„Tai tikrai raktas nuo gudų teologijos“

Taip apie savo doktoratą „Doctrina russorum de statu justitiae originalis“ („Rusų teologų mokslas apie pirminio teisumo būklę“) 1902 m. gegužės 22 d. iš Frybūro į Kauną A.Dambrauskui-Jakštui rašė arkiv.J.Matulaitis. Jo biografijos autoriams - A.Kučui, S.Ylai - doktoratas nėra naujiena. Jie iškelia darbo reikšmę ano meto teologinėje literatūroje, pabrėžia didelį Vakarų teologų susidomėjimą, taip pat Frybūro universiteto profesūros pranešimą Apaštalų Sostui,– prašymą atkreipti dėmesį į nepaprastus jaunojo doktoranto gabumus. Tačiau laiškas, saugomas Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje, biografijos autoriams nebuvo nei prieinamas, nei žinomas - liko neskelbtas. Todėl ir šiaip vertas dėmesio, jis turėtų patraukti ypač šiemet, kai sueina lygiai 100 metų nuo doktorato išleidimo (išleido Ančico spaustuvė Krokuvoje). Ta proga čia ir siūlome susipažinti su rankraščio radiniu.
Neilgame laiške gyvai, šmaikščiai, kaip būdinga J.Matulaičiui, pasakojama apie visą rašymo eigą nuo pradžios iki pabaigos, atidavimo profesūrai, taip pat abejones bei viltis. Apskritai nei literatūroje, nei laiškuose neteko rasti tokio nuoširdaus, patrauklaus patirtų sunkumų ir džiaugsmo, juos įveikus, aprašymo. Jiems skirta didžioji laiško dalis. Tačiau yra jame ir kitų, vertų dėmesio, dalykų, pavyzdžiui, apie buitį, laukimą stipendijos, namų ilgesį bei troškimą „darbuotis tarp savųjų“. Be to, yra kelios biografams įsimintinos eilutės apie tai, kad „dar manęs vis neužmiršta Akademijoj Peterburge; girdėjau žada partraukt mane, jei pasiseks“. Tad puikiai, aukso medaliu 1899 metais baigusio akademiją, jos vadovybė J.Matulaičio, matyt, nepamiršo ir dėjo daug pastangų „partraukt“ jau 1902 metais, bet tai pavyko tik po penkerių metų - po socialinių kursų Varšuvoje 1907 metais.
Prisimindamas savijautą, pasirinkus temą, atvirai prisipažįsta: „Išsyk man išrodė gudų (J.Matulaitis visur taip rašo) teologija nei kamuolys siūlų, neišpasakytai suveltas ir sutaršytas; jokių posmų negalėjau surasti, nieko nesupratau“. Vis dėlto iš lėto, kruopščiai ieškodamas, kaip sutvarkyti suveltas gijas, surado siūlo galus - klaidas. O tada ėmėsi gilintis, „ieškot, iš ko radosi tos klaidos, kaip gudai turėjo tverti savo sistemą“. Kiek toks ieškojimas, aiškinimasis kainavo, parodo sakinukas: „neišpasakytas buvo galvos laužymas!“ Bet jis nenuėjo veltui. J.Matulaičiui pavyko nustatyti tarp gudų religinės sistemos ir anuomet populiaraus Bajaus mokslo, bajanizmo, tas pačias klaidas, tą patį klaidų pamatą. (Bajanizmo sistemos kūrėjas - belgas M.Bajus, 1513-1589.) Jo sistema kildinama iš pastangų suderinti protestantizmo mokymą apie Dievo malonę su augustinizmu; kartu su jansenizmu bajanizmas darė didelę įtaką tuo klausimu sklidusiems ginčams iki pat naujausių laikų.) Tuomet ir išsiveržė šūksnis: „Man tai buvo tikrai eureka! Tarsi šviste nušvito visas gudų mokslas“. Jam nušvitus, padarė išvadą: „Tai tikrai raktas nuo gudų teologijos!” Ketinantiesiems domėtis tema J.Matulaitis nurodo, kokiais keliais reikėtų eiti, į ką kreipti dėmesį - pirmiausia gerai pasigilinti į Bajaus sistemą, pažiūrėti, „iš ko ta giminystė su Bajum“, ar iš tėvų, ar kaip kitaip atsirado.
Pabaigoje guodžiasi, kad, rašydamas darbą, neturėjo „filosofijos rankvedžių, kuriuos gudai savo seminarijose vartoja“. Jie būtų daug padėję. Teigia: „užrubežyje gyvenant sunku su knygomis“. Apie sunkumą kalba ir vėliau. Antai po metų laiške (1903 05 03) A.Dambrauskui-Jakštui, rašytame jau iš Kelcų (laiške lietuviška forma - Kelčiai), J.Matulaitis teiraujasi: „Gal žinot, mielas kunigėli, kokį nors bibliografišką gudišką laikraštuką, kur būt ir gudiška teologija apsčiai talpinama, ir patarkit, koks būt geriausiai išsirašyt (…), iš kur būt galima susipažint su literatūrišku gudų teologų kasdieniniu naujausiu darbštumu“. Prašymas nurodyti „kokį nors bibliografišką gudišką laikraštuką“, skelbiantį ta kalba teologinius dalykus, be to, kiti laiškai leidžia nė kiek neabejoti, kad prie temos buvo numatęs sugrįžti, nagrinėti ją toliau. Tame pačiame 1903 metų laiške dar paminėtas svarbus mūsų kultūros istorikams ketinimas parašyti žemaičių ganytojo vyskupo Motiejaus Valančiaus biografiją. Teigiama: „(…) buvau tikrai pasižadėjęs (dar Frybūre) parašyt maždaug populiarišką, bet gana mokslišką ir pilną vysk. Volonč (evskio) biografiją“. Deja, nei šis, nei kiti sumanymai - tarp jų ir plėsti doktoratą - liko neįgyvendinti; Kelcuose užgriuvo paskaitų seminarijoje rengimas, be to, atsinaujinusi kaulų džiova, o vėliau sutrukdė kiti darbai.
Paskutinis frybūriškio 1902 metų laiško sakinys atskleidžia ir abejonę, ir viltį: „Nežinau da, kaip čia priims mano darbą. Jei tiks, tai gal Dievas duos ir toliau galėsiu darbuotis ant tos dirvos“. Tačiau, kaip minėta, darbuotis ant tos dirvos neteko, nors prie tos minties grįžta, apie ją svajota ne sykį.
Kaip minėta, J.Matulaitis laišką rašė gegužės mėnesį, dar prieš disertacijos įteikimą, abejodamas, kaip bus darbas priimtas. Visa praėjo kuo puikiausiai: disertacija susilaukė aukščiausio vertinimo - praecearissime - ir pranešimo apie autoriaus gabumus Apaštalų Sostui, kuris pavardę įsidėmėjo. Nustebinusi Frybūro profesūrą, išleista disertacija nustebino taip pat ir Vakarų teologus. A.Kučo teigimu, ji patraukė pirmiausia „erudicija ir giliu pažinimu rusų teologinės literatūros, kuri vakariečiams iki tol buvo terra incognita“. A.Kučo teiginiui patvirtinti pakanka žvilgtelėti į knygos šaltinių ir literatūros sąrašą. Jame iš penkiasdešimt trijų pozicijų net trisdešimt aštuonios - rusų kalba, trys - graikų, kitos - lotynų, vokiečių, prancūzų kalbomis.
Įsidėmėtina, kad 1979 metais rašytą A.Kučo vertimą visiškai patvirtina kun. L.Balteris savo pranešime, skaitytame 2002 metais Liublino konferencijoje. J.Matulaičio aprėptą literatūrą jis vadina stebinančia, pamokančia, ypač kad kai kurių rusų teologų veikalų apimtys sudarė tūkstančius puslapių (pavyzdžiui, M.Bulgakovo - 1000, F.Gumilevskio - per 500, S.Malevanskio - 2500 ir pan.). Pabrėždamas tiek puikų temos išmanymą, tiek lotynų kalbos mokėjimą, L.Balteris daro išvadą, jog ir po 100 metų (perėjus nuo klaidų ieškojimo prie ekumeniškumo paieškų) „Doctrina russorum“ neabejotinai padės besidomintiesiems tema pamatyti pasikeitimus, įvykusius bei vykstančius ypač katalikų pasaulyje. (Už pranešimo nurodymą, skatinimą juo pasinaudoti dėkoju t. Vaclovui Aliuliui.)
Tad šiandien šimtmečio sulaukęs Ančicio spaustuvės leidinys tebelieka svarbus ne vien kaip bibliografinė retenybė (beje, Mokslų akademijos biblioteka jį turi net su autoriaus dedikacija A.Voldemarui), o laiškas, nušviečiantis leidinio kelią iki išėjimo į pasaulį, ne vien kaip asmeninio gyvenimo - dienoraščio - puslapėlis…

Genovaitė GUSTAITĖ

© 2003 "XXI amžius"