Atnaujintas 2003 m. vasario 12 d.
Nr.12
(1116)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Kultūra
Susitikimai
Darbai
Žvilgsnis
Poezija
Literatūra
Atmintis
Mums rašo
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

„Saleziečių žinių“ 75 metų istorija, kuri tęsiasi

Pirmąjį saleziečių leidinį, pavadintą „Il Bollettino Salesiano“, 1877 metais parengė kun. Jonas Boskas (1815-1888). Jo žodžiais tariant, tai buvo „priemonė supažindinti žmones su mūsų veikla ir jungti sąmoningus krikščionis darbuotis viena dvasia ir vienam tikslui. Gyvename laikus, kai reikia daug pastangų. Pasaulis sumaterialėjo, todėl reikia darbuotis ir parodyti, kas gero nuveikiama. Kad ir pasislėpęs melstumeisi dieną ir naktį bei stebuklus darytum, - žmonės netiki… Žmonės nori matyti ir net paliesti. Šių dienų pasaulis nori matyti dvasininkus, dirbančius ir auklėjančius, ypač neturtingą ir apleistą jaunimą“. Šie žodžiai, išlaikę laiko išbandymus, tebėra aktualūs ir šiandien.
Dar gyvas būdamas, kun. J.Boskas savo darbais, auklėdamas ir dorindamas jaunuomenę, užsitarnavo šventojo aureolę. Garsas apie jį pasklido po pasaulį, pasiekė ir Lietuvą. Savaime kyla klausimas: kas gi buvo tie pirmieji lietuviai saleziečiai? Atsakymą į šį klausimą randame kun. dr. saleziečio Krizanto Juknevičiaus parengtoje knygoje „Lietuvių saleziečių istorija“ (Kaunas, Orientas, 2000).
XX a. pradžia Lietuvoje: mūsų tėvynė – carinės imperijos pakraštys – bandomas nutautinti (uždrausta spauda lotyniškais rašmenimis, mokyklose mokoma rusų kalba, lietuviai inteligentai, baigę Rusijos universitetus, neturi teisės sugrįžti į Lietuvą, savo žinias ir sugebėjimus skirti tėvynės labui).


„Ji pati veržiasi rūpesčių link. Ji - tokia!“

„Pažinimas kaip jūra: tas, kuris kapanojasi, pliuškenasi paviršiuje, visados panašus į juokdarį ir todėl atkreipia į save daugiau dėmesio negu perlų ieškotojas, kuris, nekeldamas jokio triukšmo, skverbiasi į patį nepažintų gelmių dugną, ieškodamas brangakmenių“.

V.Irvingas

Tokiems mokslininkams, rašytojo V.Irvingo išskirtiems į ypatingą tikrų mokslininkų grupę, be abejonės, priklauso ir Nijolė Lietuvninkaitė, 2002-ųjų spalio 17 d. apgynusi humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Kauno knygos kultūra 1843-1918 metais“ (daktaro disertacijos vadovas - prof. habil. dr. Domas Kaunas; oponentai: habil. dr. Tamara Bairašauskaitė ir dr. Arvydas Pacevičius; doktorantūros posėdžio pirm. - prof. habil. dr. Ona Voverienė).
Miesto knygos kultūra - tai visiškai nauja knygotyros kryptis. Tokių tyrimų aktualumas naujausioje mūsų civilizacijoje - informacinėje visuomenėje nekelia abejonių. Nepasitvirtino juodųjų informacinių visuomenės pranašų prognozės, kad toje visuomenėje nebeliks vietos knygai. Šiandien mes regime priešingą vaizdą: knygų turime tiek, kiek jų buvo sunku net ir įsivaizduoti. Kitaip ir būti negalėjo.
Justinas Marcinkevičius savo „Dienoraštyje be datų“ rašė: „Niekas tiek nepasitarnavo žmogui, niekas neiškėlė taip aukštai jo dvasios ir niekas tiek nekentėjo kartu su žmogumi, kaip knyga. Prieš ją nublanksta visi pasaulio stebuklai, ji - visų mokslo ir technikos laimėjimų lopšys, visų mūsų galių motina“. Todėl ir naujausios technologijos ėmė tarnauti knygų rengimui, net jų redagavimui, taip pat šios technologijos panaudojamos tyrinėjant knygos istoriją bei jos raidos perspektyvas.