Atnaujintas 2003 m. sausio 22 d.
Nr.6
(1110)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

Svetainė įkurta
2001 m. spalio 3 d.

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Pasaulis
Kultūra
Valstybė ir bažnyčia
Pozicija
Darbai
Nuomonės
Istorijos vingiai



PRIEDAI


(atnaujinta)

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai


PRIEŠPASKUTINIS NUMERIS


REKLAMA LAIKRAŠTYJE

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Nepaprastas kunigo ir menininko dvasios švytėjimas

Apie kun.P.Markevičių pasakojo gerai jį pažinojusi uteniškė žurnalistė Rūta Jonuškienė
Šiame numeryje:

Rinkimai, pažadai, realybė

Su viltimi – į Lietuvos ateitį

Politikai raginami laikytis moralinio nuoseklumo

Platūs politinio darbo laukai

Nepasiduokime istorinei amnezijai

Mirties konvejeris

Meno gerbėjai yra atsparūs bet kokiems orams. Tuo buvo galima įsitikinti šaltoką sausio 8-osios pavakarę, atėjus į Panevėžio G.Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos galeriją „2-asis aukštas“. Joje vyko kun. Petro Markevičiaus (1912-1987) tapybos darbų parodos atidarymas. Pagerbti į Amžinybę išėjusio dvasininko ir kūrėjo talento atėjo nemažas būrys meno mylėtojų.
P.Markevičius, kunigu įšventintas 1938 metais, vikaravo Pumpėnuose,Vabalninke, Kamajuose. Jis klebonavo Daunoriuose, Upytėje, Anciškyje, Dambavoje, o nuo 1964 metų iki mirties - Biliakiemyje. Kun. P.Markevičius buvo ir kūrėjas. Nutapė per 400 paveikslų. Paliko šimtus rankraščių, kuriuose - eilėraščiai, poemos, dramos, tautosakos rinkiniai. Kun.P.Markevičius buvo plačios erudicijos žmogus. Jis domėjosi daile, kultūra, literatūra, tautosaka.
Galerijoje „2-asis aukštas“ eksponuojami kun. P.Markevičiaus darbai yra dovanoti Utenos krašto muziejui, uteniškiams žurnalistei Rūtai Jonuškienei, dailininkui Klemensui Kupriūnui, kūrėjo dukterėčioms - vilnietei Daliai Adomaitienei, Utenoje gyvenančioms Reginai Merkienei ir Danguolei Jonaitienei.
Parodos atidarymo iškilmių vedėja buvo G.Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos darbuotoja Jolita Eidukienė. Pirmajai ji suteikė žodį Stasei Medytei. Žinoma dailininkė teigė, jog kun. P.Markevičiaus tapytus du paveikslus - „Rūpintojėlį“ ir „Žydinčią obelį“ - būtų galima statyti greta žymiausių pasaulio menininkų darbų.


Katalikų Bažnyčios padėtis Rytų Sibire

Irkutske dirbanti vienuolė džiaugiasi tarptautinės katalikų bendruomenės teikiama parama

Carinėje Rusijoje buvo lengviau

Pačiame 650 tūkst. gyventojų turinčio Irkutsko centre, netoli regiono administracijos būstinės ir greta miesto dviejų didžiausių rusų stačiatikių bažnyčių, stovi gotikinis plytų pastatas – originali katalikų bažnyčia, pastatyta 1887 metais.
Gerai išsilaikę katalikų maldos namai daug pasako apie šio tikėjimo padėtį Rytų Sibire netgi carinės monarchijos laikais, kai stačiatikybė buvo oficiali valstybinė religija. Dabar, kai Rusija tapo demokratinė, vietos katalikų bendruomenė negali atgauti šios savo originalios bažnyčios, kuri komunistų valdžios buvo konfiskuota ir uždaryta 1938 metais. Pastate dabar įrengta koncertų salė ir tik nedidelėje jo rūsio dalyje katalikams leista įrengti koplyčią.
Negalėdamas visiškai atgauti maldos namų, Irkutsko šv. Juozapo katalikų diecezijos vyskupas Ježis Mazuras pagaliau atsisakė šių reikalavimų ir priėmė savivaldybės pasiūlytą sklypą kitoje miesto dalyje, kur užsienio tikinčiųjų parama buvo pastatyta nauja katedra, dedikuota 2000 metais.


Dvasinį atminties paminklą pastatė žmona

Regina Merkienė prie savo vyro Vaclovo Merkio medinių skulptūrų

Utenos kraštotyros muziejuje atidaryta uteniškio šviesaus atminimo tautodailininko Vaclovo Merkio (1934-2002) tapybos ir medžio drožinių retrospektyvinė paroda, skirta šio Utenos krašto menininko mirties metinėms paminėti.
V.Merkys ypač mėgo kurti medžio skulptūrėles pagal literatūros kūrinius. Kasmetinėse Utenos rajono tautodailės parodose, kuriose aktyviai dalyvaudavo, akį traukdavo veikėjai iš V.Krėvės-Mickevičiaus kūrinių „Kukis ir Gugis“, J.Biliūno „Juozapotos“, „Kliudžiau“, Alaušas ir tėvukas iš J.Baltušio „Parduotų vasarų“, legendinis kunigaikštis Utenis, liaudies dainų mergelės grėbėjėlės ir pasakų herojai, žaismingi velniūkščiai…
Darbelius V.Merkys padažydavo. Jo nuomone, spalvos suteikdavo medžio skulptūroms ne tik grožio, žaismės, bet ir gyvasties, naujų charakterio bruožų, priartindavo prie senųjų lietuvių liaudies meno tradicijų. Polichrominės skulptūrėlės metams bėgant tobulėjo, keitėsi išraiškos formos, personažai. Tarp pirmųjų drožinių - velnių kaukės ir pasakų gyvybe kunkuliuojantis „Velnių malūnas“. Vėliau „šitos velniavos“ Vaclovas atsisakė. Jam artimesni buvo kaimo žmonės - artojai, šienpjoviai, grėbėjos, kuriuos stengėsi įamžinti, prakalbindamas medį, bei šventieji.
Nedideliuose kambarėliuose Utenoje, Molėtų gatvėje esančiame name, viena prie kitos rikiavosi skulptūros - iš viso per 700 įvairiausių kūrinių. Kiekvienas šimtąsyk rankose vartytas, kaltais ir kalteliais dailintas, savu gyvenimu sušildytas. Ne viena žaisminga skulptūrėlė išklydo į platųjį pasaulį. Pasak V.Merkio žmonos Reginos, jos vyro darbų yra įsigiję šalies muziejai bei kolekcininkai, užsienio turistai. Daug drožinių Vaclovas padovanojo, suteikdamas džiaugsmo jį pažinojusiems žmonėms.


Ar menate, kaip skambėjo partizanų dainos?

Rašytojas Robertas Keturakis skaito ištraukas iš savo romano

Vieną pavakarę Kauno apskrities viešosios bibliotekos salėje buvo pilna rašytojo, poeto Roberto Keturakio kūrybos gerbėjų – ir jaunų, ir pagyvenusių. Aktoriai Doloresa Kazragytė ir Saulius Bagaliūnas paskaitė Čikagos „Lietuvių balso“ redakcijos antrąją premija apdovanoto R.Keturakio romano „Kulka Dievo širdy“ ištraukas.
Poetas R.Keturakis yra pasakęs: „Esti įdomus dėsningumas: poetai gali rašyti įsimintiną prozą. Apversti šį dėsningumą kita puse beveik neįmanoma.(…) Neteko girdėti, kad, sakysim, Juozas Aputis ėmė ir „suposmavo“ meistrišką sonetų vainiką. Taip jau yra“.
„Turbūt neužmiršote, kaip buvo dainuojamos lyrinės partizanų dainos. Sklido po kaimus švelniais balsais, - sakė knygos pristatyme rašytojas R.Keturakis. – Niekad neužmiršiu, kas jose slypi, jas jaučiu ir dabar. Jose daug, be galo daug liūdesio ir skaudžios tragedijos nuojautos“.
Rašytojas R.Keturakis jaudindamasis sakė, kad sudėjo į šį romaną visą savo esybę ir širdį. Jis prisiminė savo tėvus, seseris, visus tuos, kurie užeidavo į jo tėvų sodybą: „Gražūs, jauni, uniformuoti, žiemą su baltais maskuojamaisiais chalatais, ginklai automatiniai, sakydavo, ko jūs stovite nusiminę ir žiūrite į mus, gal pirmą kartą matote tokius svečius? (…) Garliava čia pat, stribų būstinės irgi čia pat, NKVD čia pat, o sodyboje – vyrai. Juokauja, dainuoja, pasižvalgo, kalba ne tik su tėvais atskirai, bet ir su mumis, vaikais, ir aš jiems dėkingas. Aš turiu prisiminti juos, suprasti juos“. Pasirodo, prisimena daug .


„Vox populi…“ - populizmo pradžia ar pabaiga?

Nemažą dalį ne vien tik politinio elito, bet ir Lietuvos žmonių ištiko smūgis - naujuoju šalies vadovu išrinktas Liberalų demokratų partijos lyderis, dukart ekspremjeras Rolandas Paksas, surinkęs 54,91 proc. rinkėjų balsų. Prezidentas Valdas Adamkus, ilgus metus vadintas populiariausiu Lietuvos politiku, savo varžovą pralenkė tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose - Vilniuje ir Kaune, taip pat Birštone, Palangoje ir Kauno rajone.
Apie tai plačiai buvo diskutuojama televizijos laidose ir dienraščiuose. O „XXI amžiaus“ korespondentė Elona Gubavičiūtė nusprendė pakalbinti Vilniaus Sąjūdžio Lazdynų klubo narius - publicistą Algimantą Zolubą, literatūros kritiką Alfredą Guščių ir demokratinio judėjimo „Lietuvos kelias“ pirmininkę, mokslų daktarę Lilijaną Astrą.

Kodėl vos prieš metus įkurtos ir iki šiol neįtakingos R.Pakso Liberalų demokratų partijos simbolis - erelis taip pergalingai praskriejo virš visų lietuviškų partijų „paukštyno“ ir laimėjo LR Prezidento rinkimus? Kitaip tariant, kodėl gi R.Paksas, ilgą laiką žymių politikų reitingų sąrašuose tebuvęs antrajame penketuke, staiga ėmė ir nurungė neabejotiną Lietuvos politinio elito lyderį ir Metų žmogų - prezidentą V.Adamkų?
A.Zolubas: Demokratinis valdymas grindžiamas žmonių valia, kuri kartais, turint galvoje, kad žmonių valia - Dievo valia, net sudievinama. Iš tikrųjų žmonių valia neturi dieviškosios kilmės, nes žmogus, nors yra Dievo paveikslas ir panašumas, yra nuodėmingas, jo valia gali būti ne tik gera, bet ir bloga. Demokratinis valdymas grindžiamas ne genijų bei išminčių, o žmonių daugumos, kurioje genijaus ar išminčiaus balsas prilyginamas mažaraščio prasčiokėlio balsui, valia. Ar gali aritmetinėje daugumoje, minioje gimti dieviškosios valios pradas? Minia lengvai pasiduoda emocijoms, žemesniems instinktams, tamsioms stichijoms. Individas minioje praranda gebėjimą racionaliai ir išmintingai vertinti padėtį, praranda savo atsakomybės jausmą, kuris ištirpsta minioje. Taigi dieviškosios valios pradą gali mintimis, žodžiais ir veiksmais labiau išreikšti vienas genijus, išminčius ar šventasis, o ne minia, kuri gali demokratiškai nuspręsti: „Ant kryžiaus Jį!“. Taigi demokratinis valdymas gali daryti įtaką ne tik žmonių valiai, bet ir emocijoms. Verta panagrinėti Lietuvos žmonių valios ir emocijų santykį renkant valdžią, ypač pastaruosiuose Prezidento rinkimuose.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija