Atnaujintas 2003 m. balandžio 18 d.
Nr.31
(1135)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Laikas
Krikščionybė šiandien
Katalikų bendruomenėse
Ora et labora
Mums rašo
Darbai
Aktualijos
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Kristaus erdvėlaivis „Prisikėlimas“

„Sveiki, sulaukę šventų Velykų, linksmiausios šventės visų, kas tiki. Giedokim aleliuja, aleliuja, aleliuja“. Šie Kristaus prisikėlimo gyvybe trykštantys Velykų giesmės žodžiai suteikia mums papildomą akstiną dar drąsiau gyventi Evangelija, kad džiaugsmingas „aleliuja“, žemiškajai kelionei besibaigiant, būtų mūsų asmeninio prisikėlimo iš numirusių palydovas, liudijantis, kad mes nebergždžiai stengiamės mirti nuodėmei ir gyventi dangui.
Kartą įvykęs (neturintis analogų) Dievo Sūnaus prisikėlimas iš numirusių pasaulio žmoniją tarsi ypatingą kosminį laivą pradėjo skraidinti į amžinybę. Ir iki Kristaus atėjimo egzistavo amžinatvė, tačiau tiktai mūsų Gelbėtojas Jėzus tam milžiniškam erdvėlaiviui suteikė tiesiausią ir saugiausią kryptį - į amžinuosius Dievo Tėvo namus. Išganytojas tarsi dabar mums byloja: „Paaukodamas už jus savo gyvybę, aš kiekvienam iš jūsų nupirkau bilietą į dangų. Šiuo metu jums tereikia tik žengti tvirtą tikėjimo žingsnį ir laisvai įlipti į „Prisikėlimo“ erdvėlaivį. O jame būdami suprasite, kad atsidūrėte tikrajame kelyje, svarbiausioje tiesoje ir gyvenimo laimės pilnatvėje“ (plg. Jn 14, 6).
Visus šio nepaprasto orlaivio „Prisikėlimas“ piligrimus gerasis Vairininkas Jėzus Kristus tikrai trokšta nuskraidinti į dangiškosios Jeruzalės miestą. Dabar viskas priklauso nuo mūsų pačių. Jei mes kasmet per Gavėnią vis giliau apmąstome Nukryžiuotojo besiaukojančią meilę ir ja užsiangažavę drąsiau sekame savo Mokytojo pėdomis, tada kiekvienąsyk artėjančios Velykų šventės mus priartina prie šio antgamtinio skrydžio finišo, nes, kai pasieksime savo amžinosios laimės buveinę, būsime užmiršę visus planetoje patirtus vargus ir kančias, ir iš karto susitiksime su mirties Nugalėtoju Kristumi, kuris mums suteiks tokią neapsakomą palaimą, kad nesitversime dangaus džiaugsme, - ir ačiū Viešpačiui: tos dieviškosios laimės būsenos pabaigos mums niekuomet nebus lemta sulaukti.
Visa tai mūsų laukia palyginti netolimoje ateityje. Nors kartais atrodytų, jog per anksti susidėvėjo mūsų žemiškasis skafandras – kūnas ir, pavyzdžiui, užklupusi sunki liga kuriam nors žemės keleiviui prognozuoja greitą išėjimą iš šio pasaulio, tačiau Gvatemalos žurnalistas Salazaras Calderonas, kuriam buvo grasinama mirtimi, dvasiškai sustiprina: „Mums, krikščionims, gresia ne mirtis. Mums „gresia“ prisikėlimas. Nes Jis yra ne tik Kelias ir Tiesa, bet ir Gyvenimas, nors ir nukryžiuotas ant pasaulinio šiukšlyno viršūnės…“ Tai palaiminga „grėsmė“ tiems, kurie, atmesdami bet kokią reinkarnacijos – persikūnijimo galimybę, pasak II Vatikano Susirinkimo dekreto, stengiasi nuolat budėti, kad, pasibaigus vienintelio mūsų žemiškojo gyvenimo kelionei, būtų verti su Juo įeiti į vestuves ir būti priskirti prie palaimintųjų (plg. Mt 25, 31 – 46).
Taigi tūkstantį kartų labiau apsimoka skrendant Jėzaus erdvėlaiviu „Prisikėlimas“ pasiekti dangaus Tėvynę ir joje akis į akį (plg. 1 Kor 13, 12) išvysti Švč. Trejybę, negu kokiu nors orlaiviu atsiplėšti nuo Žemės traukos, skrieti į kosmosą ir, deja, likti prisirišus prie perdėm žemiškų mąstymų stereotipų, tai yra panašiai kaip kosmonautas J.Gagarinas, bandyti tvirtinti, kad, pakilus aukštyn, niekur virš debesų nematyti Dievo. Beje, ačiū Viešpačiui, kad tikrai yra pasaulyje kosmonautų, kurie tiki Dievą, netrokšdami Jo pamatyti staiga išnyrančio tarp debesų… „Šventoji Dvasia mūsų nemokė, kur yra dangus, bet mokė, kaip reikia gyventi, kad nueitume į dangų“, - rašė genialusis italų astronomas G. Galilėjus.
O dėl materialistinės-ateistinės filosofijos trumpo įvertinimo, pastebėtina: jei Dievo niekas nematė, vadinasi, Jo nėra. Jei Jo nėra, tai ir mūsų po mirties nebebus. O jei dar mes kol kas esame, tai iščiulpkime iš gyvenimo visus malonumų syvus, nes po mirties netrukus tapsime apskritu nuliu (plg. 1 Kor 15, 32).
Sąmoningam krikščioniui - tai visiškai svetima mąstysena, nes ji paniekina Kristaus prisikėlimo iš numirusiųjų pamatinę tiesą. Todėl kaip svarbu mums ir Velykų metu melstis už netikinčiųjų atsivertimą ir taip pat už drungnus krikščionis, kurie vien dėl nykstančių vertybių deda viltis į Kristų ir, deja, yra „labiausiai apgailėtini iš visų žmonių“ (1 Kor 15, 19).
Tačiau mums, kurie, kasmet švęsdami Velykas, stengiamės panašėti į nuolankiaširdį Jėzų (plg. Mt 11, 29), kaskart iš aukštybių gauname vis didesnį tikrumą, kad Jo mokslas nuostabiai sutampa su Jo paties asmeniu. Todėl jeigu Išganytojas skelbė būsiantį savo prisikėlimą iš numirusių, o paskui ir prisikėlė, tai ir mes būkime visiškai tikri, kad jei laikysimės Jo ir Bažnyčios mokslo, ne tik būsime prikelti iš numirusiųjų. Laukia nuostabi perspektyva: „Jei mes su Juo numirėme, su Juo ir gyvensime. Jei ištversime, su Juo ir karaliausime“ (2 Tim 2, 11 – 12).
Taigi verta mums visiems skrieti Viešpaties malonės laineriu, kuris mus galop nuskraidins į mūsų su Kristumi amžinąsias džiaugsmo Velykas.

Kun. Vytenis VAŠKELIS

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija