XXI amžius

Paskutiniai Jėzaus gyvenimo žingsniai

Bažnyčios liturginių metų viršūnė yra Didžioji savaitė, kurią kviečiu praleisti su Dievo Motina ir paskutinius Jėzaus gyvenimo įvykius išgyventi drauge su Ta, kuri, kaip didžioji Pagalbininkė, sekė visus įvykius iki Jėzaus mirties ant kryžiaus.
Šiandien Evangelija pasakoja apie Jėzaus apsilankymą prikeltojo iš mirties Lozoriaus namuose Betanijoje. Dėmesys atkreipiamas į vienos sesers neįprastą, nuoširdžios meilės įkvėptą pasitarnavimą: Lozoriaus sesuo Marija, paėmusi svarą brangių tepalų iš grynojo nardo, patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. Marijos širdis tikriausiai nujautė pavojų, pakibusį viršum Jėzaus galvos, ir jinai troško bent tokiu pasitarnavimu parodyti meilę ir tarsi sušvelninti būsimųjų dienų baisumą.
Tik vienas žmogus nesuprato šio meilės pasitarnavimo. Tai buvo Judas, kuris tvarkė apaštalų kasą. Jam atrodė, kad geriau būtų buvę brangius tepalus parduoti, o pinigus išdalyti vargšams. Ne vargšai jam rūpėjo, nes jeigu būtų turėjęs tokią gailestingą širdį, nebūtų išdavęs savo mokytojo. Gražiais žodžiais jis tik maskavo savo piktą sumanymą išduoti Jėzų. Verta pamąstyti, ar kartais ir mes nepridengiame gražiais žodžiais ar išoriniu pamaldumu meilės trūkumo, kurią turtėtume parodyti vargstantiems ir nusivylusiems gyvenimu.
Evangelijoje neminima, ką paskutinėmis Jėzaus gyvenimo dienomis veikė Jo motina Marija. Galima tik spėlioti, kad ji visuomet buvo Jėzaus artumoje, sekė įvykius, nes labiau už kitus nujautė, kas laukia jos Sūnaus. Evangelistas paminės Motiną tik tuomet, kai jinai stovės po Jėzaus kryžiumi. Judas bus atlikęs savo juodą darbą, mokiniai pabėgę, nedėkinga minia piktžodžiaus Nukryžiuotajam. O Motina stovės po kryžiumi tvirta kaip uola ir kentės ne mažiau nei kentėjo jos Sūnus. Jinai tobulai atliks savo, kaip didžiosios Pagalbininkės, misiją ir bus ne tik liudytoja Dievo Avinėlio mirties už mūsų nuodėmes, bet savo meile ir kančia jungsis su Jėzumi ir palaikys Jį iki paskutiniojo atodūsio: Atlikta.
Drauge su Marija pasekime Jėzų pačiomis sunkiausiomis Jo gyvenimo valandomis ir su meile pabūkime šalia Jo, nes tai, kas vyko anuomet, vyksta kasdien tarp mūsų. Žmonės Jėzų išduoda, apleidžia, užmiršta, bėga nuo jo, kai jis kenčia ir yra žeminamas. Tai padaro net visai neblogi Jėzaus mokiniai.
Po Judo išdavystės Jėzus suimamas. Minia reikalavo paleisti nusikaltėlį Barabą, o vietoje jo nukryžiuoti Jėzų. Pilotas, pataikaudamas miniai, taip ir pasielgė – Jėzų atidavė budeliams. Šioje vietoje kiekvienam reikia pamąstyti, ar mes ne panašiai pasielgiame, kai vietoje Kristaus pasirenkame nuodėmę. Žmonės turi savo „barabus“: vieni – perdėtą meilę pinigams, kiti – pataikavimą kūniškumui, treti – priklausomybę alkoholiui ar kitas tamsias savo gyvenimo puses, kurias labai dažnai iškelia aukščiau už Jėzaus meilę ir auką? Klauskime kiekvienas savęs: koks yra mano „barabas“, kuris verčia mane išduoti Kristų?
Priešai, norėdami suniekinti Jėzų, jam ant galvos uždėjo erškėčių vainiką, o į rankas įspaudė nendrę. Šitai turėjo skambėti iškalbingiau už bet kokius žodžius: Tu norėjai būti karalius, štai tavo skeptras ir vainikas! Žmonių padugnės pažeminimą visuomet naudoja kaip ginklą, nes, žemindami aukštesnius už save, siekia būti pranašesni už tikrus ar įsivaizduojamus savo priešus. Dėl šitos priežasties yra niekinama Bažnyčia ir tokiu būdu siekiama ją nukryžiuoti, kad jinai netrukdytų pasaulio vaikams vaikščioti nuodėmės keliais.
Į Kristaus kančios istoriją atsitiktinai pateko Simonas Kirenietis, kuris trumpai padėjo panešėti kryžiaus medį. Tikriausiai iš pradžių jis neapsidžiaugė, kad turės eiti šalia pasmerktojo myriop ir kęsti didelį pažeminimą. Tačiau šis ėjimas tapo didele dangaus dovana. O, kad mes visi suprastume, ką reiškia eiti šalia Kristaus, padedant jam nešti išganymo malonę dovanojantį kryžių! Jeigu kada nors mokykloje, darbe ar namuose patirtume pažeminimą dėl Jėzaus, prisiminkime Simoną, nešantį Kristaus kryžių.
Beveik visi buvusieji šalia kryžiaus piktžodžiavo ir niekino Jėzų, sakydami: nuženk nuo kryžiaus. Tik Motina Marija, mokinys Jonas ir atokiau stovėjusios Jėzui ištikimos moterys kentėjo drauge su savo Mokytoju. Šiandien Jėzus yra kalamas prie kryžiaus, niekinant Jo Bažnyčią, atmetant Evangeliją, nuodėmėmis sužeidžiant savo ir kitų gyvenimus. Argi nematome, kaip šitai daroma per kai kurias televizijos programas, pramogų renginius ir vos ne per visuotinį pamišimą dėl meilės pinigams ir kūniškumui? Su kuo mes esame šiandien ir kokiu atstumu stovime nuo kryžiaus?
Evangelistas Morkus mums užrašė tik vieną kenčiančio Kristaus šauksmą: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai? Kokie baisūs šitie žodžiai. Juos ištarė lūpos Žmogaus ir Dievo, kuris buvo labai stiprus ir kuris sąmoningai, meilės vedinas, užkopė ant šito kryžiaus medžio. Vargu ar fizinė kančia buvo pagrindinė begalinio Jėzaus skausmo priežastis. Ta priežastimi turėjo būti suvokimas, kad, nepaisant jo kryžiaus, žmonės ir toliau rinksis ne Jį, bet nuodėmę. Gal tai buvo šėtono gundymas, parodant Jėzui jo aukos beprasmybę. Jėzus pasijuto vienas tarp dangaus ir žemės visų amžių visų žmonių nuodėmių akivaizdoje. O gal būtų galima pasiryžti stovėti arčiau šalia Kristaus?
Mirties momentą atsivėrė pagonio šimtininko akys ir jis ištarė: Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus. Bėgant amžiams daugeliui atsivers akys, daugelis pakeis savo gyvenimą ir rinksis Kristų. Ar tu jau pasirinkai? Ar esi radikaliai apsisprendęs už Jėzaus vietą savo širdyje ir gyvenime?

Didįjį pirmadienį Šiluvoje pasakytas pamokslas

Arkivyskupas Sigitas TAMKEVIČIUS