XXI amžius

Dvasios broliai, tiesę tiltus tarp kultūrų ir tautų

Valstybinė įmonė „Lietuvos paštas“ išleido pašto ženklą, pagerbiantį Šveicarijos sūnaus ir Lietuvos patrioto, iškilaus mokslininko, visuomenės veikėjo, Eltos įkūrėjo, aktyvaus prieškario katalikų veikėjo, filosofijos daktaro, profesoriaus Juozo Ereto (1896 - 1984) atminimą. Pašto ženklo autorė – dailininkė Aušrelė Ratkevičienė

Kęstučio Vanago (ELTA) nuotrauka

Vilniaus viešojoje A.Mickevičiaus bibliotekoje pristatyta Juozo Ereto knyga “Kazys Pakštas”. Bibliotekos Šveicarijos skaitykloje vykusiame minėjime kalbėta apie du didžiuosius vyrus, išvariusius gilią vagą lietuvių kultūros istorijoje. Šveicaro J.Ereto knygą apie vieną didžiausių lietuvių geopolitikų ir kultūros žmonių prof. J.Pakštą parengė Baltoskandijos akademija ir išleido leidykla “Pasviręs pasaulis”. Kodėl “Baltoskandijos tiltų” serijai pradėti pasirinktas J.Ereto veikalas? Pasak Baltoskandijos akademijos pirmininko dr. Silvestro Gaižiūno, K.Pakštas yra didysis Baltoskandijos tiltų iniciatorius, prieškariu plačiai populiarinęs šitą idėją.
Ši J. Ereto knyga pirmą kartą buvo išleista 1970 metais Romoje, Lietuvių katalikų mokslo akademijoje. Po 2001 metais “Naujojo amžiaus” išleistos J.Ereto knygelės “Užmirštieji baltai” tai antras J.Ereto veikalas, šiais laikais pasirodantis Lietuvoje.

Kultūrų sintezės puoselėtojai

S.Gaižiūnas pristatė J.Ereto knygą jos kūrybinės laboratorijos kontekste. Reino tėkmė yra tas veidrodis, kuriame galime pamatyti paties J.Ereto gyvenimą, jo dvasios tėkmę Baltijos jūros link. Iiš Šiaurės į Pietus keliavo Gėtė, Herderis, Nyčė ir Tomas Manas. Šiuo keliu amžiaus pradžioje skuba ir K.Pakštas. Atvirkštine kryptimi – iš pietų į šiaurę – savo likimo pasitikti keliauja šveicaras medikas ir alchemikas Paracelsas, o XX amžiuje – J.Eretas. S.Gaižiūno žodžiais tariant, tarp šiaurės ir pietų bręsta svarbiausios XX a. lietuvių kultūrinio proveržio idėjos. Tarp šių polių vienas kitą sutinka J. Eretas ir K. Pakštas – du bendraminčiai ir juodu vienas kitą uždega grandioziškiems visuomeniniams projektams, originalioms kultūros akcijoms, kūrybiniams darbams.
J.Eretas gražiai vaizduoja, kaip K.Pakštas, stovėdamas prie Viduržemio jūros ir mąstydamas apie šio regiono senąją kultūrą, galvoja ir apie kultūrinę perspektyvą prie Baltijos jūros. Tos analogijos padeda jam rutulioti svarbiausias jo idėjas. Keliaudamas nuo Reino prie Nemuno, J.Eretas Lietuvon atneša Reino kultūrinės sintezės idėją. Ir kai mes stebimės, kodėl Šveicarijos mokslininkas nuo Pareinio iš germanų-romaniškos erdvės taip greit įsiliejo į šiaurietiškąjį kultūrinį kontekstą, reikia prisiminti ir tai, kad Nemunas bei Baltija primena jo gimtinės pasaulį kaip jungčių zoną. Anot S.Gaižiūno, ir Reinas, ir Baltija tam tikra prasme yra religinės ir kultūrinės sintezės simboliai, teikiantys toleranciją, dvasinio supratimo ilgesį, kurį savo veikaluose nuolat akcentavo ir J.Eretas, ir K.Pakštas.
J.Eretas subrandina daugybę savo veikalų, kuriuose atsispindi kultūriniai ir politiniai ryšiai tarp šių regionų. S.Gaižiūnas, be to, primena, kad J.Ereto misijos samprata taip pat neatsirado tuščioje vietoje. Nors J.Eretas ir vadovavosi šveicarų tautinės misijos samprata, t.y. siekiu šviesti kitoms tautoms savo humanistinėmis idėjomis ir padėti tas idėjas įgyvendinti, jį įkvėpė ir didžiojo norvegų mokslininko bei keliautojo Fridjofo Nanseno pavyzdys. Šveicarų ir norvegų mentalitete, šių tautų istorijoje, pastebi S.Gaižiūnas, esama kažkokio paslėpto giminingumo. Pasiremdamas Stasio Šalkauskio tezėmis, S.Gaižiūnas teigė, kad ir vieni, ir kiti pripratę nuo amžių kovoti už žmogaus ir tautos laisvę, labiau atjaučia kitiems teikiamas skriaudas ir lengviau už kitas tautas ryžtasi kovoti už svetimas teises ir laisvę. Kultūrinės sintezės idėja buvusi labai artima ir K.Pakštui.
J.Eretas kiekviename puslapyje savo herojų įveda į kokį nors kultūrinį kontekstą – europinį ir pasaulinį. Taip knyga įgyja papildomą vertę, ji tampa svarbi ir Europai. Kalbėdamas apie K.Pakšto veiklą ir misiją J.Eretas nuolatos mini žymiausias pasaulinio lygio asmenybes. Primindamas pranašus, kurie buvo svarbūs atskiroms tautinėms kultūroms ir visai Europai, J.Eretas suskirsto juos į dvi grupes. Vienoje plejadoje jis mini Dantę, Servantesą, Šilerį, Mickevičių, kitoje – K.Pakštą, kuris savo regėjimuose matė naujo pasaulio pirmavaizdį, kvietė visu šimtmečiu pirmyn.
S.Gaižiūno nuomone, turėtume nusilenkti J.Eretui už tai, kad jis savo knygoje susumavo ne tik savo bendraminčio K.Pakšto veiklos rezultatus, bet apskritai nubrėžė labai svarbias lietuvių kultūros trajektorijas ir, rašydamas apie vieną žmogų, iš esmės parašė pačių reikšmingiausių kultūrinių, politinių vizijų istoriją. O prisiminęs 1944 metais parašytą “komunistiškojo literato” Petro Cvirkos straipsnį “Smetonos kiemo gaidys arba Kazys Pakštas“, prelegentas su viltimi pastebėjo, kad J.Ereto knyga galbūt pradės atstatyti ir istorinę neteisybę. O ji tokia – paminklas P.Cvirkai Vilniuje stovi, o paminklo K.Pakštui nėra.

J.Ereto vardo įamžinimas Lietuvoje

Dr.Aldona Vasiliauskienė plačiau pristatė neeilinę J.Ereto asmenybę, bandė susirinkusiuosius uždegti “nepaprasta J.Ereto dvasia”. Tai žmogus, kuris, iš Šveicarijos atvykęs į mūsų šalį, buvo vienas nepriklausomos valstybės kūrėjų, atidavęs savo antrajai tėvynei visas savo jėgas. Čia jis pasineria į įvairiausius darbus: juk Elta – J.Ereto sukurta (“Ereto Lietuvos telegramų agentūra”), Blaivybės draugija – jo atkurta ir įtvirtinta; katalikų universitetas, vėliau, 1931 metais, Lietuvos katalikų universitetas – irgi J.Ereto kurtas. J.Eretas – ir vienas pirmųjų inteligentų Lietuvos kariuomenės savanorių, patraukęs paskui save kitus inteligentus; jis gavo Lietuvos pilietybę, buvo išrinktas į Seimą. Mesdavo darbus juos padaręs, įtraukęs naujus žmones, nerdavo ten, kur reikia dirbti. Ne tik pavasarininkai, bet ir ateitininkai, kitos jaunimo organizacijos jautė jo dėmesį. Anot A.Vasiliauskienės, prieškariu Lietuvoje buvo pripažinti trys garsiausi kalbėtojai, kurie sugebėdavo pakerėti sales, - tai J.Eretas, K.Pakštas ir M.Krupavičius. Pasakojama, kad žmonės užgniauždavo kvapą, kad išgirstų kiekvieną garsą, balso niuansą, kiekvieną širdies virptelėjimą – J.Eretas sugebėjęs kalbėti taip, kad kiekvienas jo žodis jaudino, turėjęs tikrai didžiulę Dievo dovaną.
J.Eretui Lietuvoje pradirbus 15 metų, apie jį didžiulį straipsnį parašė filosofas S.Šalkauskis. Tai pirmas paminklas J.Eretui.
1941 metais J.Eretas su visa savo lietuviška šeima pasitraukė iš Lietuvos. Grįžęs į Šveicariją garsina Lietuvą, rašo garsiąją tremties trilogiją, kalba apie Lietuvą kaip apie savo tėvynę. Rašo, kad reikia rengtis sugrįžimui į Lietuvą. Kai lietuviai tam tikrais momentais jau buvo praradę tikėjimą laisve, J.Eretas lietuviams buvęs įkvėpimo šaltinis. Jis ir išeivijoje paskui save vedė lietuvius.
Be daugybės knygų, išeivijoje J.Eretas parašė tris svarbias monografijas: apie K.Pakštą, S.Šalkauskį ir prelatui Pranciškui Jurui skirtą “Valančiaus šviesa už marių”. Pati šilčiausia ir mieliausia pačiam J.Eretui buvusi monografija apie S.Šalkauskį, nes abu buvę labai geri bičiuliai.
Kitas svarbus veikalas – 1968 metais vokiečių kalba parašyta studija “Užmirštieji baltai”. Jaunesnės kartos Amerikos lietuvis Algis Liepinaitis, susižavėjęs šia knyga, panoro, kad apie ją sužinotų kuo daugiau ambasadorių, politikų, žurnalistų Šiaurės bei Pietų Amerikoje ir Europoje. Jo iniciatyva J.Ereto studija buvo išversta į anglų, prancūzų, italų, ispanų ir portugalų kalbas ir išsiuntinėta po pasaulį. Po 33 metų A.Liepinaičio iniciatyva studija išversta ir į lietuvių kalbą.
Išeivijoje J.Eretas buvo pagerbtas straipsnių rinkiniu-knyga, kurios išleidimo proga Juozas Girnius rašė: „Kaip gerai…nors kartą lietuviai pasirodė kaip kultūringi piliečiai - nes mes įpratę garbinti tik numirusius, J.Eretas gi sulaukė pagarbos ir būdamas gyvas“.
Lietuvoje sovietmečiu apie J.Eretą niekas negalėjo kalbėti. Tuo tarpu išeivijoje atsikūrusioje Lietuvių katalikų mokslo akademijoje jis buvo paskelbtas garbės nariu. Be jo, tokį titulą dar turėjo tik Adomas Dambrauskas-Jakštas. Lietuvoje 1994 metais, J.Ereto dešimtųjų mirties metinių proga, minėjimas vyko Vilniuje, Šv.Kazimiero bažnyčioje. Po dvejų metų organizuoti 100-ųjų gimimo metinių minėjimai. Vyko mokslinės konferencijos Vilniuje, Kaune, Telšiuose, Panevėžyje, Kupiškyje. Prie jų organizavimo labai daug prisidėjo aktyvus Vilniaus lietuvių inteligentijos Algimantas Zolubas. A.Vasiliauskienė apskaičiavo, kad tuo metu Lietuvos spaudoje pasirodė 20 J.Eretui skirtų straipsnių.
Kai buvo sutvarkytas naujasis Katalikų teologijos fakulteto pastatas, šalia jo, minint 105-ąsias J.Ereto gimimo metines, pastatytas ir pašventintas J.Eretui skirtas koplytstulpis. Kaune ir Panevėžyje surengtos mokslinės konferencijos. Šiemet išleistas pašto ženklas su J.Ereto atvaizdu.
Dr. A.Vasiliauskienė įsitikinusi, kad J.Ereto įamžinimas tęsis ir toliau. “Įsivaizduokite, jis taip pamilo Lietuvą, kad visą gyvenimą su vaikais namuose kalbėjo tik lietuviškai”,- stebėjosi prelegentė. Net po daugelio metų į Lietuvą atvykęs J.Ereto sūnus Juozas pranešimą tėvo jubiliejaus proga skaitė lietuviškai.

Išsipildžiusi Baltoskandijos idėja

K.Pakšto Baltoskandijos idėja – viena iš keliolikos jo utopinių idėjų, kuri ne tik buvo realizuota, bet ir pranoko lūkesčius. Apie tai kalbėjo Baltoskandijos akademijos darbuotojas Arūnas Bliūdžius. Pasak jo, ne be reikalo K.Pakštas vadinamas didžiuoju lietuvių geopolitiniu vizionieriumi. K.Pakšto Baltoskandijos idėja įgyvendinta ne tik Šiaurės Tarybos ir Baltijos asamblėjos politinėse struktūrose, bet ir toliau plėtojama. Pats Baltoskandijos terminas pradėtas vartoti praėjusio amžiaus trečio dešimtmečio pradžioje, švedų geografų ir politikoje vėliau vartotas labai trumpą laikotarpį – trečio dešimtmečio pabaigoje – ketvirtojo pradžioje. Vėliau paplito tarp mokslininkų istorikų ir šiuo metu yra populiariausias Suomijoje, nes ši šalis visada jautėsi kiek pasiklydusi tarp Baltijos ir Skandinavijos. Labiausiai šį terminą pagrindė ir išpopuliarino du didieji XX amžiaus geopolitikai ir teoretikai – estų profesorius Edgaras Kantas ir lietuvis K.Pakštas. Tačiau K.Pakšto Baltoskandijos idėja, S.Bliūdžio nuomone, yra artimesnė dabartinei politinei situacijai, nes būtent jo išpranašautas Baltijos ir Šiaurės šalių bendradarbiavimo modelis kaip tik ir turi realų politinį pamatą. Simboliška, kad 1996 metais pirmas Šiaurės Tarybos ir Baltijos Asamblėjos parlamentarų susitikimas įvyko Vilniuje.

Arvydas JOCKUS
Vilnius