Kam tarnauji, uniformuotas žmogau?

Kauno įgulos karininkų ramovėje buvo pristatyta Leonardo Demikio ir Edmundo Simanaičio sudaryta dokumentinės publicistikos knyga “Tebesitęsianti akistata”, turinti intriguojančią paantraštę – “Atgyja tai, kas ir nebuvo numirę”. Perskaičius ją nuodugniau, išryškėja pagrindinis knygos sudarytojų sumanymas per konkretų įvykį – visuomeninės organizacijos Lietuvos atsargos karininkų sąjungos (LAKS) vardu surengtą ir demaskuotą provokaciją - parodyti visą gretą posovietinę visuomenę varginančių problemų. 1999 metų lapkritį “Lietuvos aidas” paskelbė tęstinį paskvilį apie krašto apsaugos viceministrą, neva išdavusį laisvės kovotojų būrį ir Tauro apygardos štabą. Per dvejus metus trukusius teismus provokatoriai nesugebėjo pagrįsti nė vieno iš mestų kaltinimų. Melas, klastotės, šmeižtai buvo demaskuoti. Vienas provokatorių nubaustas, o “Lietuvos aidas” įpareigotas atlyginti moralinę žalą “Tremtiniui”. Taip pageidavo nukentėjusysis.
Knygoje E.Simanaitis nesigina ir niekam nesiteisina dėl nepadarytos kaltės. Ir jo ginti nereikia. Pakanka Temidės verdikto. Tačiau žuvusiųjų, kurie patys apsiginti jau negali, ir gyvųjų laisvės kovotojų orumą bei garbę, o taip pat laisvės kovų teisumą privalu ginti visomis teisiomis priemonėmis. Ir ši knyga vertintina kaip tokios gynybos faktas antrojo iškovotos laisvės dešimtmečio sąlygomis. Žuvusiųjų auka palengva pereina į legendų erdvę, tampa sakraline ir tautinės savivokos neatsiejama dalimi, moraliniu valstybingumo pamatu. Tą pamiršę nebūtume verti tapti Vakarų demokratijos piliečiais.
Knygoje gausu įvairaus pobūdžio dokumentų, pradedant teismo verdiktais, valstybės įstaigų oficialiais raštais, visuomeninių organizacijų atsiliepimais ir baigiant pavienių asmenų, dažniausiai politinių kalinių ir tremtinių, laiškais. Knygos autoriai išsamioje įžangoje paaiškina, kad nėra reikalo iš naujo svarstyti nuteistojo kaltę ar nukentėjusiojo gynybos argumentus, tačiau ši provokacija ir jos technologijos atskleidimas išryškina posovietinės visuomenės negalias ir piktžaizdes. Tai iš tikrųjų aktualu, nes provokacija buvo nutaikyta ne į vieną, o į grupę valstybės pareigūnų ir ginkluoto pasipriešinimo dalyvių. Taigi apie kokius reiškinius rašoma knygoje?
Atgavus nepriklausomybę, buvo atkurta ir kilnias tradicijas puoselėjusi organizacija LAKS, kuri pirmojo bolševikmečio pradžioje buvo uždrausta ir paleista. Organizacija turėjo vidinių problemų. Dauguma karininkų buvo baigusių sovietų karo mokyklas. Matyt, šis faktas sudarė palankias sąlygas provokacijoms kilti. Nesisekė su vadovais: vienas demaskuotas kaip apsišaukėlis, kitas baustas už kriminalinį nusikaltimą. Tai rodė, kad organizacijoje stigo savikontrolės. To maža. LAKS vardu buvo prieštaraujama oficialiajai valstybės politikai, rengiamos provokacijos prieš valstybės pareigūnus. Kilo abejonių dėl Lietuvos atsargos karininkų lojalumo Lietuvos Respublikai.
Susidaro įspūdis, kad, prisidengus LAKS vėliava, buvo ne kartą mėginta išklibinti Lietuvos nacionalinio saugumo pamatus, pavyzdžiui, svarstant vadinamąją teritorinės gynybos koncepciją, o iš tiesų siekiant sukelti sumaištį Krašto apsaugos sistemos reformose, sėti abejonių dėl integracijos į NATO naudingumo. Pateikiami dokumentai rodo, kad valstybiškai mąstantys atsargos karininkai pasmerkė LAKS vardu dedamas pastangas sustabdyti ar bent sutrukdyti Lietuvos pakvietimą į NATO. Ši tema neprarado aktualumo ir po palankaus Lietuvai sprendimo Prahoje, o atvirkščiai – tapo iš tiesų gyvybiškai svarbi, nes prasideda sutarties ratifikacijos procesas. Vargu ar bus išvengta naujų išpuolių.
