamas Dievo Gailestingumui „viso pasaulio ir kiekvieno žmogaus likimą“, Popiežius meldė, kad gailestingasis Viešpats „išgydytų mūsų silpnybes, nugalėtų visą blogį“, kad kiekvienas žemės gyventojas patirtų Gailestingumo malonės jėgą „ir visada jame rastų vilties šaltinį“.
Pažymėjęs, kad žmonėms kito tokio reikšmingo vilties šaltinio, kaip Dievo Gailestingumas, nėra, Popiežius sakė, jog Gailestingumo malonės ypač reikia ten, kur vyrauja neapykanta ir keršto troškimas, kur kariniai konfliktai sukelia skausmą ir nekaltų žmonių žūtį. „Ten, kur negerbiama žmogaus gyvybė ir pažeidžiamas jo orumas, reikia gailestingosios Dievo meilės, kurios šviesoje išryškėja didžioji žmogiškojo asmens vertybė, - kalbėjo Jonas Paulius II. – Reikia Gailestingumo tam, kad kiekvienas neteisingumo veiksmas pasaulyje būtų atmestas tiesos spindesiu“.
Dievo Gailestingumo temą Popiežius pratęsė rugpjūčio 18 dieną Krokuvos Blonios parke aukotų sekmadienio šv. Mišių homilijoje. „Nuo pat savo gyvenimo pradžios Bažnyčia, atsimindama Kryžiaus kančios slėpinį ir Prisikėlimą, skelbia Dievo Gailestingumą, vilties garantą ir išganymo versmę kiekvienam žmogui, - kalbėjo Šventasis Tėvas 2,5 milijono maldininkų miniai (tiek daug tikinčiųjų dar nebuvo susirinkę nė į vienerias Jono Pauliaus II vadovautas pamaldas), - tad šiandien labiau nei bet kada Bažnyčia yra pašaukta skleisti šį mokymą pasaulyje“.
Popiežius dar kartą pastebėjo, kad Dievas savajai Gailestingumo malonei skelbti per sesers Faustinos liudijimus, matyt, neatsitiktinai pasirinko XX amžių, kuriame vyko naikinantys pasauliniai karai, dešimčių milijonų aukų pareikalavo valdę komunistų ir nacių totalitariniai režimai. „XX amžius, nepaisant neginčytinų pasiekimų daugelyje sričių, buvo paženklintas ir niekšybės paslaptimi, - kalbėjo Šventasis Tėvas. – Su šiuo palikimu – gėrio, taip pat ir blogio – įžengėme į naująjį tūkstantmetį. Žmogus bijo ateities, bijo kančios ir nebūties. Gal kaip tik todėl per nuolankios vienuolės liudijimą Kristus tarsi įžengė į mūsų laikus, nurodydamas atgaivos ir vilties šaltinį, kuriuo yra amžinasis Dievo Gailestingumas“.
Todėl reikia, kad šis mokymas apie gailestingąją meilę nuskambėtų pasaulyje su nauja jėga. „Reikia, kad ši žinia pasiektų visus, ypač tuos, kurių žmogiškumas ir orumas patiria visą „mysterium iniquitatis“. Dievo Gailestingumas turi tapti naujos civilizacijos, Meilės civilizacijos, pradžia, tvirtino Popiežius, apibūdindamas prieštaringai prasidėjusį XXI amžių, kuriame pasaulis patiria sunkius tarptautinio terorizmo išpuolių išbandymus. Jonas Paulius II, kurio gimtasis Vadovicų miestas yra tik už kelių dešimčių kilometrų nuo Antrojo pasaulinio karo nacių Aušvico mirties lagerio, nori naujosioms kartoms nešti vilties žinią, kad Dievas yra „kupinas gailestingumo“. Šia prasme verta prisiminti ir dar 1980 metais paskelbtą jo antrąją encikliką, kuri taip ir vadinasi: „Dives in Misericordia“ („Apstus Gailestingumo“).
Vokietijos katalikų žurnale „PUR“ komentuodamas šį Popiežiaus mokymą, kunigas Štefanas Hartmanas pastebi, jog kai kam gailestingumas gali būti tapatinamas su silpnumu. Kaip su pašaipa būtų akcentavęs XVIII amžiaus prancūzų filosofas Volteras: „Pardonner – c’est son metier“ (“Atleidimas – toks jau jo amatas“). Panašiai mąstė ir XIX amžiaus radikalizmo filosofijos atstovas Fridrichas Nyčė, dėstęs apie valią valdyti. Tačiau popiežiaus Jono Pauliaus II „visuotinio gailestingumo“ mokymas, nors savo ištakas turi liaudiškame sesers Faustinos pamaldume, tačiau visiškai atitinka ir šv. Augustino nuostatą apie tvirtą gailestingumo ir teisingumo ryšį.
