Būties švytėjimas

Dailininkė Birutė Žilytė Gedimino Svitojaus (Elta) nuotrauka

Šių metų pradžioje Vilniaus rotušės Didžiojoje salėje buvo pristatyta pernai išleista solidi knyga–albumas „Paslaptingas būties švytėjimas“. Į ją sudėtos ne tik dailininko Algirdo Steponavičiaus (1927–1996) kūrinių reprodukcijos, svarbiausius jo ir artimųjų gyvenimo momentus fiksuojančios nuotraukos, bet ir daug šio dailininko tekstų, paskelbtų periodikoje ir knygose. Veikė A.Steponavičiaus darbų paroda. Į renginį suplūdo gausybė žmonių, šio dailininko, Nacionalinės premijos laureato (1990), talento gerbėjų. Už knygų iliustracijas A.Steponavičius pelnė tarptautinį pripažinimą. Jis apdovanotas aukso medaliu Leipcigo knygų mugėje (1965), „Aukso obuoliu“ tarptautinėje iliustracijų parodoje Bratislavoje (1967), pirmąja premija knygos meno trienalėje „Vilnius’81“ (1981), pirmojo laipsnio diplomu ir medaliu XXI tarprespublikiniame knygos meno konkurse Rygoje (1989). 1989 metais Algirdas laimėjo Ivano Fiodorovo diplomą (aukščiausią apdovanojimą) knygos meno konkurse Maskvoje, Jono Kazimiero Vilčinskio diplomą už gražiausiai iliustruotą Lietuvos metų knygą. Knygą „Paslaptingas būties švytėjimas“ sudarė A. Steponavičiaus žmona, taip pat žinoma dailininkė grafikė Birutė Žilytė, gavusi tuos pačius tarptautinius apdovanojimus (Tarptautinės knygų mugės Leipcige aukso medalis – 1967 m., Bratislavoje „Aukso obuolio“ prizas – 1969 m.), laimėjusi Talino grafikos trienalės pirmąją premiją (1971), už vaikų knygų iliustracijas gavusi Valstybinę premiją (1971). Apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu (1997).
Knygos meno konkurse „Vilnius 2002“ B.Žilytei paskirta pirmoji premija ir Lietuvos dailininkų sąjungos premija už knygą „Algirdas Steponavičius. Paslaptingas būties švytėjimas“.
Su dailininke B. Žilyte kalbėjomės jos namuose, sėdėdami prie to paties ilgojo stalo, prie kurio daugelį metų ji dirbo kartu su savo vyru A. Steponavičiumi.

Gerbiama Birute, pirmiausia jums norėtųsi padėkoti už puikią knygą „Paslaptingas būties švytėjimas“, kuri praplečia A.Steponavičiaus kūrybos erdvę jo paties filosofiniais tekstais, atskleidžiančiais dailininko savastį, jo mąstymo lauką, nukeliančiais mus į pačias jo sielos gelmes. Kai kuriems skaitytojams tie tekstai gali atrodyti kaip savarankiški filosofinės minties proveržiai, sukeliantys naujų impulsų būties apmąstymams.
„Žmogaus dvasia yra toji vieta, kurioje susitinka Dievo angelai ir blogio demonai, erdvė, kurioje vyksta dramatiška gėrio ir blogio kova… O žmogiškųjų esmių konstrukcijas mums būtina statyti savyje kasdien, kaskart iš naujo“.
Arba: „Sidabrinis lietus vasaros vidudienį, besisupanti vėjuje tamsiai violetinė slyva, lyg kosminė gelmė, aptraukta balkšva matine migla, samanotas akmuo, rymantis vienatvėje, viena puse prigludęs prie žemės, kita atsigręžęs į dangų – ar tai ne stebuklai? Mano mintys ir vizijų saldus rūkas – kaip nusakyti visą Dievo dosnumą, kuris mus aplanko, apdovanoja, pralinksmina, paguodžia…“
Ir dar: „…Sąmonėje iškylančios sąvokos yra tik nuorodos į kažką pakilų, dievišką. Tai tik dvasioje švytinčios amžinybės vitražų atšvaistės. Be tikėjimo gyvenimas būtų absurdas“.
