Atnaujintas 2003 m. vasario 26 d.
Nr.16
(1120)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Kultūra
Susitikimai
Atmintis
Žvilgsnis
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Politikos užkulisiai


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Žmonių pasitikėjimą savo visuomene bei valstybe trukdo atkurti gerovės ir socialinio teisingumo stoka
Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus metinis pranešimas

Prezidentas Valdas Adamkus Seime skaitė metinį pranešimą

Gedimino Žilinsko (ELTA) nuotrauka

Pone Seimo Pirmininke, Gerbiamas Lietuvos Respublikos Seime, Pilietės ir piliečiai!
Mano ginamos pozicijos ir principai Jums gerai žinomi: penkerius metus juos ne tik skelbiau, bet ir mėginau įtvirtinti kasdieniu darbu. Mano siūloma Lietuvos pažangos vizija išsamiai išdėstyta pernai perskaitytame metiniame pranešime.
Taigi kadencijos pabaigoje penktąjį kartą kreipdamasis į Jus norėčiau tik glaustai apibendrinti praėjusius metus ir priminti tas savo nuostatas, kurios, mano įsitikinimu, yra svarbios tolesniam mūsų tautos ir valstybės gyvenimui.

* * *

2002-ieji mums buvo ypatingai reikšmingi. Metų pabaigoje sulaukėme kvietimo įsijungti į Šiaurės Atlanto Aljansą ir baigėme derybas dėl narystės Europos Sąjungoje. Taigi įveikėme vieną svarbų valstybės raidos etapą. Padarėme tai kartu - laikydamiesi kryptingos ir aktyvios užsienio politikos, tęsdami Lietuvos modernizavimo darbus.
Mūsų valstybė šiandien stipri. Pasaulis mus pažįsta ir pripažįsta kaip patikimus partnerius.
Šiuo metu esame prie vieningos Europos slenksčio. Lieka jį sėkmingai peržengti ir įsitvirtinti Vakarų demokratijos erdvėje. Tai istorinis mūsų tautos ir valstybės sugrįžimas į Vakarų civilizacijos kelią, kuriuo ėjome šimtmečiais ir iš kurio prievarta daugiau nei pusamžį buvome išblokšti.
Labai reikia, kad Lietuvos įsitvirtinimo Vakarų pasaulyje svarbą suvoktume mes visi - visa tauta, visi piliečiai. Istorija mums duoda galimybę susikurti saugią, pasiturinčią, civilizuotą savo, savo vaikų ir vaikaičių ateitį. Mūsų didžioji pareiga - šia galimybe pasinaudoti. Siekdami strateginių tautos tikslų būtent šiuo metu, lygiai taip, kaip Sąjūdžio laikais, privalome veikti vieningai ir valingai. Šiandien viskas - mūsų pačių rankose.
Negalime būti abejingi savo likimui, negalime pasiduoti melui, negalime padaryti neatitaisomų klaidų.
"Politikai į Europos Sąjungą žmones grūda prievarta", "Išstoti iš Europos Sąjungos bus taip pat sunku kaip iš SSRS", "Politikai išsigando tautos keršto" ,- pastaruoju metu skelbia vieno dienraščio antraštės. Turbūt artėjant referendumui dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje tokios antraštės didės, jų bus dar daugiau.
Ar atsispirsime mėginimams supriešinti mūsų visuomenę, mūsų tautą, dirbtinai padalyti mus į "darbo liaudį" ir neva tos liaudies nesuprantantį "elitą"? Tai priklausys ir nuo valdžios žmonių, ir nuo piliečių išminties.
Gaila, kad Seimas neišvengė blaškymosi dėl referendumo organizavimo, jo pobūdžio ir trukmės. Tikiuosi, kad artimiausiu metu visos Seimo partijos pateiks visuomenei bendrą, gerai apgalvotą referendumo surengimo planą, kuris visų pirma bus pagrįstas pasitikėjimu Lietuvos piliečiais. Tikiuosi, jog pagrindinės visuomenės ir politikos jėgos dirbs nuoširdžiai ir sutartinai, siekdamos, kad žmonės referendumo metu aktyviai išreikštų savo valią ir pritartų europiniam Lietuvos keliui.
Aš pats darysiu viską, ką galiu, kad kuo daugiau žmonių suvoktų tokio kelio pasirinkimo svarbą ir naudą asmeninei gerovei. Kviečiu visus tautos likimui neabejingus piliečius telktis ir veikti kartu, kad mūsų visuomenėje laimėtų civilizuotos europinės Lietuvos idėja.

* * *

Veikli ir solidari pilietinė visuomenė visada buvo ir bus mano politinės veiklos siekis. Visus penkerius metus stengiausi pats ir raginau Jus įveikti kliūtis, kurios trukdo stiprėti mūsų pilietinei santarvei, trukdo atkurti žmonių pasitikėjimą savo visuomene ir valstybe.
Viena svarbių tokio pasitikėjimo sąlygų - bendra žmonių gerovė ir socialinis teisingumas.
Pastaraisiais metais mūsų ūkis pastoviai auga. Pernai bendrasis vidaus produktas padidėjo 5,9 nuošimčio. 14 nuošimčių per metus išaugo tiesioginės užsienio investicijos. Infliacija neviršijo nė pusės nuošimčio. Eksportas padidėjo dešimtadaliu. Sumažėjo einamosios sąskaitos deficitas. Negalutiniais duomenimis, pernai nacionalinis biudžetas gavo beveik 1 milijardu 250 milijonų litų daugiau pajamų negu užpernai. Pagrįstai tarptautinė kredito reitingų agentūra "Standard and Poor's" visai neseniai suteikė Lietuvai aukštesnius kredito reitingus, pažymėdama mūsų valstybės finansinę pažangą, labai veržlų ūkio augimą ir, kas labai svarbu, mūsų ekonomikos lankstumą globalaus ūkio nuosmukio metu.
Teigiamos ūkio permainos jau pasiekė ir dalį visuomenės. Pernai mažmeninė prekyba šalyje padidėjo daugiau nei 12 nuošimčių. Žmonių indėliai komerciniuose bankuose išaugo 500 milijonų litų - daugiau nei 8 nuošimčiais. Taigi vis daugiau Lietuvos žmonių gali ir daugiau vartoti, ir taupyti.
Deja, šių teigiamų ūkio poslinkių didelė visuomenės dalis dar nespėjo pajusti: jos gyvenimas netapo geresnis. Nedarbas tebėra didelis: jis per metus sumažėjo tik vienu nuošimčiu. Nedarbo, ilgalaikio nedarbo ir jaunimo nedarbo lygis Lietuvoje du kartus viršija Europos Sąjungos valstybių vidurkį. Mažos senatvės ir invalidumo pensijos neužtikrina oraus žmonių gyvenimo.
Vis ryškesni tampa ir teritoriniai žmonių gerovės skirtumai. Verslo ir žmonių pajamos gana sparčiai auga Vilniuje, Klaipėdoje ir Kaune. Tačiau daugelio kitų Lietuvos regionų raida gerokai lėtesnė, nedarbo ir skurdo juose - kur kas daugiau. Žemiau skurdo ribos yra atsidūręs dešimtadalis šalies miestiečių. Kaime skurde gyvena daugiau nei ketvirtadalis žmonių. Daugiau nei trečdalis visų Lietuvos ūkininkų šiandien skursta. Skursta daugiau nei trečdalis daugiavaikių šeimų. Daug tokių šeimų gyvena kaime.
Taigi šiuo metu labai svarbu suderinti sparčią ūkio plėtrą su visų žmonių galimybėmis gyventi geriau. Teigiamas ūkio permainas turi pajusti ir mažas pajamas gaunantieji, ir socialiai remtini žmonės. Palaipsniui turi kilti tiek žemdirbių, tiek mokslininkų, mokytojų, gydytojų, kultūros darbą dirbančių žmonių gerovė. Mūsų valstybės politika šiandien negali palikti atskirų visuomenės grupių bendros krašto raidos nuošalėje. Ji turi mažinti esamas socialines įtampas ir stiprinti pilietinės visuomenės solidarumą.
Gaila, kad, net augant šalies ūkiui, reikalingos socialinės pertvarkos ir toliau atidėliojamos arba paliekamos pusiaukelėje. Po ilgų diskusijų pernai pasirinktas pensijų reformos modelis tikrai nėra pavykęs. Numatytas lėtas reformos tempas vargu ar leis dabar dirbančių žmonių kartai užsitikrinti saugesnę senatvę.
Mūsų socialinė parama kaip buvo, taip ir lieka per mažai taikli. Esminė sveikatos apsaugos reforma taip ir nepajudėjo. Švietimo pertvarkos darbai stringa valdančiosios daugumos vidaus nesutarimuose.
Per lėtai modernizuojama valstybės tarnyba. Visuose valdymo lygmenyse vis dar išlieka per daug biurokratizmo. Vis dar stinga palankesnių sąlygų smulkiam ir vidutiniam verslui. Valstybėje iki šiol nematyti perspektyvios regionų plėtros, regionų gaivinimo politikos.
Mūsų visuomenės pažanga gali gerokai nukentėti, jei minėtas sritis ištikusi savotiška stagnacija užsitęstų ilgiau.

* * *

Ypač svarbu šiandien modernizuoti valstybės valdymą, padaryti jį labiau efektyvų, labiau skaidrų ir patikimą. Nuo šių darbų esmingai priklauso tolesnė mūsų demokratijos ir pilietinės visuomenės plėtra.
Demokratinis šalies valdymas turi remtis daug stipresne valstybės institucijų ir visuomenės sąveika, daug geresniu visuomenės informavimu ir konsultavimusi su visuomene, priimant strategiškai svarbius sprendimus, daug aktyvesniu piliečių dalyvavimu valstybės reikaluose.
Valdžios ir visuomenės dialogui mums šiandien reikia tvirto pagrindo - aiškios valstybės ir tautos raidos strategijos, kuri labai konkrečiai kiekvienam Lietuvos žmogui atsakytų į klausimą, kaip mūsų kraštas pasinaudos būsima Europos Sąjungos parama ir pasieks sparčios pažangos. Reikia strategijos, kuri ne tik argumentuotai išskirtų aiškius raidos prioritetus, bet ir juos pagrįstų būsimų investicijų planu. Tokia strategija padėtų atsirasti labiau įpareigojančiam, platesniam ir realiai veikiančiam nacionaliniam susitarimui.
Tiesa, šiandien turime ir neblogų strateginių dokumentų, ir pasirašytą Nacionalinį susitarimą siekiant ekonominės ir socialinės pažangos. Tačiau kasdieniai politiniai sprendimai labai dažnai nutolsta nuo visuomenei pristatyto strateginio brėžinio, paversdami mūsų dokumentus tik tuščiomis deklaracijomis, kuriomis piliečiai neturi pagrindo pasitikėti.
Štai Jūs, gerbiamieji Seimo nariai, pernai patvirtinote Valstybės ilgalaikės raidos strategiją. Joje pagrįstai iškeliami žinių visuomenės, saugios visuomenės ir konkurencingo ūkio prioritetai. Kaip ir Vyriausybės priimtoje Ilgalaikėje Lietuvos ūkio plėtros strategijoje, čia teigiama, kad "žiniomis pagrįsta ekonomika tampa prioritetiniu Lietuvos siekiu".
Tačiau visai neseniai Vyriausybė parengė Bendrąjį programavimo dokumentą, kuriame numatė, kam Lietuva panaudos Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas 2004-2006 metais. Žmogiškųjų išteklių plėtrai - švietimo ir socialinėms programoms - ketinama skirti tik 18 nuošimčių visų būsimų Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų. Tuo metu dabartinės Europos Sąjungos šalys šiai sričiai vidutiniškai skiria 23 nuošimčius, o "tigro šuolį" padariusi Airija - daugiau nei 33 nuošimčius visų struktūrinių fondų lėšų. Ir taip elgiasi valstybės, kurių socialinė ir technologinė pažanga daug didesnė, o nedarbo lygis - kur kas žemesnis nei mūsų.
Ko iš tiesų vertos bus mūsų kalbos apie žinių ekonomiką, žiniomis grindžiamą ūkį, nedarbo įveikimą ir skurdo mažinimą, jei į savo žmones, į jų išsilavinimą, į jų prisitaikymą prie kintančios darbo rinkos investuosime tik tas lėšas, kurios atliks nuo tiltų, kelių ir geležinkelių? Ar taip elgdamiesi galime tikėtis susikursią žinių visuomenę, saugią bendruomenę ir konkurencingą ūkį? Vargu.
Todėl dar kartą noriu paprašyti ir Seimo, ir Vyriausybės narių: ne tik deklaruokime, bet ir siekime realiai įgyvendinti išsikeltus tautos ir valstybės raidos prioritetus. Mažinkime atotrūkį tarp žodžių ir darbų. Tik taip įstengsime atkurti piliečių pasitikėjimą valdžia.