Didysis Bažnyčios mokytojas Hipono vyskupas šv. Augustinas (354-430) visada ragino vienodai kreipti dėmesį į gailestingumą ir teisingumą. „Nemanykite, kad jie Dieve gali būti kaip nors atskirti, - aiškino jis. - Jums gali pasirodyti, kad jeigu esi gailestingas, tai nesilaikysi teisingumo, o tas, kuris tvirtai remiasi teisingumu, užmiršta gailestingumą. Tačiau Dievas yra visagalis: jis neleidžia, kad gailestingumas užgožtų teisingumą, nei kad teisingame teisme būtų „išbrauktas“ gailestingumas“.
Taigi paviršutiniškas pasitikėjimas Gailestingumu, be privalomos atgailos ir atsivertimo, vestų į pavojingą ir įžūlų arogantiškumą. Kitu kraštutinumu būtų visiškas Gailestingumo nepriėmimas – reikštų beviltiškumą ir liūdesį. Mokymo apie atsivertimu pagrįstą tikėjimą į Dievo Gailestingumą šviesoje naujai išryškėja ir popiežiaus Jono Pauliaus II pareikšti 2000 jubiliejiniais metais didieji atsiprašymai už Bažnyčios narių praeities klaidas ir nusikaltimus. Taip pat pranašiškai nuskambėjo Šventojo Tėvo pareiškimas pirmajai naujojo tūkstantmečio Pasaulinei taikos dienai (2001 metų sausio 1-ajai): „Nėra taikos be teisingumo, nėra teisingumo be atleidimo“.
Aptardamas paskutiniąją popiežiaus Jono Pauliaus II kelionę į Lenkiją, Vatikano laikarščio „L’Osservatore Romano“ redaktorius Marijus Anjesas ją vadina savos rūšies „naująja pradžia“, nes Šventojo Tėvo „revoliucinės reikšmės“ mokymas apie Dievo Gailestingumą „kūrybingu būdu tarsi apjungė visas didžiąsias šio pontifikato temas“. Šis spektras apima Dievo apreikštų tiesų ir artimo meilės skelbimą, pagarbą negimusiai gyvybei ir kiekvieno žmogaus laisvei bei orumui, taip pat išmintingu požiūriu į demokratiją, rinkos ekonomiką ir Europos integracijos procesą. (Pastaruoju atveju Šventasis Tėvas aiškiai nurodė, kad „kelyje į Europą“ neturi būti prarastas tautinis savitumas ir krikščioniškosios tradicijos, kurias reikia sąmoningai saugoti ir ginti.)
Savo kelionėje išaukštindamas paprastai vienuolei perduotą Jėzaus mokymą apie Dievo Gailestingumą, taip pat melsdamasis populiariojoje Zebžydovskio Kalvarijos šventovėje, Šventasis Tėvas tarsi norėjo pabrėžti atsisakymą nuo 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiuose kartais Bažnyčioje vyravusio pseudoteologinio ir pseudoistorinio intelektualizmo“. (Pastarasis, kai kur išlikęs iki šiol, rodo nepagarbą ir bando diskredituoti per amžius susiformavusias nuoširdžiąsias liaudiškojo pamaldumo formas.) Jis perspėjo, kad nuo Dievo nutolę šių dienų žmonės, “persiimdami klaidinga netramdomos laisvės ideologija“, stengiasi išvengti tiesos ir atsakomybės. Arogantiškai prisiimdamas Kūrėjo teises, žmogus per genetinę manipuliaciją stengiasi įsiskverbti į gyvybės slėpinį ir savavališkai nustatyti jos ribas.
„Įvairiais būdais bandoma nutildyti Dievo balsą žmonių širdyse, ir šios tendencijos tik stiprina vidinę tuštumą, kančias bei nerimą dėl ateities, - perspėjo Šventasis Tėvas, pabrėždamas, kad negalima atskirti artimo meilės nuo Dievo meilės. – Šiandien, prasidedant naujajam tūkstantmečiui, iš visų jėgų aš maldauju Bažnyčios sūnų ir dukterų, visų geros valios žmonių niekada rūpinimosi savo artimu neatskirti nuo Dievo meilės“.

Mindaugas BUIKA

© 2002"XXI amžius"