Ir pagaliau tai, be ko neįsivaizduojama egzistencija, kas reikalinga nuolatos. „Jeigu pavyktų atrasti visatoje plyšį, pro kurį galėčiau išlįsti iš savo būties ribotumo į anapus, tai pasiimčiau su savimi glėbelį pamiltų knygų, kelis paveikslus, medinę Sopulingosios Dievo Motinos skulptūrėlę su kalavijais širdyje ir Sūnumi ant kelių…“
Prašytume papasakoti, kaip kilo sumanymas parengti šią nuostabią knygą, kaip jums sekėsi šis darbas?
Staigi Algirdo netektis man nepaprastai skaudi. Aš negaliu nei suvokti, nei susitaikyti su jo nebuvimu. Mūsų gyvenimas kartu pagrįstas nepaprasta meile, nuolatiniu minčių pasidalijimu, pasaulėjautos panašumais, kūrybos siekimais… Algirdas ir jo kūryba – neatskiriama mano gyvenimo dalis. Kasdieninis buvimas tarp Algirdo kūrinių mane ramina ir palaiko nenutrūkstamą bendravimą su juo.
Algirdas kūrė knygų iliustracijas, grafikos estampus, piešinius, tapybą ir sienų tapybą. Artimųjų ir gerų žmonių pagalba surengiau jo sukurtų knygų iliustracijų parodą „Akademijos“ galerijoje (1997), tapybos darbų parodą „Lietuvos aido“ galerijoje (1998). Padedami menotyrininkės Danutės Zovienės, sutvarkėme Algirdo kūrybos darbų sąrašus.
Norėjau jo įvairialypę kūrybą suglausti į neišardomą lydinį, bylojantį apie savitą, nepakartojamą menininką. Pradėjau sudarinėti Algirdo kūrybos knygą. Jo užrašyti žodžiai apie savo pasaulėjautą, kūrybos vyksmą – neatskiriama kūrybos dalis. Algirdas turėjo ypatingą malonę – sugebėjimą nuolat būti filosofinėje apmąstymų gelmėje, esminių būties paslapčių erdvėse. Sudarydama knygą stengiausi visas jo kūrybos sritis sujungti į konstruktyvią visumą, siekiau, kad ritmingai atsivertų ne tik gyvybinga, daugiasluoksnė kūryba, bet ir pats kūrėjo buvimas. Knygą pavadinau Algirdo žodžiais - „Paslaptingas būties švytėjimas“.
Knygos išleidimas iš tiesų buvo labai sudėtingas, reikėjo įveikti sunkias kliūtis. Tačiau, besirūpindama išleidimu, sutikau daug labai gerų žmonių, kurie ne tik padėjo išleisti knygą, bet liko kaip gerumo prisiminimai. Dėkinga Birutei Karosienei ir Raimondui Pakniui. Šiltai bendraudami su manimi, redaktorė Audronė Kairienė su pagarba Algirdo kūrybai redagavo knygą, leidėjas geranoriškai sutiko su mano pageidavimais. Spaustuvėje „Sapnų sala“ taip pat sutikau nuostabius žmones – Rasą Černevičiūtę ir būrį darbščių spaustuvininkų. Kad knyga atsirastų, prisidėjo dailininkai Vytautas Valius, Bronius Leonavičius, Valentinas Antanavičius, Rimantas Dichavičius, nuoširdžiai dirbo puikūs fotografai Kęstutis Stoškus ir Antanas Lukšėnas. Džiaugiuosi Algirdo sesers Astos Liaugminienės ir jos šeimos gerumu ir parama. Todėl visos neįveikiamai atrodančios kliūtys paskendo žmogiško gerumo jūroje.
Dailininkas A.Steponavičius – miesto vaikas, gimęs Kaune, didžiausią gyvenimo dalį praleidęs Vilniuje. Knygoje skaitome jo prisipažinimus: „Šventės ir linksmybės karnavalai, veiklos žaidimai, intrigos, nuotykiai mane baugina. Esu lyg pašaly tūnantis akmuo – apsamanojęs, branginantis vienatvės tylą, nugrimzdęs sapnų vizijose, užsidaręs savo pasaulėjautos struktūroje. Į pasaulį žvelgiu nustebęs, su liūdesiu, gailesčiu, šypsena, užuojauta. Laumės, jaučiai, tinginiai, vagys, žvairaakiai – visi mano nupiešti herojai iš tikrųjų – tai aš pats, mano paties likimo įvairūs pavidalai…“ Atrodo, tokius žodžius galėjo parašyti žmogus, gerai pažįstantis kaimo gyvenimą.
Šie jo išsakyti žodžiai kalba apie menininkams svarbią susikaupimo būseną. Nusako jo santykį su pasauliu, jo užuojautą žemėje vargstantiems žmonėms.
Algirdo sukurtose knygų iliustracijose atsiveria gyvybingas meninis pasaulis. Stebina jo pasaulėvaizdžiuose atsiskleidžianti autentiška kaimo žmonių būties išraiška, vieningu ritmu pulsuojanti sodri gamtos ir žmonių gyvenimo įvairovė.
1952–1957 metais nuvažiuodavome pas mano tėvus į Nainiškių kaimą (Panevėžio r.), kur jie tuo metu gyveno. Piešėme peizažus. Algirdui buvo tikras atradimas juodos dirvos, padirvės, pakrūmės, šlapia žemė, sukritę pajuodavę lapai, išsikeroję ąžuolai, samanoti šiaudiniai stogai… Visus kaimynus surašė į kolūkį. Kieme į akmeninį tvartą suvedė arklius žmonių atėmę. Vyrus su sietuvėm išvarė sėti į laukus. Terška traktorius dirvone, rūksta dulkių šuorai per palaukes. Padangėse skardžiai gieda vieversiai.
Kieminėti ateina kaimynai ir kaimynės. Mykoliukas, Antanas Turauskas, kalbos nepritrūkstanti Mašauskienė, žodžius kaip giesmę giedanti Bikinienė… Vaizdžiai išsako, ką girdėjo. Gyvuliai nyksta, srutose permirkę. Grūdai supuvo, ne vietoje supilti. Brigadininku paskirtas Urbonavičius juokauja, skaičiuoja darbadienius, pasėlius matuoja. Dviračiu atvažinėja Miežiškių klebonas. Ant peties jam tupi prijaukinta varna. Pasišnekam, draugaujam. Žydi sodas. Sutemsta vakaras. Loja šunys. Sunkiai sergantį kaimyną Kazį su mažais vaikais išvežė į Sibirą. Gienė rauda, smarkiai sumušta stribų. Uogaut nuėjom su kaimynėm, sutikom partizanus. Vakaruškos pas Lukėną. Susigrūdę, aukštyn žemyn trypendami, šoka cvingą, stumdosi įkaitę. Namus apgaubia žvaigždėtas dangus. Pas Kubilius laidotuvės. Skardžiai aidi giesmės per laukus palydint. Skrenda gervės, eilėmis susirikiavusios. Tėtis su mama klauso radijo balsų. Treška trumposios bangos, trukdytuvai kaukia, veržiasi „Laisvės“ žadėjimai. Sėdi kaimynas Bikinas šlapiais batais, atėjęs pasišildyti iš tvarto, kur saugo arklius. Mažutis, akytės kaip ežiuko blizga. Dainutė, mūsų dukrytė, aplink jį laksto, laputę vaidina. Einam į Šilelį. Kapinaitės miško viduryje, aptvertos akmenine tvora, nuostabaus grožio apsamanojusi medinė koplytėlė, pasvirę kryžiai… Tyli ramybė.
Šlapios pakrūmės, juodos dirvos, Nevėžis, saviti žmonės, veriami tamsos ir saulės, kaip medžiai šaknimis su žeme suaugę, atsparūs visoms negandoms, maži ir dideli, linksmi ir suvargę, kreivi ir tiesūs, seni ir jauni, švelnia šypsena palydėti savaip atgimė keistais žmogeliais Algirdo nupieštose iliustracijose. Menininkas tik jam žinomu, paslaptingu būdu išgyventą ir giliai suprastą tikrovę pavertė meniniais pasauliais.
Algirdui kūryba buvo „…dar ir užuoglauda besiblaškančiai sielai: stebuklingas šulinys, į kurį nusileidus, dugne atsiveria visai kitas pasaulis, kita erdvė, švytinti dvasiniu intymumu. Tai dieviškos laisvės džiaugsmas, būties sutaikymo ir įprasminimo malonė, sąlyčio su Absoliutu pilnatvė“. O jums?
Algirdo išsakytos mintys man labai artimos. Gražiau ir tiksliau apie buvimą kūrybos vyksme nepasakysiu. Kūrybos patirtis kiekvienam individuali, bet ir panaši, tik nusakoma savitais žodžiais. Kalbėdamiesi apie kūrybą, apie pasaulėjautą, nuolat dalijomės savo išgyvenimais.
Sienų tapyba – nuostabūs piešiniai „Nykštuko“ kavinėje Vilniuje, Valkininkų vaikų sanatorijoje „Pušelė“ – judviejų bendras darbas.
Tapydami „Nykštuko“ ir „Pušelės“ sienas, dirbome kartu. Mums artimos panašios meninės formos, spalvų deriniai, kompozicinės struktūros, galėjome sėkmingai tapyti tą patį vaizdą, figūrą ar formą paeiliui, vienas pradeda, kitas tęsia… Abipusiškai pasitikėdavome vienas kito atliktu darbu. Suteikdami vienas kitam laisvę tapyti taip, kaip norisi, savaip keisti jau padarytą, apsidžiaugdavome netikėtai praturtinta, įdomesne menine išraiška.
Kas kita, kai dirbome atskirus darbus. Pats vienas įeini į kūrybos vyksmą, žinai, ko sieki, dirbi pasikliaudamas nuojauta, valandų valandas gyveni „savo pasauliuose“.
„Dvasioje tvyro beribis nerimas, kosminės skriaudos ir maišto jausmas, dūluoja nevilties duburiai. Nenustoju laukęs paguodos, užuoglaudos, prieglobsčio sielai lyg neregys vaikas slėpdamas savyje bežodę aimaną“. Tai Algirdo žodžiai. Ir dar: „Birute, Birute, mano Smėlio Dulkele ir Akmenėli mėlynas“. Kas jums buvo Algirdas?
Tai Dievo dovana laimingam gyvenimui. Jo meilės ir begalinio gerumo apšviestos mes iki šiol gyvename.
Gal buvo ir daugiau tokių dovanų? Pakalbėkime apie tai.
Visi, kurie buvo šalia manęs, suprato mano norą būti dailininke. Pirmiausiai tėvai susituokę iš didelės meilės ir vienas kitą mylėję visą gyvenimą. Augome išskirtinio gražumo šeimoje. Mama su tėte nuolat šnekėjosi, vienas kitam ką nors įdomiai pasakodavo. Neatskiriamai suaugę su gamta – grožėjosi gėlėmis, medžiais ir pievomis, mylėjo žmones, švelniai bendravo su paukščiais, gyvuliais ir žvėreliais. Tėtis dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, caro kariuomenėje, pakliuvo vokiečių nelaisvėn. Buvo Lietuvos šaulių sąjungos narys. 1923 metais ėjo vaduoti Klaipėdos, apdovanotas Klaipėdos krašto atvadavimo medaliu ir diplomu. Sekė pasaulio įvykius, klausydavo radijo, skaitė „Trimitą“ ir „Karį“, domėjosi geografija… Įspūdžius ir žinias mokėjo labai įdomiai papasakoti kitiems. Mama – nepaprastai geros širdies, gailėdavo visų vargšų ir nelaimingų, gyvų ir mirusiųjų. Buvo ypač darbšti. Ką bedarydama, siekdavo iki galo gerai padaryti, kad gražu būtų. Mama rengė mus baltomis suknytėmis, pynė rūtų vainikėlius ir ėjome į bažnyčią gėlių per procesijas barstyti. Tėvai nepaprastai mus mylėjo, rūpinosi, kad mes galėtume mokytis.
Tėvai Miežiškių miestelyje įkūrė smulkių prekių krautuvę. Sesuo Danutė, brolis Laimutis ir aš padėdavome pardavinėti prekes, pasverti, suskaičiuoti, užrašinėti pavardes žmonių, imančių prekes skolon… ir valgydavome saldainius. Tėtė veždavosi mus į Panevėžį prekių parsivežti, pirkdavo mums batukus. pasiimdavo į įspūdingas aviacijos šventes Pajuostėje. Traukinėliu važiuodavome į Anykščius: aplankėme Puntuką, A.Baranausko klėtelę, Šilelį, garsiai deklamuodami „Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę…“.
Nuo pat vaikystės mėgau piešti. Tėtė nupirko didelę akvarelinių dažų dėžutę su 24 spalvomis. Jeigu kas paklausdavo, kuo būsiu užaugusi, nesvarstydama atsakydavau: „Menininkė“.
Mokiausi Miežiškių pradžios mokykloje. Pirmieji mokytojai – Albinas Kuncė, Stefanija Kuncienė ir Leokadija Urbelytė nepaprastai mane mylėjo. Mokiausi labai gerai. Visus sąsiuvinių pakraščius išmargindavau piešinėliais. Kartu su mokytojais Kuncėmis, aprengtos tautiniais rūbeliais, „siauruku“ važiavome į ką tik atgautą Vilnių. Užlipome ant Gedimino ir Trijų kryžių kalnų, aplankėme Katedrą, Aušros Vartus, Jono Basanavičiaus kapą. Garlaiviu nuplaukėme į Verkius, aplankėme Jeruzalės bažnyčią…
Karo metu, 1942 metais, įstojome į Panevėžio mergaičių gimnaziją. Tėvai už pas ūkininkus uždirbtus maisto produktus samdydavo mums kambarį Panevėžyje. Šeštadieniais trylika kilometrų pas tėvus eidavome pėsčiomis. Pavalgydinti, išprausti ir mamos palaiminti sekmadienio popietę vėl grįždavome į Panevėžį.
Mergaičių gimnazijos kapelionas buvo kun. Alfonsas Sušinskas, gabus literatas, įdomus žmogus. Tikybos pamokos buvo netradicinės. Kalbėdavo apie asmenybės ugdymą, apie savęs pažinimą. 1940 metais, rusams užėmus Lietuvą, jis buvo įkalintas Kauno kalėjime. Mums pasakodavo įdomiausius atsitikimus iš kalinių gyvenimo, apie prievartą, laisvės troškimą. Buvo nepaprastas vaikų ir jaunimo draugas. Pavasariais išeidavome į mišką rinkti vaistažolių: dilgėlių, ugniažolių. Nupindavome savo kapelionui vainiką, uždėdavome ant jo juodos plačiabrylės skrybėlės, džiaugdavomės, kad su mumis kartu žaisdavo.
Tėtė kurį laiką dirbo lentpjūvėje, kurios vedėjas buvo vokiečių kilmės. Susirgęs tėtis kelis kartus nenuėjo į darbą. Buvo iškviestas į Panevėžio „Arbeitzamtą“ ir dingo. Mama pagalbos kreipėsi į mokytoją A. Kuncę, kun. A. Sušinską, kuris buvo ir kalėjimo kapelionas. Jis su tėčiu susitiko kalėjimo koplyčioje, per išpažintį pasikalbėjo. Apie tėvelį, jo buvimo vietą papasakojo mums su Danute. Kun. A. Sušinskas kartu su mokytojais Kuncėmis surado būdą, kaip tėtį iš kalėjimo išlaisvinti, kad nebūtų išvežtas į Vokietiją.
Daug metų dirbote M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Kaip vertinate ten praleistą laiką?
M.K.Čiurlionio menų mokykloje dirbau dvidešimt ketverius metus. Vaikus mokiau kompozicijos ir grafikos. Gaila, kad tų valandų nepanaudojau savo kūrybai. Tai, ką kuriu, tik aš viena galiu padaryti. Bet buvimas mokykloje buvo ir mano, kaip dailininkės, augimas. Dailės skyriaus vedėjas Antanas Garbauskas sudarydavo palankias sąlygas kūrybai. Tuo laikotarpiu aš piešiau knygų iliustracijas, grafikos darbus, sienų tapybą. Visi buvome jauni, pradedantys savo kūrybinį kelią dailininkai. Kartu domėjomės ir gerbėme savo tradicijas, tautosaką, meną. Įdomu buvo šalia piešiančių mokinių, talentingų menininkų. Daug bendraudavome, kalbėdavomės, kartu vykdavome į mokinių vasaros praktikas įvairiose gražiausiose Lietuvos vietose: Rusnėje, Varniuose, Merkinėje, Juodkrantėje, Trakuose, Gelgaudiškyje, Jūžintuose, Saldutiškyje…
Nei Algirdas Steponavičius, nei jūs nebuvote komunistų partijos nariai. Ar sunku buvo išvengti šitos prievolės? Ar tai nekliudė sovietmečiu gauti apdovanojimų?
Mes net ir komjaunuoliai nebuvome. Mūsų dukra Dainutė taip pat nestojo į komjaunimą.
Tikriausiai esame gimę po laiminga žvaigžde. Baigę Dailės institutą, paskyrimų tarnyboms negavome, buvome laisvi žmonės. Pradėjus leisti vaikų žurnalą „Genys“, meninis redaktorius dailininkas Stasys Jusionis mums dažnai pasiūlydavo iliustruoti. Nuolat piešdami „Geniui“, priartėjome prie kūrybiškesnių iliustracijų.
Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje dirbusi Aldona Liobytė man ir Algirdui pasiūlė iliustruoti vaikiškų knygų. Taip atsidūrėme patikimoje užuovėjoje, gražių pasakų karalystėje. Lietuviškų vaikiškų knygų iliustracijos darėsi vis įvairesnės, įdomesnės, meniškesnės. Gausėjo iliustruotojų būrys. Iliustracijas vaikų knygoms ėmėsi piešti talentingi menininkai Sigutė ir Vytautas Valiai, Albina Makūnaitė, Aspazija Surgailienė, Marija Ladigaitė, Vincas Kisarauskas, Rimtautas Gibavičius, Petras Repšys…
Tai buvo vaikų knygų sužydėjimo metas. Grožinės literatūros leidyklos vadovai Jurgis Tornau ir Jonas Čekys palaikė ir skatino kūrybingus knygų iliustruotojus. Naujoviškesnėmis knygų iliustracijomis labiausiai džiaugdavosi rašytoja A.Liobytė, leidyklos vaikų knygų redaktorė. Ji globojo jaunuosius dailininkus, domėjosi jų kūryba.
Lietuviškos knygos ryškiai skyrėsi nuo kitose respublikose išleistų vaikų knygų. Patekusios į Maskvą, buvo atrenkamos į tarptautinę parodą Leipcigo knygų mugėje, tarptautinę vaikų iliustracijų bienalę Bratislavoje. Ten gavome tarptautinius apdovanojimus.
Jūsų namai sovietmečiu buvo tapę inteligentų susibūrimo vieta…
1957 metais apsigyvenome Vilniaus Jeruzalėje, nuostabiai gražioje, labai nuošalioje vietoje. Aplinkui – ąžuolai, pušys, paukščiai, pavasariais nuo žibučių mėlynuojančios kalvos, lakštingalų čiulbėjimai… Čia su artimiausiais draugais Sigute ir Vytautu Valiais, Aspazija ir Leopoldu Surgailiais kalbėdavomės apie meną, apie savo pasaulėjautą, parodas, koncertus, knygas. Per Algirdo gimtadienius visuomet mus aplankydavo jo draugai nuo vaikystės: kasmet su nauju savo poezijos rankraštiniu leidiniu poetas Arėjas Vitkauskas (iš Sibiro sugrįžęs politinis kalinys), nepaprastai besidomintis literatūra ir filosofija gydytojas Edmundas Noreika…
Neišsenkančius pokalbius apie Vilniaus architektūros paminklus, bažnyčių ir rūmų interjerus tęsdavome su Rimtautu Gibavičiumi. Jis daug keliaudavo, o sugrįžęs iš kelionės tuoj pat ateidavo savo įspūdžių išpasakoti. Aptardavome iš Lenkijos prenumeruojamus meno žurnalus ir kultūrinius laikraščius.
Bendraudavome su netoliese apsigyvenusiais dailininkais Marija ir Vladu Vildžiūnais. O kiek įdomių, neužmirštamų valandų praleisdavome pokalbiuose su poezijos globėja Aušra Sluckaite, su išmoningai pasaulį apmąstančiu Vytautu Savickiu, Irena Kostkevičiūte, Adomu Drukteniu, Aloyzu Stasiulevičiumi…
Su piešiamų iliustracijų pluoštais pas mus atsirasdavo P.Repšys ir džiugindavo savo talentingais sumanymais, naujausius apmąstymus apie baltų mitinį pasaulio suvokimą, mitines būtybes karštai pasakodavo etnologas Norbertas Vėlius. Visiems rūpėjo lietuvių kultūra, įvairūs jai gresiantys pavojai. Daugiausia svečių susirinkdavo per Algirdo gimtadienius.
Artimųjų žmonių vis daugėjo. Mūsų namuose lankėsi daug menininkų iš įvairių šalių: Latvijos, Estijos, Rusijos, Gruzijos, Čekoslovakijos, Lenkijos, Amerikos. Neužmirštamas bendravimas su Viktoru Vizgirda, Juozu Keliuočiu, Antanu Gudaičiu, Alfonsu Krivicku, Juozu Girniumi, Mirabu Mamardašviliu, Justinu Mikučiu, Liucija Baškauskaite, Styvenu Anaja, Andžejumi Strumila…
„Piešimas man – tai būdas gyventi, tai būties išgyvenimas, tai buvojimas būsenose, kai siela ilgesingai nukreipta į žmones, pasaulį, visatą. Pagaliau tai mano kelias į vidinės Tiesos išsipildymą“, – rašė A.Steponavičius. Stebina ir gausybė jūsų darbų, išvardytų 1988 metais išleistoje „Tarybų Lietuvos enciklopedijoje“. Abu vykdėte savo pašaukimą – visiškai pasinėrėte į kūrybinį darbą, atsidūrėte, regis, nuo buities pakylėtoje erdvėje. Tačiau buities rūpesčiai, kad ir kaip jų vengtume, vis tiek mus bando įtraukti į savo sūkurį.
Mūsų šeimoje buities rūpesčius prisiėmė mano sesuo Danutė. Į Vilnių pas mus atsikėlė ir abu mano tėvai. Tai buvo gerumo mainai. Jiems buvo gera su mumis. Mums – gera su jais. Visi kartu pasirinkome kuklų gyvenimo būdą, visi kartu siekėme aukštesnių vertybių.
Dėkojame už pokalbį.

Kalbėjosi dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

© 2003 "XXI amžius"