Velykos KGB rūsyje

1946 metais Vilniaus KGB saugumo rūsyje (Gedimino pr.) tartum karste palaidoti, pelėsiais persmelkti pelijo studentai, kunigas, įvairių profesijų lietuviai. Be saulės, be tyro oro, išbalę tūnojo žeminėse-kamerose, nelaukdami šiurpios nakties, kada sargybinis sutarškins raktais ir durų langelį atidaręs pasakys: „Kto na bukvu „K“?“ („Kas raide „K“?“). Atsiliepusiajam įsakys eiti kartu su juo į tardymą. Jis lydės tamsiais kreivais koridoriais į kelintą aukštą, prigrasins rankas laikyti už nugaros ir, staiga nutvėręs už pečių, tave įstums į šone prie sienos stovinčią geležinę spintą, mat, pasirodo, priešais atveda iš tardymo kitą kalinį, ir tu neturi jo matyti. Jį pravedė… Tave išstums iš spintos ir vėl „bystro“ („greit“) – lakdins toliau. Pagaliau prie vieno kabineto sustos. Atidarys duris, įstums uždususį į vidų. Ten prie juodo stalo sėdi susidrėbęs ir akių į tave nepakelia antpečiuotas, su trimis žvaigždutėmis, niūrus kaip tigras rusas enkavėdistas, kuris tave kankino dešimtis naktų iki ryto, prirašė tomus tardymo protokolų. Ir vėl tardys, grasins pasidėjęs revolverį, muš geležiniu strypu per galvą, per sąnarius, kad tu sakytum, kaip jis nori. O tu sakai „ne“, tave muša, keikia, šaukia kitus budelius, daužo ir… išveda sušaudyti.
Šoko perkreiptas žydas čekistas sudrasko popierius, kuriuos anksčiau prirašė, ir vėl tardo iš naujo… Ir kada nebepaeinantį tave rytą vilkte parvelka į kamerą, įgrūda, tu, vos žengęs per slenkstį, nugriūvi be sąmonės. Kiek guli, nežinai, tik prabudęs jauti: visą kūną nežmoniškai gelia, negali pajudėti. Kameros draugai pripuolę duoda atsigerti vandens. Tu negali nuryti, išvemi atgal. Palaukę vėl duoda. Tu gurkšnį nuryji, ir kiek palengvėja. Atsipeikėjęs girdi: Velykos, kalba draugai. Rengiasi šventei. Kunigas, Marijampolės gimnazijos kapelionas Pranas Adomaitis, aukoja šv. Mišias. Kiti kaliniai užstoja „vilkelį“, kad prižiūrėtojas nepamatytų. Iš sumuštų kalinių lūpų pagaliau prasiveržia: „Linksma diena mums nušvito…“ Ašaros kaip pupos visiems rieda per veidus, o kaliniai pusbalsiu gieda… Pro „vilkelį“ žiūri čekisto akis. „Dabar bus blogai“, - sunerimsta kažkas. Bet ne, nieko nesako, matyt, ir jis klauso Velykų giesmės. Ir per tardymus sumuštasis atgijo, jį užliejo šventa, karšta giesmės banga. Ir jis pragydo, o gale ištarė: „Negali būti, kad mes pražūtume ir Dievas neišgelbėtų mūsų“.
Paskui 11-osios kameros broliai dalijosi, vaišinosi „margučiais“ - iš kalinio duonos pačių nulipdytais. Spaudė rankas, sveikino vienas kitą, linkėjo kitas Velykas švęsti jau laisvėje.
Tą pačią Velykų dieną, popiet, į kamerą įgriuvo režimo viršininkas: „Kto iz vas stučial v stenu?“ („Kas iš jūsų stukseno į sieną?“). Visi tylėjo, niekas neprisipažino. „Tak vot, vsiem semj sutok karcera“ („Tai va, visiems septynios paros karcerio“). Ir išėjo. Vienas studentas pakilęs ištarė: „Ne, aš prisipažinsiu, geriau aš vienas kentėsiu už visus!“ Pašaukė atgal viršininką, prisipažino, ir jį išrengę išvedė į kalėjimų kalėjimą – šlapią, šaltą betono karcerį.
Negreitai, po daugelio metų, išsipildė jų svajonė – 1990 metais atėjo laisvė. Tik nebe visi jos sulaukė.

Jonas KIRLYS
Garliava, Kauno rajonas

© 2003 "XXI amžius"