Knygoje parodyta, kad po keletą metų trukusios vidinės trinties LAKS sukaupė pakankamai politinės valios ir destrukcijos periodas baigėsi. Tai labai svarbu, nors, tiesą sakant, atrodo, kad lemiamą postūmį padarė teisingumo institucijos. Lietuvos Respublikos vardu paskelbti teismo verdiktai buvo vienareikšmiai – LAKS vardu buvo platinami pramanai ir šmeižtas. Kyla klausimas, ar organizacija, be teismo, negalėjo pati išspręsti savo vidaus bėdų? Pilietinės savivokos ir atsakomybės stiprėjimas – sveikintinas reiškinys, juolab kad organizacija turi didelį intelekto potencialą. Ar LAKS ir rezistentų organizacijų karininkai negeba pasitarti ir susitarti svarbiausiais nacionalinio saugumo ar istorijos vertinimo klausimais?
Paliečiama išskirtinės svarbos Lietuvos kariuomenės karininko garbės saugojimo įstatyminė priedermė. Ji bendra visiems reguliariųjų pajėgų, atsargos ir dimisijos karininkams. Knygoje konstatuojamas faktas, kad nebuvo karininkų etikos kodekso, sukonkretinančio karininko garbės sampratą, tačiau nepaaiškinama, kodėl taip atsitiko? Etikos kodeksas smarkiai sumažintų provokacijų pasikartojimo galimybę. Kriminaliniai nusikaltimai nesuderinami su Lietuvos kariuomenės karininko priesaika ir garbe. Tokia yra krašto apsaugos vadovybės pozicija.
Aptariamas vienas skaudžiausių naujosios istorijos klausimų – tolydžiai pasikartojantys mėginimai perrašyti laisvės kovų istoriją ir ją pateikti kaip kriminalinį nusikaltimą. Trečdalis tautos patyrė okupanto represijas. Knygoje parodoma, kad čekistų sukurptos bylos ir kaltinimai gali būti jau nepriklausomoje Lietuvoje dar kartą panaudoti tam pačiam nukentėjusiam piliečiui “apkaltinti” ir jį persekioti. Tai Damoklo kardas, kabąs virš visų gyvų, žuvusių ir mirusių laisvės kovotojų – Lietuvos kariuomenės karių savanorių. Ši problema verta ypatingo dėmesio – griaunami teisingumo pamatai.
Veidrodinis čekistų sukurptų kaltinimų panaudojimas nepriklausomybės sąlygomis – unikalus reiškinys mūsų lėtokai bręstančioje demokratijoje. Tas pats “kompromatas”, iš to paties archyvo, tokios pačios žvaigždės kaltintojų antpečiuose, tie patys kaltinamieji ir tas pats tikslas - sukompromituoti laisvės kovotojus, politinius kalinius. Knygos sudarytojai klausia, ar tokių provokacijų užsakovas nėra tas pats, kaip ir pirmosios bei antrosios sovietų okupacijų metais? Ši tema driekiasi raudona gija per visą knygą. Knygos paantraštė nėra atsitiktinė. Be to, teismas konstatavo, kad yra pagrindo manyti, jog provokatorius veikė “kitų asmenų užsakymu”.
Susidaro įspūdis, kad Lietuvos įstatymai ir visa teisėsaugos sistema nesuteikia Tėvynės gynėjams patikimos apsaugos nuo saviveiklinių “prokurorų”. Jeigu piliečiai, kurie buvo sovietų valdžios represuoti už antisovietinę veiklą, o laisvoje tėvynėje įstatymo nustatyta tvarka pripažinti nenusikaltusiais Lietuvos Respublikai, jeigu jiems suteiktas kario savanorio statusas , tai versti juos įrodinėti savo nekaltumą okupanto represinių struktūrų patirties perėmėjams yra ne tik žmogaus ir piliečio teisų pažeidimas, o ir sunkus nusikaltimas. Skaudus paradoksas, kada tyčia paskleidžiami prasimanyti “kaltinimai” kariams savanoriams ar bet kuriam kitam piliečiui, neparemti jokiais argumentais, o iš apsišaukėlio “kaltintojo” tų argumentų net nereikalaujama. Tuo tarpu “apkaltintas” pilietis turi teismui įrodinėti, kad provokatorius meluoja tyčia. Tai jau panašu į apverstą aukštyn kojomis teisingumą. Sovietų represijas patyrę piliečiai jau garbaus amžiaus, dažniausiai turintys minimalias pajamas, neišgalintys apmokėti už juridines paslaugas. Ar neturėtų būti sugriežtinta atsakomybė mėgėjams pasityčioti iš Lietuvos kariuomenės karių veteranų? Ši problema ne tik teisinė, bet ir moralinė. Artėjame prie slenksčio į Europos Sąjungą, kur žmogaus teisėms skiriamas prioritetinis dėmesys.
Knygoje nėra paaiškinimo, kodėl provokatoriams taip lengvai buvo prieinamos KGB archyvo bylos ir kiti dokumentai, kuriuos jie panaudojo kaip šantažo priemonę ir kaip “įkalčius” didelei grupei asmenų. Buvo apmeluota kelios dešimtys piliečių. Atsakomybės už archyvinės medžiagos panaudojimą provokacijoms ar kitokiai nusikalstamai veiklai klausimas buvo ir tebelieka aktualus.
Kai kurie apmeluotieji kreipėsi į Generalinę prokuratūrą su pareiškimais dėl garbės ir orumo pažeidimų. Be išimties, visi pareiškimai buvo atmesti, “nerasta nusikaltimo sudėties”. Tik po pakartotinio ir dokumentais pagrįsto pareiškimo vienu atveju buvo iškelta baudžiamoji byla. Todėl kyla klausimas – kam tarnauja, ką gina Generalinė prokuratūra? Piliečio teises, valstybės interesus ar provokatorius?
Knygos sudarytojai palietė ir palyginti retai gvildenamą klausimą – okupuotoje Lietuvoje veikusią partizanų teisę ir jos santykį su 2000 metais vykusio Tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo nuosprendžiu. Lietuvos valstybės teisės istorijoje ši problema, kiek žinoma, nebuvo plačiau nagrinėta ar diskutuota. Pateikiama Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio 1949 m. vasario 16 d.Deklaracija, dabar jau ir Lietuvos valstybės svarbus teisės aktas. Konstatuojama, kad partizanai buvo nuoseklūs valstybingumo gynėjai ir nėjo į jokius kompromisus su okupacine, o tuo labiau su kolaborantų valdžia, kad okupuotoje Lietuvoje teisėta buvo tik partizanų apygardų valdžia. Keliamas ne naujas, bet labai reikšmingas klausimas dėl Lietuvos laisvės kovų istorijos vertinimo, būtent visos okupanto sukurptos bylos laisvės gynėjams ir rezistentams liudija fizinio ar dvasinio Tautos genocido faktą ir turi būti vertinamos Deklaracijos dvasia, būtent kaip įkalčiai okupantų baudėjams ir jiems talkinusiems kolaborantams.
Visuomenės informavimo įstatymas byloja, jog pakanka vieno motyvuoto reikalavimo laikraščio redakcijai, kad ši paneigtų paskelbtas tikrovės neatitinkančias žinias. Dokumentai rodo, kad nepakako ir dvidešimties reikalavimų. Net teismo sprendimas negelbėjo. Jis buvo paprasčiausiai ignoruojamas. Negebėjimas įgyvendinti Respublikos vardu skelbiamų sprendimų būdingas posovietinei teisėsaugai, tačiau tokie faktai griauna pasitikėjimą ne tik teisingumo institucijomis, bet kelia abejonių, ar mūsų valstybė yra teisinė?
Kita vertus, šis teisiniu, moraliniu, profesinės etikos aspektais aktualus žiniasklaidos nepriklausomumo ir atsakomybės santykis yra vienas didžiausių posovietinės visuomenės negalavimų. Los Andželo Lietuvių Fronto bičiuliai pirštu prikišamai rodo, kad “tiesos ir melo mišrainė sukelia laisvės iliuziją”. Šią nemalonią tiesą patvirtina pateikiama medžiaga. Žiniasklaidoje ypač efektyviai naudojamasi nutylėjimo metodu, kaip dezinformacijos priemone.
Autoriai išvardija beveik dešimtį žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso pažeidimų. Užuot reagavę į faktus, žurnalistų etikos sergėtojai atkakliai skalbė gerokai suterštą “mundurą”. Žurnalistų etikos inspektorius R.Gudaitis pripažino, kad šis “skaudus atvejis skatina atkreipti dėmesį į internetu platinamos informacijos teisinį vertinimą tais atvejais, kai ji tampa piktavališkų insinuacijų ir sąmoningos dezinformacijos priemone”. Boso arba už jo stovinčios jėgos ir žurnalisto santykiai – kertinė žurnalistų ir leidėjų etikos problema. Sunku suprasti, kodėl net keturių teismų verdiktai negelbsti – dezinformacija tebeplatinama internetu jau ketvirti metai iš eilės. Jeigu globalizacijos procesai žiniasklaidoje paliekami savitakai, atsipalaiduojama nuo atsakomybės, tai anaiptol nėra spaudos laisvės požymis, o atvirkščiai - pažeidžiama piliečio teisė gauti objektyvią informaciją. Kaip rodo knygos dokumentai, tokiu atveju “pakimba” ir žmogaus teisių apsaugos problema.
Dokumentų rinkinys gali pasitarnauti tyrėjams kaip informacijos šaltinis. Verti dėmesio partizano A.Šameikio samprotavimai ir išvados, kurios vertos platesnių diskusijų, nors dėl jų aktualumo neturėtų kilti abejonių. Knyga užbaigiama išeivijos lietuvių atsiliepimais apie dabartinę padėtį Lietuvoje. Pažvelgti į mūsų nūdienos tikrovę išeivijos akimis naudinga. Knygos dizainas iš pirmo žvilgsnio kelia susidomėjimą. Viršelyje pavaizduotas dvipusis – sovietinis ir Lietuvos karininkas. Tai ne mįslė, o gana tiesmukas klausimas: kas esi ir kam tarnauji, uniformuotas žmogau?

Andrius BOSELIS

© 2002"XXI amžius"