Atnaujintas 2002 m. gruodžio 18 d.
Nr.95
(1102)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Pasaulis
Susitikimai
Kultūra
Krikščionybė šiandien
Darbai
Žvilgsnis
Nuomonės
Lietuva
Kryžkelės
Istorijos vingiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Šventumo link, greta krikščionybės

Alberas Kamiu

Mano gyvenimo paslaptis: įsivaizduoti Dievą be žmogaus nemirtingumo

Alberas Kamiu

Jis visą gyvenimą prieš savo norą ieškojo ir reikalavo iš savęs atsakymų, kuriuos žino tik Dievas

Viljamas Folkneris - apie Alberą Kamiu

67 dienos skiria didžio prancūzų mąstytojo, rašytojo, Nobelio premijos laureato Albero Kamiu (Albert Camus) gimimo ir mirties metines. A.Kamiu gimė 1913 m. lapkričio 7 d. prancūzų Alžyre, Mondovio miestelyje,beraštės ispanės Katerinos Santes ir prancūzų žemdirbio Liusjeno Kamiu šeimoje.
1960 m. sausio 4 d., 13.55 val., kelyje iš Lurmareno į Paryžių dideliu greičiu važiavęs automobilis trenkėsi į medį… Iš metalo laužu virtusios mašinos ištraukus A.Kamiu kūną, švarko kišenėje buvo rastas traukinio bilietas: beliko padaryti išvadą, kad tik paskutiniu momentu rašytojas nutarė automobiliu grįžti į Paryžių. Dar tris dienas po jo žūties Eberto (Hebertot) trupės aktoriai, tuo metu gastroliavę Prancūzijos pietuose su A.Kamiu inscenizacija pagal F.Dostojevskio „Kipšus“, gaudavo rašytojo laiškus iš Lurmareno, kurie baigiasi žodžiais:

Nepraraskit ūpo,
Sėkmingo darbo.
Aš neužmirštu jūsų,
Aš su jumis!

Vos prieš dvejus metus tapęs Nobelio literatūros premijos laureatu „Už kūrybą, išryškinusią problemas, kylančias nūdienos žmonių sąmonėje“, rašytojas kalboje, pasakytoje Švedijos karališkojoje akademijoje, apibūdino save kaip „beveik jauną žmogų, turtingą vien abejonių ir dar tik pradėtos kūrybos“. Jis taip ir pasitraukė, nepadėjęs paskutinio taško (neužbaigtas liko ir romanas „Pirmasis žmogus“), palikęs savo kūrybą atvirą, nebaigtą. Šiandien galime tik spėlioti, kokias aukštumas ji būtų pasiekusi, nes A.Kamiu - nuostabios asmenybės, veiklos ir kūrybos lydinio pavyzdys. Jis apibendrino savo epochos konfliktus, problemas ir sugebėjo jas nugalėti nenumaldoma teisingumo, gyvenimo aistra, nuolatiniu žmogiškojo orumo teigimu, solidarumo, teisybės siekimo paieška. Jam buvo svetimas bet koks prisitaikėliškumas: ideologinis, socialinis ar moralinis.
A.Kamiu buvo tapęs Prancūzijos sąžinės balsu. Tai jis 1949-aisiais kvietė ginti pasmerktus mirti Graikijos komunistus. Tai jis 1952 metais išstojo iš UNESCO, kai į ją buvo priimta frankistinė Ispanija. Kai sovietinė armija 1953 metais tankais malšino darbininkų riaušes Rytų Berlyne, Miutualitė (Mutualite) salės tribūnoje A.Kamiu teigė: „Kai darbininkas bet kurioje pasaulio vietoje pakelia kumščius prieš tankus ir šaukia, kad jis nesąs vergas, kas būsime mes, jeigu žiūrėsime į tai abejingai?“ Tai jis 1956 metais įvairiuose mitinguose pasmerkė sovietinės armijos invaziją Vengrijoje, kvietė visus Europos rašytojus kreiptis į JTO ir paremti sukilėlių reikalavimus; parašęs įžangą knygai „Nadžio byla“, jis materialiai padėjo įkalintų bei nužudytų vengrų rašytojų šeimoms.
1951 metais pasirodžiusioje filosofinių esė knygoje „Maištaujantis žmogus“ A.Kamiu iš pagrindų kritikuoja marksizmą. Gindamas asmenybės maištą prieš neteisybę, jis pasmerkė revoliucijas, vedančias tik prie teroro ir totalitarinio komunizmo. „Proletariatas neturi misijos. Jis - tik viena galingų priemonių revoliucinių asketų rankose“, - rašė knygoje A.Kamiu.
Prasidėjo ilga ir negailestinga dvikova su visa kairiąja spauda. Žiauriausia polemika įsiplieskė su Ž.P.Sartro (J.P.Sartre) redaguojamu žurnalu „Le Temps Modernes“, padariusi galą buvusiai dviejų rašytojų draugystei. F.Žeansonas (F.Jeanson) tame žurnale apkaltino A.Kamiu noru išsilaisvinti iš istorijos ir paremti kapitalizmą, aukojant „revoliucijas pseudoistorijos pseudofilosofijai“. „Dievas jums kur kas labiau rūpi nei žmonės“, - rašė F.Žeansonas. Jam atsakydamas A.Kamiu pranešė, jog jie kartu su Ž.P.Sartru yra „ nukreipę istorijos linkme tik savo fotelius“, o Ž.P.Sartrui dar „užmetė“:„teisybę pasakius, jūsų bendradarbis norėtų,kad būtų maištaujama prieš viską, išskyrus komunistų partiją ir komunistinę valstybę”. 1952 metais galutinai nutrūko Ž.P.Sartro ir A.Kamiu draugystė.
„Laisvės aš išmokau ne iš Markso… Jos mane išmokė skurdas“, - rašė A.Kamiu knygos „Išvirkščioji ir geroji pusė“ pratarmėje. Ir toliau: „Skurdas niekad nebuvo man nelaimė: šviesa skleidė jame savo turtus. Net mano maištavimai buvo jos nutvieksti“.
„(…)Alogiškas iššokimas iš nihilizmo prarajos ir yra toji dovana, už kurią skaitytojai jaučiasi esą A.Kamiu dėkingi. Būtent todėl jis ir sužadina jiems tikros meilės jausmą. F.Kafka sukelia gailestį ir siaubą, Dž.Džoisas (Joyce) - susižavėjimą, M.Prustas (M.Proust) ir A.Žido (A.Gide) - pagarbą, tačiau nė vienas nūdienos rašytojas, išskyrus A.Kamiu, man regis, nėra sukėlęs meilės jausmo. Jo mirtis 1960 metais buvo jaučiama kaip asmeninė netektis visame literatūros pasaulyje“, - rašė žinoma amerikiečių literatė, intelektualė S.Zontag (S. Sontag).
A.Kamiu kūryba, didelė dalis jo minčių nėra ir šiandien praradusi aktualumo.
Skaitytojams pristatome 1951 metais, šv.Kalėdų dieną, laikraštyje „Le Progres de Lyon“ išspausdintą interviu su A.Kamiu „Neapykantos vergovė“. Trečiadienio numeryje (po Naujųjų metų) bus publikuojamos rašytojo pranešimo, skaityto 1948 metais Liatur-Muburo (Latour-Moubourg) dominikonų vienuolyne, ištraukos bei tais pačiais metais Emilio Simono rengto interviu su A.Kamiu bei išspausdinto laikraštyje „La Revue delaire“ fragmentai.

Kazimieras VIKONIS

Neapykantos vergovė

Ar jums atrodo logiška gretinti du žodžius: neapykanta ir melas?
Neapykanta savaime yra melas. Ji instinktyviai užslopina didelę žmogaus dalį. Neigia tai, kas kiekviename žmoguje verta užuojautos. Vadinasi, ji iš esmės meluoja apie daiktų tvarką. Melas yra subtilesnis. Kartais meluojama be neapykantos, paprasčiausiai iš savimeilės. O kiekvienas žmogus, kuris nekenčia, tam tikra prasme bjaurisi savimi. Tad tarp melo ir neapykantos nėra loginio ryšio, tačiau yra beveik biologinis ryšys, siejantis neapykantą su melu.
Ar šiuolaikiniame tarptautinio įniršio draskomame pasaulyje neapykanta dažnokai neužsideda melo kaukės? Ir ar melas nėra vienas geriausių neapykantos ginklų, gal net pats klastingiausias ir pavojingiausias?
Kitos kaukės neapykanta užsidėti negali, ji negali apsieiti be šito ginklo. Negalima neapkęsti nemeluojant. Ir, priešingai, negalima kalbėti tiesos, kol neapykantos nepakeičia supratimas. (Tai neturi nieko bendra su neutralumu - A.Kamiu past.) Devynios dešimtosios laikraščių šiuolaikiniame pasaulyje daugiau ar mažiau meluoja. Pasaulinei spaudai - su menkomis išimtimis - šiandien nepažįstama kita hierarchija. Neturėdamas iš ko pasirinkti, aš simpatizuoju tiems laikraščiams - jų nedaug, - kurie mažiausiai meluoja, nes prastai neapkenčia.
O šiuolaikiniai neapykantos pavidalai pasaulyje? Ar yra naujų, atitinkančių doktrinas arba aplinkybes?
XX amžius, žinoma, neišrado neapykantos. Tačiau jis ugdo ypatingą neapykantos rūšį, vadinamą šaltąją neapykantą, susijusią su matematika ir dideliais skaičiais. Skirtumas tarp Kūdikėlių žudymo ir mūsiškio sąskaitų suvedinėjimo - tik masto skirtumas. Ar jums žinoma, kad per dvidešimt penkerius metus, nuo 1922-ųjų iki 1947-ųjų, 70 milijonų europiečių - vyrų, moterų ir vaikų - buvo išrauta iš savo aplinkos, ištremta, nužudyta? Štai kuo virto humanizmo žemė, kurią, nepaisant visų protestų, reikia ir toliau vadinti niekšiška Europa.
Kokia išskirtinė melo reikšmė?
Jo reikšmę lemia tai, kad jokia vertybė negali su juo susijungti nežūdama. Melo privilegija - jis visuomet nugali tą, kuris mėgina juo pasinaudoti. Štai kodėl Dievo tarnai ir žmogaus mylėtojai išduoda Dievą ir žmogų nuo tos akimirkos, kai tik susitaiko su melu dėl priežasčių, kurias tiki esant aukštesnes. Ne, joks didis dalykas niekad nebuvo sukurtas meluojant. Kartais melas leidžia gyvuoti, tačiau niekada nepakylėja. Tikrasis aristokratiškumas, pavyzdžiui, nėra kautis dvikovoje. Visų pirma tai - nemeluoti. Teisingumas savo ruožtu nereiškia atidaryti vienus kalėjimus tam, kad uždarytum kitus. Jis reiškia visų pirma nevadinti gyvenimo minimumu to, kas vargiai išmaitina šunų šeimą, nevadinti proletariato išlaisvinimu radikalaus visų pranašumų panaikinimo, - juos darbininkų klasė išsikovojo per šimtmetį. Laisvė nereiškia kalbėti kas pakliūva ir steigti skandalus mėgstančius laikraščius bei įvesti diktatūrą dėl būsimo išlaisvinimo. Laisvė visų pirma reiškia nemeluoti. Ten, kur plinta melas, prasideda arba įsiamžina tironija.
Ar mes esame meilės ir tiesos nuosmukio liudytojai?
Iš pažiūros šiandien visi myli žmoniją (kaip kad mėgsta bifšteksą su krauju) ir visi laiko tiesą kalėjime. Bet tai ir yra paskutinė dekadanso riba. Tiesa spiste spinta virš nužudytųjų savo sūnų.
Kur yra dabartiniai „teisieji“? (Aliuzija į A.Kamiu pjesę „Teisieji“.)
Daugiausia kalėjimuose ir lageriuose. Bet ir laisvi žmonės ten. Tikri vergai kitur. Jie diktuoja savo įsakymus pasauliui.
Ar šiuolaikinėmis sąlygomis Kalėdos galėtų būti dingstis apmąstymams apie paliaubas?
Kam laukti Kalėdų? Mirtis ir atgimimas - kasdieniai dalykai. Kasdieniai dalykai yra neteisybė bei tikrasis maištas.
Ar jūs tikite paliaubų galimybe? Ir kokios būtų tos paliaubos?
Tokios, kokias pasieksime priešindamiesi be paliaubų.
„Sizifo mite“ jūs rašėte: „Naudinga būtų tik ta veikla, kuri pertvarkytų žmogų ir žemę. Žmonių aš niekada nepertvarkysiu. Bet reikia elgtis taip, tarsi būtum…“ Kaip jūs šiandien išrutuliotumėte šitą mintį mūsų interviu kontekste?
Tuomet aš buvau didesnis pesimistas nei dabar. Tiesa, kad nepertvarkysime žmonių. Bet mes jų nepažeminsime. Priešingai, truputį juos pakylėsime, pasitelkdami atkaklumą, kovą su neteisingumu savyje ir kituose. Teisybės aušra mums nebuvo pažadėta, sutarties nėra, kaip sako Lui Giju (Louis Guilloux). Tačiau tiesą reikia sukurti, kaip kuriama meilė, kaip kuriamas supratimas. Iš tikrųjų nieko nėra duota nei pažadėta, bet viskas įmanoma tam, kuris pasirengęs žygiui ir rizikai. Būtent šitų lažybų reikia kirsti dabar, kai dūstame nuo melo, kai esame prispirti prie sienos. Reikia ramiai, bet nenumaldomai siekti rezultato, ir durys atsivers.

Vertė V.TAURAGIENĖ

© 2002"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija