Atnaujintas 2002 m. gruodžio 18 d.
Nr.95
(1102)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Pasaulis
Susitikimai
Kultūra
Krikščionybė šiandien
Darbai
Žvilgsnis
Nuomonės
Lietuva
Kryžkelės
Istorijos vingiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Šventumo link, greta krikščionybės

Alberas Kamiu

Mano gyvenimo paslaptis: įsivaizduoti Dievą be žmogaus nemirtingumo

Alberas Kamiu

Jis visą gyvenimą prieš savo norą ieškojo ir reikalavo iš savęs atsakymų, kuriuos žino tik Dievas

Viljamas Folkneris - apie Alberą Kamiu

67 dienos skiria didžio prancūzų mąstytojo, rašytojo, Nobelio premijos laureato Albero Kamiu (Albert Camus) gimimo ir mirties metines. A.Kamiu gimė 1913 m. lapkričio 7 d. prancūzų Alžyre, Mondovio miestelyje,beraštės ispanės Katerinos Santes ir prancūzų žemdirbio Liusjeno Kamiu šeimoje.
1960 m. sausio 4 d., 13.55 val., kelyje iš Lurmareno į Paryžių dideliu greičiu važiavęs automobilis trenkėsi į medį… Iš metalo laužu virtusios mašinos ištraukus A.Kamiu kūną, švarko kišenėje buvo rastas traukinio bilietas: beliko padaryti išvadą, kad tik paskutiniu momentu rašytojas nutarė automobiliu grįžti į Paryžių. Dar tris dienas po jo žūties Eberto (Hebertot) trupės aktoriai, tuo metu gastroliavę Prancūzijos pietuose su A.Kamiu inscenizacija pagal F.Dostojevskio „Kipšus“, gaudavo rašytojo laiškus iš Lurmareno, kurie baigiasi žodžiais:

Nepraraskit ūpo,
Sėkmingo darbo.
Aš neužmirštu jūsų,
Aš su jumis!

Vos prieš dvejus metus tapęs Nobelio literatūros premijos laureatu „Už kūrybą, išryškinusią problemas, kylančias nūdienos žmonių sąmonėje“, rašytojas kalboje, pasakytoje Švedijos karališkojoje akademijoje, apibūdino save kaip „beveik jauną žmogų, turtingą vien abejonių ir dar tik pradėtos kūrybos“. Jis taip ir pasitraukė, nepadėjęs paskutinio taško (neužbaigtas liko ir romanas „Pirmasis žmogus“), palikęs savo kūrybą atvirą, nebaigtą. Šiandien galime tik spėlioti, kokias aukštumas ji būtų pasiekusi, nes A.Kamiu - nuostabios asmenybės, veiklos ir kūrybos lydinio pavyzdys. Jis apibendrino savo epochos konfliktus, problemas ir sugebėjo jas nugalėti nenumaldoma teisingumo, gyvenimo aistra, nuolatiniu žmogiškojo orumo teigimu, solidarumo, teisybės siekimo paieška. Jam buvo svetimas bet koks prisitaikėliškumas: ideologinis, socialinis ar moralinis.


Vakarai, atsigręžę į Rytus

Ulevičius Benas. Dieviškieji Rytai: Povatikaninė liturginė reforma ir „altorių atgręžimo“ klausimas (Vilnius: Aidai, 2002, 500 egz.).
Knyga, pavadinta „Dieviškaisiais Rytais“, galbūt praslystų pro akis kaip dar vienas mėginimas prisijaukinti egzotiką, jeigu ne paantraštė – netikėta ir kiek mįslinga. Ji skelbia, kad bus kalbama apie Katalikų Bažnyčią ir specifines jos problemas. Ne itin didelis leidinio tiražas tarytum patvirtina, kad studija skirta gana siaurai teologų ir religijotyrininkų auditorijai. Šiaip ar taip, intriga išlieka, ir norisi knygą pasklaidyti bent jau iš smalsumo.
Nuojauta neapgauna: autorius iš tiesų kreipiasi į religijos žinovus, išmanančius tiek teorinius-filosofinius su krikščionišku mokymu susijusius klausimus, tiek praktines problemas, su kuriomis šiuo metu susiduria Bažnyčia. Atrodo, kad diskutuojama vykusiai: griežta knygos struktūra, nuoseklus minties plėtojimas, konkretūs atsakymai į konkrečius klausimus, išvengiant tuščiažodžiavimo, teiginiai, argumentuoti gausiomis Šventojo Rašto, Bažnyčios Tėvų bei kitų autoritetingų teologų pasisakymų citatomis byloja apie studijos brandą. Bene vienintelis už akių kliūvąs dalykas yra grynai formalus – tai nuorodų trūkumas į tuos šaltinius, kuriuose išdėstyta autoriaus oponentų nuomonė. Pavyzdžiui, kalbant apie “centruotas” bažnyčias sakoma, esą, “kai kurių reformos liturgistų” nuomone, liturgija galėjo būti švenčiama aplink altorių; pateikiama nemažai tokį spėjimą paneigiančių argumentų, bet, deja, nenurodomas nei vienas autorius ir nei vienas veikalas, kuris tokią hipotezę iškėlė (P.43-44.). Knygoje tokių atvejų pasitaiko ir daugiau, o jie grasina kad ir retoriškai subtiliu, tačiau vis dėlto priešingai manančiųjų sumenkinimu. Mat susidaro įspūdis, jog pastarieji niekur ir niekada nėra išdėstę ir rimtai argumentavę savo pozicijos. Neaiškus antrojo opozicijos dėmens įvardijimas lemia, jog teologijos moksle įsitvirtinusių ir, autoriaus nuomone, ydingų teiginių bei mitų dekonstrukcija pakimba neapibrėžtoje erdvėje. Tai gali būti pateisinama nebent tuo, kad studija orientuota į skaitytojus, gerai susipažinusius su esama padėtimi, todėl joje vengiama „aiškinamųjų mišių“ situacijos. Pastangas likti objektyviu, vadovautis vien liturgija tikinčiu ir pasitikinčiu mentalitetu, išduoda ir nuoširdus autoriaus tonas, noras suprasti ir rasti kelią ne tik į skaitančiojo protą, bet ir į širdį. Neatsitiktinai paskutinysis knygos skyrius, kuriame gvildenami polemiški klausimai, pasibaigia ne kokiu nors kategorišku teiginiu, o klaustuku. Gebėjimas polemizuoti „be pagiežos“, kaip kad yra sakęs T.Venclova,- didelė vertybė.