* * *

Kaip svarbu šiandien stiprinti švietimo galias, padėti žmonėms prisitaikyti prie esmingai pasikeitusių politinių, ūkinių, socialinių gyvenimo sąlygų, rodo dabartinis mūsų visuomenės savimonės paveikslas.
Prieš kurį laiką atliktas lyginamasis Europos šalių vertybinių nuostatų tyrimas "Vertybės: Europa - 1999-ieji" leidžia mums pamatyti savo visuomenę bendrame Vakarų ir Rytų Europos kontekste.
Tyrimo duomenys rodo, kad mes, lietuviai, itin menkai pasitikime demokratinėmis valstybės institucijomis ir savo, kaip piliečių, jėgomis. Kartu su rusais mes pralenkiame kitas iš komunizmo išsivadavusias tautas savo simpatijomis totalitarinei praeičiai. Mes palankiau vertiname buvusią komunistinę, nei esamą demokratinę politinę sistemą. Dauguma mūsų būtų linkę pritarti bei paklusti parlamento ir rinkimų nevaržomo lyderio valdžiai. Tyrimai rodo, kad tokio autoritarinio vadovo mes ilgimės labiau, negu rusai ir baltarusiai. Iš visų Europos tautų mes, lietuviai, mažiausiai pasitikime pačių išsirinktu parlamentu, tačiau esame mažiausiai kritiški spausdintam žodžiui. Iš visų europiečių mes mažiausiai didžiuojamės tuo, kad esame savo šalies piliečiai. Taigi mumis lengva manipuliuoti, nes mes menkai pasitikime savimi.
Kartais atrodo, kad moralinė, pilietinė atsakomybė ne vienam iš mūsų tampa per sunkia našta. Mūsų visuomenė šiandien stokoja moralinio stabilumo. Joje matome daug kilnaus žmogiškumo pavyzdžių. Tačiau greta - šiurpūs nužmogėjimo atvejai. Niekaip negaliu suvokti, kaip paprastas, iš kitų neišsiskiriantis kaimo vaikas staiga gali imti ir žiauriai nužudyti jį globojusius kaimynus, kaip miesto mergina, be jokio motyvo, vien "dėl pramogos" gali smeigti praeiviui peilį į nugarą, kaip jauni lietuvių vyrai ir moterys kaimynų akivaizdoje gali nukankinti savo kūdikius ir vaikus. Tai irgi mūsų - lietuvių visuomenės - dabarties ženklai. Kraupūs ženklai. Būtų blogiausia, jei prie jų priprastume kaip prie neišvengiamos kasdienybės.
Ne kartą kėliau sau klausimą: kaip politikai, matantys netobulą pokomunistinės visuomenės paveikslą, privalo veikti šioje visuomenėje, dirbti šios visuomenės labui? Juk su valdžia siejami mūsų lūkesčiai yra nepagrįstai dideli, todėl beveik neišvengiamas yra ir nuolatinis mūsų nusivylimas valdžia.
Tokioje visuomenėje politikams gali kilti didelė pagunda manipuliuoti žmonėmis, naudotis jų bėdomis ir silpnybėmis, žaisti jų lūkesčiais, neatsižvelgiant į tikrovės galimybes. Paguoda, kad geras tikslas pateisina visas priemones, gali būti labai apgaulinga. Pasiektos politikų pergalės šiuo atveju būtų tik trumpalaikės, o visuomenės pralaimėjimai galėtų turėti sunkiai atitaisomų pasekmių.
Jei mūsų politika iš atsakingo bendrų tautos reikalų tvarkymo taptų tik valdžios siekimo ir išsaugojimo technologija, tik jėgos žaidimais, kuriuose viskas leistina, mūsų demokratijai ir mūsų pilietinei visuomenei iškiltų rimtas pavojus. Nes demokratinė valstybė, kad būtų stipri ir galėtų išlikti, privalo remtis moraliniais pagrindais, moraliniais susitarimais ir pilietiniais įsipareigojimais. Demokratinė politika gali egzistuoti tik grindžiama bendromis vertybėmis ir principais.
Todėl buvau ir lieku įsitikinęs, kad politikas, kuriam svarbi Lietuvos demokratija ir jos ateitis, turi rinktis sunkesnį kelią - atvirumą ir tiesos sakymą. Tik toks kelias kurs patikimą dialogą tarp Lietuvos žmonių, stiprins piliečių pasitikėjimą savimi ir valstybe.
Deja, mūsų politika ir šiandien išlieka per daug uždara, nepakankamai socialiai jautri, per daug atitrūkusi nuo kasdienių žmonių rūpesčių. Mūsų valdžia atrodo pernelyg patenkinta savimi. Mūsų partijos kartais primena diskusijų klubus, paskendusius savo vidaus problemose.
Būtent tai matydamas, daugiau nei prieš porą metų iškėliau naujosios politikos idėją. Kreipdamasis į šią idėją parėmusias partijas, tuomet sakiau: "Atsigręžkime veidu į realią Lietuvą - su skurdo ir neteisybės, nevilties ir iš sovietmečio paveldėtos gyvenimo inercijos ženklais. Laikas ryžtingiau veržtis iš tų ženklų įtakos. Laikas imti spręsti realias, žmonėms rūpimas problemas. Dėmesio realybei, kasdienei tikrovei - šito trūko ir trūksta mūsų valstybei visą atkurtos laisvės dešimtmetį."
Ir šiandien esu įsitikinęs, kad tik politikų dėmesys realybei, tik atviras pilietinis dialogas gali sėkmingai vesti Lietuvą į priekį. Ir būtų labai apmaudu, jei iš naujosios politikos idėjos paliktų tik naujosios politinės technologijos.

* * *

Manau, kad vienas kertinių dabarties uždavinių - padėti pagrindus veikliai, organizuotai visuomenei. Prievartos dešimtmečiai yra rimtai pažeidę mūsų galias burtis į nuo valstybės nepriklausomas draugijas ir judėjimus, organizuotai veikti. Kartais visą politinį ir visuomeninį krašto gyvenimą mėginama dalyti tik į elitą ir mases, į valdančius ir valdomus žmones. Taip rizikuojame ne tik iškreipti sudėtingą visuomenės tikrovę, bet ir nuo jos nusišalinti, visą atsakomybę už bendrą ateitį patikėję valdžiai, finansiniam elitui ar specialistams. Toks požiūris ir elgesys nuvertina žmogaus svarbą ir jo pilietinę atsakomybę. Tokia nuostata yra tiesiog svetima pilietinės visuomenės ir demokratinės politikos prigimčiai.
Nieko nėra pavojingesnio demokratijai ir šiuolaikinei valstybei už iliuziją, kad viskas visuomenėje ir valstybėje yra iš anksto nulemta interesų grupių, kad visa kita tėra tik manipuliacijos ir žmonių apgaudinėjimas. Todėl esą neverta nei dalyvauti krašto politiniame gyvenime, nei juo domėtis.
Be sąmoningų, aktyvių ir organizuotų piliečių neįmanoma nei demokratija, nei moderni valstybė. Tad labai svarbu Lietuvoje plėsti viešų diskusijų ir pilietinių akcijų erdvę, kurioje žmonės pasijustų esą vienos visuomenės nariai, bendrų vertybių ir tikslų jungiami piliečiai.
Būtent švietimas, tvirtindamas mūsų vertybines nuostatas, lavindamas mūsų gebėjimus, turi šiandien kloti pamatus veikliai pilietinei visuomenei. Švietimo paskirtis - padėti mūsų vaikams, jaunimui, suaugusiesiems savarankiškai ir kūrybingai gyventi laisvos rinkos, nuolat kintančio darbo pasaulio ir atviros pilietinės visuomenės sąlygomis. Tik stiprindami švietimą, šiandien įstengsime saugoti ir kurti savo tapatybę, pajėgsime įsitvirtinti Vakarų erdvėje kaip savarankiška, ori ir kūrybinga tauta.
Manau, kad būtent šiuo metu, kai pradedame naują tautos ir valstybės raidos etapą, mūsų visuomenei ir parlamentinėms partijoms labai svarbu susitarti dėl pagrindinių švietimo plėtotės krypčių. Tokio susitarimo siekdamas, šiandien ir teikiu Jums, gerbiamieji Seimo nariai, ekspertų grupės parengtas ir su visuomene aptartas Lietuvos švietimo plėtotės strategines nuostatas. Patikiu jas Seimo Pirmininko globai ir tikiuosi Jūsų pritarimo.
Tikiu demokratinės mūsų valstybės sėkme, tikiu Lietuvos ateitimi, kurią kūrėme ir kursime kartu.

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija