XXI amžius

Keliavęs kartu su Lietuva

Kone kiekviena diena pasauliui ir mūsų tėvynei pažeria naujų problemų. Jų svarba užgožia daug ką: sovietmetį, Atgimimą, ryžtą ištrūkti į laisvę, kurti demokratinę valstybę ir žmones, kurie tuomet buvo su mumis ir tarp mūsų. Lietuvos ambasadorių Amerikoje Stasį Lozoraitį iš arti pamatėme 1993 metais, kai jis iškėlė savo kandidatūrą tapti Lietuvos prezidentu. Žmonės taikliai pastebėjo: „Vilties prezidentas“. Tačiau nuo to laiko praėjo devyneri metai. Ir tai, ką tuomet apie jį žinojome, suspėjome nepelnytai pamiršti. Prisiminti padės prof. Vytauto Landsbergio „Knyga apie Stasį Lozoraitį iš jo laiškų ir pasisakymų“ arba „Pusbrolis Motiejus“, pristatyta visuomenei Rašytojų sąjungos klube. Kažkas tuomet pasakė: „Jei žmonės perskaitytų S.Lozoraičio tekstus, jie pasidarytų kitokie“. Mes perskaitėme, su bendraminčiais dalijomės įspūdžiais ir nusprendėme, jog „Vilties prezidento“ priesakai gali mums padėti sunkią valandą, prilaikyti svirstančiuosius, įkvėpti optimizmo. Ši solidi knyga išleista tik penkių šimtų egzempliorių tiražu, taigi ne kiekvienam prieinama. Te mūsų įžvalgas perskaito „XXI amžiaus“ skaitytojai.

Biografijos bruožai

Diplomato Stasio Lozoraičio ir visuomenės veikėjos Vincentos Matulaitytės-Lozoraitienės šeimoje 1924 metais Berlyne gimė pirmasis sūnus, gavęs tėvo vardą. 1940 metais užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys S.Lozoraičiui (tėvui) suteikė įgaliojimą vadovauti visai Lietuvos diplomatijai užsienyje. Tas pareigas jis ėjo iki mirties - 1983 metų.
Sūnus Stasys, būdamas tik devyniolikos, pradėjo dirbti Lietuvos pasiuntinybėje prie Šventojo Sosto. 1983 metais paskiriamas Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone patarėju, kartu atstovauti tėvynei prie Šventojo Sosto. 1987 metais jis perėmė Vašingtone reikalų patikėtinio ir Lietuvos pasiuntinio pareigas, kartu atstovaudamas Lietuvai Vatikane. 1990 m. kovo 11-ąją jis gavo atstatytos Lietuvos Respublikos ypatingojo pasiuntinio ir atstovo įgaliojimus ir tvirtai apsisprendė išlaikyti tai, kas jau įvyko: „Jei Maskvos puolamieji veiksmai neleis mūsų demokratiškai išrinktoms institucijoms darbuotis, mano pareiga bus visiškai pasinaudoti Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos rezoliucija, kad mūsų šalies interesai būtų apginti kuo geriausiu galimu būdu“.
Žurnalisto paklaustas, ką patyrė atstovaudamas valstybei, kurios vienintelė laisva teritorija buvo atstovybė užsienyje, S.Lozoraitis atsakė: „Tai buvo keturiasdešimties metų kelionė per dykumą - namo, į pažadėtąją žemę. Keliavau kartu su visa Lietuva, nes niekada nesijaučiau esąs „užsienio lietuvis“. Galėčiau pirštais suskaičiuoti tuos kitų valstybių diplomatus ir politikus, kurie per tą laiką buvo paėmę mano ranką ir pasakę: „Mes su jumis“ arba bent: „Mes suprantame jūsų siekius“. Dažniau tekdavo pajusti jų šalinimąsi, ignoravimą. Buvo bijoma gadinti santykius su Sovietų Sąjunga“.
S.Lozoraitis visą gyvenimą buvo praktikuojantis katalikas. Jis sakė: „Lietuva yra krikščioniškas kraštas, nors, žinoma, joje gyvena ir netikinčių žmonių. Visame pasaulyje tikėjimas išgyveno šiokią tokią krizę. Aš labai gerai suprantu, jog Bažnyčia dabar turi dėti daug pastangų, kad atnaujintų, sustiprintų net ir netikinčiųjų tikėjimą. Aš pats esu išauklėtas katalikiška dvasia, lankęs katalikišką Marijos Pečkauskaitės gimnaziją Kaune, ir katalikybė įaugusi į mane“.
S.Lozoraitis mirė 1994 m. birželio 13 d., o 1999 m. birželio 15-ąją jo palaikai buvo perlaidoti Kauno Petrašiūnų kapinėse. Jis po mirties apdovanotas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu. Šį dekretą pasirašė Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus.

Laisvė ir demokratija

S.Lozoraitis, 1989 metais gavęs pakvietimą atvykti į Vasario 16-osios minėjimą Lietuvoje, neatvyko. Ir štai kodėl: „Aš būčiau turėjęs prašyti leidimo įvažiuoti į savo kraštą, kurio atstovas ir pilietis esu, sovietų ambasadoje. To, deja, aš nenoriu daryti. Ir turbūt nepajėgčiau padaryti. Principinis dalykas, aš tol neatvažiuosiu į okupuotą kraštą, kol jame svetimieji bus tikri šeimininkai“.
Kovo 11-osios Aktą Vilties prezidentas įvertino taip: „Tai nebuvo nuspręsta spontaniškai: tai visos tautos, kovojusios penkiasdešimt metų, pastangų rezultatas. Nuo 1945 iki 1952 metų vyko ginkluotas pasipriešinimas sovietams. Nuo 1952 iki 1970 metų vyko pasyvi rezistencija, kurios tikslas - išlaikyti tautinį ir kultūrinį identitetą nuo kitų SSRS tautų. Nuo 1970 metų rezistencija suaktyvėjo, pradėjus leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“ ir kitus pogrindinius leidinius. KGB nepavyko išaiškinti jos autorių“.
S.Lozoraitis buvo įsitikinęs, jog „nepriklausomybė garantuos šviesesnę ateitį ne tiktai Lietuvai, bet ir daugeliui kitų tautų. Ji atneš pavasarį. Pasiekę nepriklausomybę, mes būsime naudingesni visiems savo kaimynams. Mes esame pavasaris, kurio laukia ir kitos pavergtos tautos. Mūsų kova šiandien turi didelę istorinę reikšmę visam Europos bei Azijos kontinentui“.
Dažnai pamąstome: kokia laimė, kad turime Vasario 16-ąją. Juk pirmasis Lietuvos valstybės atkūrimas iš dalies sąlygojo ir antrąjį. S.Lozoraitis „Draugo“ korespondentui sakė: „Vasario 16-oji mūsų istorijoje nepaprastai svarbi data, nes tą dieną reikiamai įgalioti atstovai pareiškė pasauliui norį gyventi nepriklausomoje valstybėje, taikoje su visais. Šis aktas yra neatšaukiamas, autentiškas, nes Lietuvių Tarybos narių niekas nevertė šį aktą pasirašyti. Tačiau Vasario 16 dienos akto prasmę reikia nuolatos gilinti. Reikia, kad toji sukaktis mus įkvėptų, kad mes prisimintume Lietuvos valstybės ilgas tradicijas, pažintume praeitį ir įvairių mūsų tautos vyrų bei moterų tylų darbą. Jo dėka esame gyvi, jo dėka dirbame, kovojame. Knygnešių, savanorių, švietėjų, dvasininkų lietuviškoji dvasia mus visus įkvepia, nors to mes patys kartais nejaučiame. Vasario 16-oji turi būti visų vertybių peržiūrėjimui gera proga“.

Pirmiausia – tautos interesai

Sveikindamas savo tautiečius Naujųjų 1988 metų proga, S.Lozoraitis per „Amerikos balsą“ sakė: „Sveikinu visus ir nepaprastai nuoširdžiai linkiu, kad, kur bebūtume, kur begyventume ir ką bedarytume, mūsų mintyse visad liktų gyvi, visad pirmoje vietoje bendri reikalai, visos tautos interesai, o ne individualus, savyje užsidaręs egoizmas, kuris gali atrodyti lyg ir pats saugiausias gyvenimo būdas, bet faktiškai visus atskirai, negarbingai veda prie pražūties“.
Per „Amerikos balsą“ jis mus drąsino žodžiais, kurių neveikia jokia senatis: „Savo laikysena lietuvių tauta yra sukėlusi viso pasaulio pasigėrėjimą ir nuoširdžias simpatijas. Eikime tuo nepaprastai sunkiu keliu ir toliau. Sena ir garbinga tauta, kurios pusėje yra teisė ir teisybė, žino, kad josios pasirinktas kelias yra teisingas ir kad tikslas bus pasiektas“.
Toli į ateitį siekianti įžvalga, kuri yra itin aktuali: „Mums, lietuviams, teks atstatyti ne tiktai ekonomiką, atnaujinti fabrikus, jų produkciją, modernizuoti žemės ūkį. Mums visiems reikės taip pat rūpintis žmogumi, kurį sovietai visais būdais bandė tam tikra žodžio prasme sunaikinti - atimti iš jo visa tai, ką Vakarų krikščioniškoji civilizacija yra pasiekusi per tūkstančius metų. Žmogaus atnaujinimas bus bene sunkiausias uždavinys, o jei mes to neišspręsime, neišspręsime ir kitų problemų“.
Užsienio lietuvius jis įspėjo: „Nereikia užsienio lietuviams demobilizuotis, nereikia ardyti organizacinių struktūrų, o reikia pagalvoti, kas dabar atsitinka, kokie uždaviniai bus ateityje, ir pagaliau reikia surasti pačias tinkamiausias priemones tiems uždaviniams spręsti“.
Žurnalistės paklaustas, kas toji potenciali jėga, kuri išvestų Lietuvą iš ekonominės, ideologinės ir dvasinės krizės, S.Lozoraitis atsakė: „Jėga - tai mes, mūsų valia, mūsų įsitikinimai, ką reikia daryti, ką taisyti. Minutė, kai mes nieko nedarome, yra nepaprastai pavojinga minutė. Reikia eiti pirmyn, reikia eiti į ateitį. XXI amžius bus kitoks, daug kas pasikeis, kils naujų pavojų, mes turime būti jiems pasirengę. Pirmiausia yra valia: mes galime, mes turime gabumų, mes turime nepaprastą istoriją, turime didelį, kartais liūdną, patyrimą. Reikia nusikratyti nusiminimo, stagnacijos, reikia eiti su džiaugsmu ir pasitikėjimu“.
Užbaigti norėtųsi rašytojo Kazio Sajos žodžiais: „Mes pažįstam nemaža tautiečių, kurie buvo nublokšti į Vakarus, ten greitai suleido šaknis, pradėjo šakotis ir tapo turtingais žmonėmis, milijonieriais. Jie neabejodami priėmė JAV ar kitokią pilietybę, kai kurie net pakeitė savo pavardę ir nusprendė mylėti Lietuvą iš tolo… Lietuvos laisvės sargas S.Lozoraitis, net sandėlio sargo algos negaudamas, nepraturtėjo. Jis kitaip buvo ir liko turtingas - išsaugojo Lietuvos pilietybę, jos pasą ir viltį išvysti laisvą ir nepriklausomą savo Tėvynę. O mes čia ne vienas tą viltį jau buvome beprarandą… Trečiosios kartos Lietuvos laisvės varpininkas S.Lozoraitis penkis dešimtmečius skambino ir skambino Kudirkos varpu, neleisdamas tautiečiams užmigti arba susitaikyti su mintimi, jog dėl tėvynės kovoti nebeverta. Tai buvo ilgas, begalinės kantrybės, ištvermės ir proto reikalavęs kelias, beldimasis į daugelį durų, kad pasaulio valstybės nepamirštų okupuotos Lietuvos, kad galėtų veikti jos pasiuntinybės, kad gyvuotų lietuviškos dvasios draugijos, eitų laikraščiai, knygos ir kad nors dalelė jų patektų į Lietuvą“.
Būkime verti Vilties prezidento priesakų, dažnai juos prisiminkime - išvysime šviesesnę ateitį, dėl jos norėsime dirbti ir aukotis.

Aldona KAČERAUSKIENĖ