Atnaujintas 2003 m. kovo 19 d.
Nr.22
(1126)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

Svetainė įkurta
2001 m. spalio 3 d.

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Kultūra
Darbai
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Žiniasklaida



PRIEDAI


(atnaujinta)


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai


PRIEŠPASKUTINIS NUMERIS


REKLAMA LAIKRAŠTYJE

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Kita muziejų estetika
Lietuvos dailės muziejaus direktorių Romualdą BUDRĮ kalbina Lina KLUSAITĖ

Šiame numeryje:

Žengiame į pavasarį

Kaunas Antrojo pasaulinio karo metais

Senojo teatro beieškant

Paminklas Mažajai Lietuvai

Mintys po konferencijos

Lietuvos dailės muziejaus direktorius
Romualdas Budrys

Gerbiamas direktoriau, atgavus nepriklausomybę, Dailės muziejui buvo atiduoti Chodkevičių rūmai, jis pasipildė naujomis meno vertybėmis. Kokiais kūriniais ir ekspozicijomis šiandien gali pasigirti jūsų vadovaujamas muziejus?
Atgavus nepriklausomybę mūsų uždavinys buvo parodyti XVI-XX a. pradžios Lietuvos dailės istorijos vystymosi retrospekciją, o ypač – Vilniaus meno mokyklos rinkinius. Valstybinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus turi sukaupęs vertingus liaudies meno bei XX a. pirmosios pusės dvarų kultūros rinkinius, tačiau mūsų tikslas buvo atskleisti prieš 200 metų Vilniaus universitete įsikūrusių dailės, architektūros, grafikos katedrų, jų dėstytojų Pranciškaus Smuglevičiaus, Lauryno Stuokos–Gucevičiaus ir kitų garsių to meto dailininkų kūrybą, kurią ir rodome pastoviose ekspozicijose. Taip pat iš Amerikos lietuvių gavome labai vertingus Prano Dumšaičio kūrybos fondus ir Klaipėdoje įkūrėme jo galeriją. XX a. pradžioje Vokietijoje jis buvo vienas ryškiausių ekspresionistų, pripažintas visoje Europoje, juo domisi Vokietijos meno tyrinėtojai. Klaipėdoje taip pat rodome iš Australijos atvežtą daktarės Genovaitės Kazukienės kulto objektų kolekciją, surinktą iš įvairių Okeanijos tautelių, taip pat unikalią laikrodžių ekspoziciją. Radvilų rūmuose rodome užsienio šalių dailę, Taikomosios dailės muziejuje – sakralinio meno parodą. Taip pat keičiamos ekspozicijos, vyksta įvairūs kultūriniai renginiai, muzikiniai projektai. Pavyzdžiui, šiais metais vyksta Europos Sąjungos šalių muzikos projektas ir daugelis kitų renginių.


Popiežiškoji kūryba: paskelbta nauja Jono Pauliaus II poezijos knyga

Mikelandželo freskos "Paskutinis Teismas" fragmentas Siksto koplyčioje

Savotiškai paneigdamas žinomą posakį, kad „eilėraščiai - jaunųjų užsiėmimas“, 83-iuosius baigiantis popiežius Jonas Paulius II paskelbė per pastaruosius metus parašytą poezijos rinkinį. Naujoji poetinės meditacijos knyga, pavadinta „Romos triptikas“, buvo pristatyta kovo 6 dieną tuo pačiu metu Romoje ir Krokuvoje vykusiose spaudos konferencijose. Knygą sudaro dešimt eilėraščių, parašytų ir eiliuotai, ir proza lenkų kalba, ir jau išversta į italų, anglų, ispanų ir prancūzų kalbas. Kaip nurodo komentatoriai, esminis šios nepaprastos Šventojo Tėvo kūrybos bruožas - tvirto ryšio tarp Dievo ir žmogaus pabrėžimas.
Poezijos knygą sudaro trys skyriai. Pirmajame skyriuje „Kalnų upokšnis“ mistiniu būdu kontempliuojama gamta, iškeliamas jos grožis ir žmogiškas Dievo ilgesys. Antrajame skyriuje „Meditacijos apie Pradžios knygą prie Siksto koplyčios slenksčio“ apmąstomas žmogaus, Dievo paveikslo, gyvenimas nuo sukūrimo iki Paskutiniojo teismo dienos. Šiuose poetiniuose svarstymuose Popiežius įkvėpimo sėmėsi iš Mikelandželo tapybos darbų, kuriais padengtos Siksto koplyčios sienos. Šventasis Tėvas taip pat prisimena koplyčioje 1978 metais vykusią konklavą, kurioje jis buvo išrinktas Popiežiumi, bei mintimis apžvelgia kitą konklavą, kurioje po jo mirties bus išrinktas įpėdinis. O trečiajame skyriuje, pavadintame „Kalva Morijos žemėje“, medituojami Biblijos įvykiai, vykę Abraomo tėvynėje Chaldėjos Ure, kur tikėjimo patriarchas iš visiško atsidavimo Dievui buvo pasirengęs net paaukoti savo sūnų Izaoką.


Menininkas, nepasidavęs ideologinei prievartai

Dailininkas Valentinas Antanavičius su savo kūrybos albumu

Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos vestibiulio sienos niekada nebūna tuščios. Jas visada puošia talentingų menininkų darbai. Ši tradicija, pradėta buvusio rektoriaus dr. Hanso Fridricho Fišerio, tęsiama ir dabar.
Kovo pradžioje čia atidaryta Nacionalinės premijos laureato Valentino Antanavičiaus paveikslų ir asambliažų paroda, taip pat pristatytas šio menininko darbų 2002 metais išleistas albumas, skirtas Sibiro tremtyje mirusiai motinai Kunigundai ir pernai mirusiai žmonai Reginai atminiti. V.Antanavičius – produktyvus menininkas: sukurta per tūkstantį tapybos darbų ir asambliažų, per penkiasdešimt grafikos estampų, apie pusantro šimto ekslibrisų, apie šimtą akvarelių. Suprantama, iš tokios gausybės darbų atrinkta tik nedidelė dalis pačių vertingiausių. Parodą pristatęs menotyrininkas Algimantas Patašius sakė: „Tai vienas savičiausių, įdomiausių dabartinės kartos meno atstovų, išlaikęs sąžinę ir savastį, nenuperkamas, nenutildomas, darbais traukiantis žiūrovo dėmesį, nepasidavęs sovietinei demagogijai, ideologinei prievartai. Jo darbai neglamonėja akies, bet skatina mąstyti, skelbia pilietinę poziciją, humanistinę meno sampratą, atveria ne tik meninius, bet ir istorinius sovietinės bei posovietinės epochos tyliojo modernizmo klodus“.


Kauno dailininkai ir jų tautiškumo išraiška

Parodos atidaryme kalba dailininkų klubo „Sfinksas“ prezidentas Vilius Slavinskas

Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje veikia Kauno dailininkų klubo „Meno sparnai“ bei Kauno architektų ir dailininkų klubo „Sfinksas“ paroda, skirta Kovo 11-ajai – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti. Šiai gražiai datai Kauno menininkai nusilenkia jau ne pirmą kartą. 1996 metais dailininkų klubas „Sfinksas“ surengė pirmąją tokio pobūdžio parodą, kuri vėliau tapo kasmete Kauno menininkų Lietuvos valstybingumo atkūrimo paminėjimo tradicija.
Šiandien meno specialistai dažnai ginčijasi dėl kūrybinio-meninio idėjiškumo vertės ir klausia, ar kūryboje dailininkai gali transformuoti savo pažiūrų į politinį bei visuomeninį gyvenimą refleksijas? Atsakydami į šį klausimą, radikaliausiai nusiteikę meno specialistai siūlo vengti iškilių visuomeninių idėjų ir tautiškumo. Tačiau kas yra menininkas? Ar ne tos pačios tautos ir visuomenės narys, ar ne tas pats pilietis, kuriančiosios inteligentijos atstovas, dalyvaujantis ne tik reikšminguose tautai visuomeniniuose įvykiuose, bet savo kūryba skleidžiantis naujas idėjas, kurios neretai tampa visuomenės žadinimo šaltiniu ir skatina plačiau pažvelgti į save, savo krašto problemas, savo šaknis? O kas yra tautiškumas? Kaip teigė filosofas A.Šliogeris, „tautiškumas visada bus su mumis, jeigu mes patys jame būsime ramiai, nesiblaškydami ir jo nejausdami“. Čia nekalbama apie tautiškumą, kurio siekiama kaip specialaus tikslo ir kuris tapatinamas su perdėtu patriotizmu. Toks tautiškumas yra išsigimęs. Tautiškumas mumyse glūdi nepastebimai, kaip mūsų pačių savastis. Ir visai nesvarbu, kokias idėjas atspindi menininko kūrinys, ar universalų-kosmologinį suvokimą, ar kasdienį gyvenimą atspindinčias akimirkas, ar tautinį identitetą, jeigu ši kūryba kilo iš menininko gilios egzistencinės patirties, tai jo kūryba neišvengiamai turės tautinį antspaudą.


Atsivėrė po žemės sluoksniu saugotos istorijos paslaptys

Utenos kraštotyros muziejaus muziejininkas Dalius Ribokas (dešinėje) su Lietuvos istorijos instituto vyr. moksliniu bendradarbiu Gintautu Zabiela archeologijos radinių parodoje

Archeologijos radinių parodos retos. Daiktai, menantys senovę ir mūsų protėvius, dažniausiai eksponuojami stenduose.
Utenos kraštotyros muziejaus muziejininkas Dalius Ribokas muziejuje dirba jau septyniolika metų. Beveik tiek pat metų savo vasaras skiria archeologinėms ekspedicijoms Utenos rajone. Jam mielai talkininkauja mokytojas Valdas Šukevičius su savo moksleiviais, vietos savanoriai, besidomintys krašto istorija, studentai. Beje, ne vienas moksleivis, artimiau susipažinęs su gimtinės istorija ar padėjęs atskleisti dar neįmintas tolimų amžių mįsles, pasirinko studijas istorijos fakultetuose. Taigi archeologijos radinių paroda, veikianti Utenos kraštotyros muziejuje, neatsitiktinė.
Nedidelėje, bet turtingoje ekspozicijoje nemažai lipdytų, brūkšniuotų, grublėtų ir žiestų puodų šukių, kaulinių adatinių, amuletų, peilių, sagių, kirvukų, dvi odinės, žalvariu puoštos piniginės, skeltuvai, ietigaliai, geležiniai apkalai. Kaip pasakojo muziejininkas D.Ribokas, tyrinėti vienus ar kitus objektus jam pataria Utenos rajono savivaldybės Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus specialistai. Ekspedicijų nauda būna keleriopa – atskleidžiami nauji būtovės slėpiniai, nustatoma archeologijos paminklų būklė ir tikslios ribos. Pavyzdžiui, Saldutiškio seniūnijoje Geniakalnio senkapio teritorija pasirodė esanti daug didesnė negu anksčiau manyta. Nors ankstyviausia senkapio dalis suardyta, tačiau papėdėje kapai išsilaikę gerai. Kadangi archeologiniai kasinėjimai ten baigti, išsamūs moksliniai tyrimai, kuriuos tikimasi atlikti, gali atskleisti daug įdomių dalykų apie laidojimo papročius ir jų kaitą.


Premija mažosios novelės meistrei

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premiją rašytojai Bitei Vilimaitei įteikė direktorius A. Kalėda

Lietuvių literatūros ir tautosakos institute rašytojai Bitei Vilimaitei įteikta pirmoji šio instituto įsteigta premija už novelių rinktinę “Papartynų saulė”.
Kaip sakė instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus vadovė Jūratė Sprindytė, literatūros mokslininkų įsteigta premija teikiama už iškiliausią praėjusiais metais išleistą šiuolaikinės lietuvių literatūros kūrinį. Pirmoji laureatė B. Vilimaitė apdovanota už viso gyvenimo kūrybą.


Ar iš tikrųjų Lietuvai reikia naujo dienraščio?

Tokios abejonės kilo perskaičius „Drauge“ A.Naujokaičio straipsnį „Lietuvai reikia naujo dienraščio“ („Draugas“. 2002 gruodžio 21 d.).
Manau, kad nereikia. Mažai valstybei, kokia esame, penkių dienraščių ir dar kelių šimtų juos papildančių kitų leidinių - per akis. Visiems skoniams ir visiems interesams. Net keturi dienraščiai kairiųjų - „Lietuvos rytas“, „Respublika“, „Lietuvos žinios“ ir „Kauno diena“. Vienintelis „Lietuvos aidas“ - dešiniosios orientacijos dienraštis. Pirmieji keturi, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, galingu choru traukė, kaip blogai esą nepriklausomoje Lietuvoje ir koks „aukso amžius“ buvo sovietijoje. Nostalgija komunizmui - visų keturių tų dienraščių nuostata. Turi jie ir skirtumų. „Lietuvos rytas“ mėgaudamasis aprašinėja nusikaltėlius, nusikaltimų metodus ir net patį procesą, žmogžudys paskelbtas herojumi ir kuo daugiau jis žmonių nužudęs, tuo gražesnė jo fotonuotrauka publikuojama pirmame dienraščio puslapyje.
„Respublika“ savo nuodingu sarkazmu neturi sau lygių. Lietuva čia vaizduojama moraliniu liūnu, iš kurios beviltiška išsikapstyti. Ir dėl viso to kaltas ne kas nors kitas, o atkurta nepriklausomybė ir jos architektas prof.Vytautas Landsbergis. Dar labai kaltas akad. Zigmas Zinkevičius, kad jis mokyklose bandė atkurti lietuvybę, ir labai blogi konservatoriai, kad jie stengiasi bet kokia kaina stiprinti Lietuvos valstybingumą.


Piligrimų turizmo agentūra „JUVETURA“ kviečia

į piligrimų kelionę į Italiją

Piza

Per moksleivių pavasario atostogas, balandžio 12-19 dienomis.
Maršrutas: Vilnius – Čenstakava – Znojimas – Venecija – Roma – Vatikanas – Flerencija –
Piza – Viena – Vilnius.

Kelionės kaina - 579 Lt.

(„XXI amžiaus“ skaitytojams - 499 Lt. Registruojantis turėti kuponą, išspausdintą laikraštyje.)

Registracija iki kovo 20 dienos.

Vilnius, Bazilijonų g. 3. Tel./faks.: 8-5-2314006 (9-15 val.), 8-5-2645736 (nuo 18 val.), 8-673-38624 (mob.).


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija