Cinizmui
ribų nėra
Trys pučistai Juozas Jermalavičius,
partijos draugų pagarbiai vadinamas Josifu Josifovičium, buvęs
LKP (SSKP) sekretorius Juozas Kuolelis ir pučistų radijo Tarybų
Lietuva vienas vedėjų Stanislavas Mickievičius per Europos Žmogaus
teisių teismą ketina gauti trylikos milijonų litų kompensaciją.
Ir gali taip atsitikti, kad Lietuvos mokesčių mokėtojai sumokės
tuos milijonus mūsų nepriklausomybės duobkasiams. Mat Strasbūro
teismo išminčiai nutarė iš esmės nagrinėti, ar Lietuvos valstybė
nepažeidė šių veikėjų žmogaus teisių ir sąžinės laisvės. Belieka
priminti tiems, kas jau pamiršo, kokie gi tai sąžinės kaliniai
ir ką jie veikė lemtingomis Lietuvai 1990-1991 metų dienomis ir
naktimis.
J.Jermalavičius LKP (SSKP) centro komitete (M.Burokevičiaus) buvo
Ideologinio skyriaus vedėju, titulavęs save partijos istoriku
ir istorijos daktaru. Iš tiesų jis daktaru tapo parašęs fundamentalų
mokslinį darbą, pavadintą Ateistinis darbas Tarybų Lietuvoje.
Be to, parašė dar keletą panašaus pobūdžio veikalų. O už vieną
jų Socializmo sukūrimas Tarybų Pabaltijyje gavo net Latvijos
SSR valstybinę premiją. Pasimokęs Leningrado aukštojoje partinėje
mokykloje (kurioje studijavo ir dabartinio Seimo vicepirmininkas
Česlovas Juršėnas), J.Jermalavičius plušėjo partijos istorijos
institute prie LKP centro komiteto. Paskelbus apie Lietuvos nepriklausomybės
atkūrimą, J.Jermalavičius buvo vienas veikliausių jos griovėjų,
aktyviai dalyvavo 1991 metų sausio įvykiuose, o pralaimėjus 1991-ųjų
rugpjūčio pučui Maskvoje, kartu su M.Burokevičiumi ir kitais pučistais
sovietų armijos šarvuočiais buvo išvežti į Šiaurės miestelį. Vėliau
prisiglaudė Minske, kur Mykolą Martynovičių Burokevičių ir Josifą
Josifovičių Jermalavičių globojo ir jais rūpinosi vienas tuometinių
Baltarusijos komunistų partijos vadovų Viktoras Čikinas. Buvo
kalbama, kad Minsko draugai ne kartą ragino abu veikėjus pasitraukti
iš Minsko į didžiosios tėvynės gilumą Rusiją. Tačiau jie atsisakė,
esą norintys būti arčiau Lietuvoje likusių partijos draugų. Deja,
J.Jermalavičius buvo suimtas Minske 1994 m. sausio 15 d. kartu
su M.Burokevičiumi. Būdami Minske jie A.Brazauskui ir tuomečiam
premjerui A.Šleževičiui rašė laiškus su pasiūlymais ir priemonių
planais, kaip Lietuvai išbristi iš krizės, ir žadėjo visokeriopą
pagalbą. Beje, A.Brazauskui buvo priminta, kad už išrinkimą Prezidentu
jis turi būti dėkingas neatsižadėjusiems principų komunistams,
kurie vieningai atidavė savo balsus už buvusį LKP pirmąjį sekretorių.