Atnaujintas 2003 m. balandžio 18 d.
Nr.31
(1135)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Laikas
Krikščionybė šiandien
Katalikų bendruomenėse
Ora et labora
Mums rašo
Darbai
Aktualijos
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Po Bagdado užėmimo laukiama permainų Irake

Irakiečiai užnėrė virvę ant kaklo S.Huseino statulai
Mažesnę nuverstą S.Huseino statulą sandalu pliekia irakietis
Irakiečiai daužo nuverstą diktatoriaus paminklą
Balandžio 10-ąją Bagdade nuo postamento virsta
diktatoriaus statula

Bagdado gyventojai tyčiojasi iš S. Huseino paminklo galvos

EPA-ELTA nuotraukos

Priešingai nei tikėtasi, sąjungininkams Irako sostinę Bagdadą užimti nebuvo sunku. JAV karininkai labiausiai baiminosi galimų įnirtingų gatvių kautynių. Bagdado užėmimas prieš karinės operacijos pradžią laikytas vienu pagrindinių tikslų, todėl buvo kuriamas ne vienas galimas šio miesto užėmimo scenarijus.

Bagdado šturmo scenarijai ir rizika

Karo ekspertai prisiminė keletą kitų sostinių užėmimų: Paryžiaus 1944-aisiais, Budapešto 1944–1945-aisiais ir Berlyno 1945-aisiais. Nors Berlyno šturmas tetruko vos tris dienas, raudonoji armija neteko 80 tūkst. karių, todėl Berlyno modelio JAV karo ekspertai atsisakė. Buvo atmestas ir Budapešto išvadavimo modelis dėl galimo pernelyg didelio aukų tarp civilių gyventojų skaičiaus.
JAV armijai niekada neteko užimti tokio didelio miesto kaip Bagdadas, kuriame gyvena daugiau nei penki milijonai gyventojų. Iki šiol amerikiečiams buvo tekę vaduoti tik vieną daugiau nei milijoną gyventojų turintį miestą – Paryžių, tačiau tai vyko dar Antrojo pasaulinio karo metu. Tuomet generolas D.Eizenhaueris tokiam užėmimui priešinosi kiek įmanydamas. Priešinosi ir kiti karininkai, žinodami, kad mūšių metu amžiams gali pražūti daug pasaulinės kultūros vertybių.
Generolas Tomis Frenksas taip pat nenorėjo pulti Bagdado. Pulti Irako sostinę ar ne tapo klausimu, kurį teko spręsti ne karininkams, bet politikams. Karininkams beliko paklusti šalies vadovų sprendimui, karo vadams – pasirinkti tokią strategiją, kad būtų išvengta didelio aukų skaičiaus tiek sąjungininkų pajėgose, tiek ir tarp taikių gyventojų bei stengtis, kad kuo mažiau nukentėtų pats Bagdadas. Tokius karo tikslus Pentagonas skelbė dar gerokai prieš prasidedant karui.
Karo ekspertai šiandien tvirtina, kad sąjungininkai rizikavo gerokai daugiau nei manyta prieš karą. Laimei, daugiatūkstantinė Irako armija beveik nesipriešino, išvengta ir didelių gatvių mūšių. Pasak JAV turimų šaltinių, Irako armiją iki šio karo sudarė 430 tūkst. karių bei 400 tūkst. kitų karo specialistų. Tiesa, karinio konflikto Kuveite metu irakiečiai turėjo tris kartus didesnes karines pajėgas, tačiau ir šiemet jos buvo pakankamai didelės. Vien už Irako prezidento S.Huseino bei jo rūmų apsaugą buvo atsakingi penkiolika tūkstančių karių, kurių dauguma kilę iš Al-bu Naziro genties, kaip ir pats prezidentas. Sąjungininkams nepasipriešino ir elitinis būrys, vadinamas 999, kurį sudarė šeši batalionai, kurių kiekviename tarnavo po 300 ypatingosios paskirties karių. Irako liaudies armija (fedainai) vargu ar būtų pajėgusi ilgai kovoti prieš amerikiečius, nes jos kariais galėjo tapti kiekvienas, išklausęs keletą savaičių trukusį apmokymų kursą. Neaišku, kiek Irako karių buvo nukauta, kiek jų patys pasirinko pripažinti sąjungininkų armijos galybę ir savanoriškai pasiduoti, kiek paprasčiausiai pabėgo iš karo zonos.

Karų prognozės ir kritika

Sakoma, kad nesutarimus karais ėmė spręsti tik valstybės, pasiekusios tam tikrą civilizacijos lygį. Senovėje dažniausiai viską išspręsdavo vienintelis lemiamas mūšis. Viena konflikte dalyvaujančių pusių, paprastai ta, kuri turėjo daugiau galios, pasirinkdavo mūšio vietą. Palikusi kovos lauką armija laikyta pralaimėjusia. Na, o pralaimėjusieji turėdavo priimti nugalėtojų reikalavimus. Prieš dvylika metų amerikiečių vykdytą karinę operaciją ,,Audra dykumoje“ daugelis vadino paskutiniuoju karu, kuriame kaunamasi pagal klasikines karų tradicijas. Esą vėliau, t.y. kituose karuose, bus visiškai atsisakyta mūšių tarp dviejų armijų, o laimės tie, kurie bus apsirūpinę modernesne elektronine karine technika. Karas Irake įrodė, kad tokios prognozės daugmaž pasitvirtino.
Greita karo pabaiga JAV prezidentą Dž.Bušą gali paskatinti surengti panašias karines operacijas prieš Siriją, Šiaurės Korėją, Iraną ar net Saudo Arabiją. JAV gynybos ministras D.Ramsfeldas ir JAV valstybės sekretorius K.Pauelas laikosi pozicijos, esą kare turi dalyvauti kiek galima daugiau amerikiečių karių, kai užtektų ir kur kas mažesnio jų skaičiaus, rašo JAV žurnalas ,,New Yorker“.
,,New Republic“ žurnalo viršelį papuošė užrašas ,,Karas išlieka pragaru“. Šiame leidinyje kritikuojamas JAV pareigūnų nenoras amerikiečiams parodyti į Irako nelaisvę patekusių JAV karių veidus bei žuvusius tautiečius. JAV televizijos kanalai kaltinami eiliniams žmonėms karą besistengią parodyti kaip kažkokią įdomią ir nepavojingą pramogą.
Tuo tarpu Dž.Bušo administracijai pavaldus ,,Weekly Standard“ teigia, kad amerikiečiai Irake atsisakė iškelti savo vėliavas, o Irakas ir toliau liksiąs irakiečių nuosavybe. Dar sykį primenamas sunkus apsisprendimas dėl karo veiksmų, jog nepaprastai sunku priimti sprendimus, kurie gali nulemti daugelio žmonių likimus.
Trys ketvirtadaliai amerikiečių palaiko savo valstybės politiką Irako atžvilgiu. Tačiau jau ne vienus namus aplankė netektis, o žuvusių karių šeimas pagal JAV armijos tradicijas aplanko tarnavusieji kartu su žuvusiaisiais. Teigiama, kad sėkmė Irake Dž.Bušą apsaugos nuo gausių pacifistinių protestų, kurie vyko po JAV pralaimėjimo Vietname. Tačiau kritikos tikrai nebus išvengta. Jau dabar žinoma, kad daugelio aukų galėjo ir nebūti, sąjungininkų armija per klaidą nukovė ne vieną saviškį. Ypač daug kritikos sulaukė Bagdado televizijos bombardavimas, pažeidžiantis teisę teikti kitai konflikte dalyvaujančiai pusei informaciją. Diskutuojama, ar teisingai buvo pasielgta į JAV pajėgas priimant būrį karo korespondentų, kurių gyvybėms ne kartą grėsė pavojus. Kariškiai praktiškai neleido dirbti nepriklausomiems žurnalistams, nesuteikdami jiems informacijos.

JAV neapsisprendžia dėl Irako ateities

JAV aukštieji pareigūnai šiuo metu svarsto Irako tolesnio valdymo klausimą. Pietinėje Irako teritorijos dalyje, kurioje amerikiečiai jau galutinai įsitvirtino, siūloma suteikti valdžią buvusiai opozicijai, kuri turėtų išlikti pavaldi sąjungininkams. Taip siekiama išvengti kritikos, esą amerikiečiai žada visiems laikams įsitvirtinti užimtame Irake. Diskutuojama ir dėl Irako atstatymo. JAV valdininkai linksta atstatymo klausimus patikėti administruoti Jungtinių Tautų Organizacijai. Ir JAV, ir Didžioji Britanija tikisi, kad šios organizacijos veikla bus efektyvesnė, ja arabų pasaulio šalys pasitiki labiau nei Irako kare dalyvavusiomis valstybėmis. JAV žada visapusiškai paremti Iraką išlaisvinti padėjusius irakiečius, ypač S.Huseino ištremtus kurdus. Tiesa, kol kas daugelis sprendimų šiais klausimais dar nepriimta, todėl pokarinio Irako likimas dar nevisiškai aiškus. Irako musulmoniškoji visuomenė slapta baiminasi grobikiškų amerikiečių tikslų, norėtų, kad kuo greičiau baigtųsi karinis konfliktas tarp palestiniečių ir izraeliečių. Vienos iš šešių Irako opozicinių grupuočių atstovas A.Chalabis, jau beveik pusę amžiaus gyvenantis ne Irake, neslepia noro tapti naujosios Irako vyriausybės lyderiu. Šį irakiečių lyderį kontroversiška asmenybe laiko ir Vašingtono pareigūnai, ir kiti išeiviai iš Irako. Į kurdų valdomą teritoriją Šiaurės Irake jis atvyko dar prieš karo veiksmų pradžią, tarptautinę bendruomenę mėgindamas įtikinti esąs pats tinkamiausias būsimasis Irako vadovas.

Gražina MINKAUSKAITĖ

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija