Atnaujintas 2003 m. balandžio 30 d.
Nr.33
(1137)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Susitikimai
Nuomonės
Krikščionybė ir pasaulis
Lietuva
Atmintis
Darbai
Žvilgsnis
Literatūra
Aktualijos
Pasaulis
Kryžkelės


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Knygoje - Būgų giminės likimas

Knygos autorė Liucija Būgaitė

UAB „Utenos spaustuvė“ išleido Liucijos Būgaitės prisiminimų knygą „Proskynos“. Utenos apskrities laikraščio redaktoriaus Donato Čepuko rūpestingai ir profesionaliai redaguotoje knygoje žymaus kalbininko profesoriaus Kazimiero Būgos brolio Jono duktė Liucija pasakoja apie Būgų tėvoniją - Pažiegę, jos gražią gamtą, darbščią šeimą. Nemažai puslapių skirta kalbininkui prof. K.Būgai.
Pratarmėje autorė rašo: „Pirmoji iš Būgų giminės pradėjau rinkti žinias apie mūsų šeimos praeitį. Sunku tai padaryti, nes visi buvome trėmimų išblaškyti“. Knygoje pateikiama daugybė Būgų giminės atstovų gyvenimo faktų, paminėti jų nuopelnai tautai. Be to, autorė Liucija Būgaitė-Baubonienė parengė, o Valerijus Voroninas nupiešė giminės geneologinį medį.
Pasakojimas pradedamas nuo gimtojo Pažiegės kaimo (Dusetų parapija) smulkaus aprašymo ir prosenelio Albino Būgos, senelių Kazimiero Būgos (1848-1921) ir Grasildos Makuškaitės-Būgienės (1859-1934) gyvenimo aprašymų. Kazimiero ir Grasildos Būgų šeimoje augo ketvertas sūnų ir ketvertas dukterų: Kazimieras (būsimasis kalbininkas), Jonas, Juozapas, Antanas, Ona, Karolina, Emilija, Anelija. Autorė apie savo dėdę kalbininką plačiau pasakoja skyrelyje „Jis buvo didis mokslininkas“.
Kazimieras Būga gimė valstiečių šeimoje, Pažiegėje. Mokėsi pas kaimo daraktorių, 1890-1891 metais lankė Dusetų valsčiaus mokyklą, kitą žiemą tęsė mokslus Zarasuose. Po to tėvai jį nuvežė į Peterburgą, kur gyveno jo pusbrolis. Baigęs keturias klases, vykdydamas tėvų valią, Kazimieras stojo į kunigų seminariją, bet po metų iš jos pasitraukė, todėl neteko namų paramos ir nuo 1898-ųjų rudens pradėjo savarankišką gyvenimą. Apie ketverius metus tarnavo Peterburgo meteorologijos observatorijoje ir dirbo scenos mėgėjų būrelyje, bendradarbiavo spaudoje, rašydamas korespondencijas, straipsnius, kalbas liaudies švietimo ir kitais klausimais, daug skaitė, stengėsi geriau susipažinti ne tik su lietuvių, bet ir su kitomis indoeuropiečių kalbomis.
Profesoriaus E.Volterio, rusų akademiko F.Fortunatovo ir A. Šachmatovo pastangų dėka K.Būga tapo apmokamu žinomo lietuvių kalbos tyrinėtojo prof. K.Jauniaus sekretoriumi, naudojosi jo sukaupta vertinga lietuvių kalbos, jos tarmių medžiaga, susižavėjo jo atliktais baltų kalbų tyrimais.
Gavęs brandos atestatą, 1905 metais K.Būga įstojo į Peterburgo universitetą, pasiryžęs studijuoti kalbotyrą. Daug laiko sugaišo rengdamas spaudai K.Jauniaus kalbos mokslo apibendrinimą, išdėstytą „Aistiškų studijų“ dviejose dalyse. 1912 metais K.Būga baigė Peterburgo universitetą ir liko rengtis profesūrai. Redagavo A.Juškos žodyną, rašė kalbos mokslo darbus. 1914 metais tobulinosi užsienyje pas žinomą lietuvių kalbos tyrinėtoją A.Becenbergerį. 1916 metais, išlaikęs magistro egzaminus, išvyko į Permę, dirbo Lyginamosios kalbotyros katedroje, vėliau kartu su perkeltu universitetu pateko į Tomską, iš kur 1920 metais grįžo į Lietuvą.
Kaune K.Būgai buvo pavesta organizuoti didelio lietuvių kalbos žodyno leidimą. Daug pasiaukojimo, sveikatos, laiko pareikalavo kalbinės medžiagos kaupimas, tvarkymas. Nuo keturių pūdų, atsivežtų į Lietuvą, per trejus metus daugiau kaip 600 tūkst. kortelių svoris išaugo iki 17 pūdų. Be įtempto darbo prie žodyno kortelių ir įvairių mokslo veikalų rašymo, K.Būgai teko rūpintis universiteto kūrimu, iš pradžių beveik vienam reikėjo skaityti kalbinių disciplinų paskaitas, rengti vadovėlius studentams. Jis padėjo redaguoti, recenzavo kitų kalbininkų darbus, dalyvavo Terminologijos komisijoje, susirašinėjo su žymiausiais to meto baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų tyrinėtojais. Prof. K.Būga yra paskelbęs daug reikšmingų mokslo veikalų Lietuvoje ir užsienyje. Iš lietuvių kalba išspausdintų darbų svarbiausi: „Kalba ir senovė“, „Apie asmens vardus“, „Priesagos -ūnas ir dvibalsio - uo kilmė“. Jo veikaluose nagrinėjamos beveik visos lietuvių kalbos mokslo sritys. Jis buvo ne tik mokslininkas, bet ir kalbininkas praktikas, daug nusipelnęs mūsų bendrinės kalbos kultūros kėlimui.
Sunkios gyvenimo sąlygos, įtemptas darbas pakirto K.Būgos sveikatą. Jis susirgo ir mirė Karaliaučiuje 1924 m. gruodžio 2 d., išgyvenęs vos 45 metus. Palaidotas Kaune. Kai sovietmečiu miesto centre kapinės buvo panaikintos, palaikai perkelti į Petrašiūnų kapines.
Vasaras profesorius su savo šeima dažnai praleisdavo Pažiegėje, nes mylėjo tėviškę. Jis palaikė glaudžius ryšius su giminėmis ir per atostogas stengdavosi visus aplankyti, atveždavo dovanų. Aplankydavo brolį Joną, kuris kartu su žmona Ona augino net septynetą vaikų. 1948 metais į Sibirą be tėvų buvo ištremti Liucija, Eugenija, Onytė, Vytautas ir Vladas. Penki Būgų vaikai, vienas kitam padėdami, išgyveno gulaguose ir po daugelio metų vargo bei kančių pagaliau grįžo į Lietuvą.
Knygos autorės brolis Juozas gimė 1921 metais, lankė Užpalių progimnaziją, po to - Zarasų gimnaziją. Jis pasiryžo tęsti savo dėdės kalbininko darbą. Iš gyvosios kalbos J.Būga surinko daug žodžių didžiajam Lietuvių kalbos žodynui. Daug vestuvinių, karinių, vaikiškų dainų, raudų, įvairių maldų užrašė iš savo motinos, vaikštinėjo po kaimus, lankydavosi žmonių sambūriuose, kur užrašinėjo tautosaką. Baigęs gimnaziją 1940 metais, pradėjo studijuoti Vilniaus universitete, dirbo Lietuvių tautosakos archyve. Artėjant bolševikų antplūdžiui, pasitraukė į Vokietiją, o 1949 metais atvyko į JAV. Čia tarp lietuvių surinko ir ranka bei fonografu užrašė daugiau kaip 4000 lietuviškų dainų ir apie 50 tūkst. kitų tautosakos dalykų. Dažnai iš savo tautosakos rinkinio duodavo medžiagos užsienio lietuvių laikraščiams.
Dar Sibiro tremtyje po Stalino mirties Liucijai pavyko užmegzti ryšius ir su Amerikoje gyvenančiu pusbroliu mokytoju Juozu Mažeika, kuris pasitraukė į užsienį kartu su J.Būga. Mokytojas Liucijai pranešė, kad jos brolis, net ir sirgdamas, paralyžiuotais pirštais dar rašė tautosakos darbus, nebegalėdamas vaikščioti į paskaitas važinėdavo vežimėliu. Iki pat mirties jis liko ištikimas tautosakos rinkimui, lietuvių kalbos puoselėjimui…
Atskiras skyrelis knygoje skirtas broliui kunigui Jonui Būgai. Jis seseriai Liucijai padėjo išleisti šiuos prisiminimus.
Jonas gimė 1916 metais. Pradėjęs mokslus Antalieptėje, vėliau mokėsi Kauno jėzuitų gimnazijoje, 1935 metais įstojo į Kauno kunigų seminariją, kurią baigęs, buvo įšventintas kunigu. Besimokydamas seminarijoje ir vėliau vertė iš vokiečių kalbos vaikų literatūrą, bendradarbiavo „Žiburyje“, „Žvaigždutėje“, „XX amžiuje“, talkino J.Balčikoniui (rinko žodžius), „Draugijoje“ recenzavo knygas, redagavo straipsnius.
Kunigas Jonas, buvęs politinis kalinys, dešimt metų praleido sovietinėje nelaisvėje. Jis buvo areštuotas 1945 metais, prieš pat Kalėdas. Iki arešto kunigavo Kėdainių ir Ukmergės kraštuose. Pretekstas suimti buvo bažnyčios sakykloje perskaitytas vyskupo J.Skvirecko laiškas. O pats kun. J.Būga mano, kad negalėjo neužkliūti saugumiečiams jo kietas būdas, aštrūs žodžiai, patriotinis nusiteikimas. 1957 metais grįžusiam į Lietuvą kun.J.Būgai, kaip ir jo likimo broliams, buvo trukdoma prisiregistruoti, jis persekiojamas, bandyta prikalbinti bendradarbiauti su KGB. 2000-aisiais popiežius Jonas Paulius II suteikė apaštalinį palaiminimą Barzdų parapijos klebonui J.Būgai 60 metų kunigystės proga. Jau daugiau kaip 30 metų jis čia dirba, yra gerbiamas tikinčiųjų.
Autorė vis grįžta prie Pažiegės, su skausmu pasakoja apie gimtinės išniekinimą sovietmečiu, prisimena, kiek vargo teko patirti geros valios žmonėms, besirūpinant tėvonija, kryžiaus atstatymu, prof. K.Būgos muziejaus tvarkymu.
Sovietmečiu buvo sunaikintas Pažiegėje stovėjęs kryžius. L.Būgaitę, grįžusią iš Sibiro, giminės, kraštiečiai kalbino, kad ji pasirūpintų kryžiaus atstatymu. Pagal seną nuotrauką naują kryžių išdrožė dusetiškis tautodailininkas J.Verza. 1989 metų lapkritį kryžius buvo atstatytas, jį pašventino Dusetų parapijos klebonas kun. Gediminas Šukys. Kalbininko K.Būgos gimimo 110-osios metinės buvo paminėtos gimtinėje, prie naujojo kryžiaus. O jame yra trys simbolinės datos: pirmoji - 1831 metai - Būgų atkeliavimas į Pažiegę; antroji - 1881 metai - prof. K.Būgos motinos tėvelio mirties metai, nes jam, kaip geradariui, buvo pastatytas kryžius (jis davė pinigų atstatyti sudegusiam namui); 1883 metai - namo pastatymo data.
Pažiegėje 1970-aisiais buvo pradėtas rengti K.Būgos memorialinis muziejus, tačiau netrukus teko jį remontuoti, pertvarkyti. Giminės pasirūpino, kad į muziejų sugrįžtų bent dalis jiems priklausiusių daiktų, kurie buvo išvogti, išmėtyti, nesaugomi, kai Būgas likimas blaškė po svetimus kraštus.
Knygoje yra prof. K.Būgą pažinojusių žmonių prisiminimų, laiškų, kuriuos L.Būgaitė-Baubonienė yra gavusi iš kun. Petro Baltuškos, mons. K.Gutausko, Antano Mačiulio, Juozo Šalkausko ir kitų šviesuolių.
L.Būgaitės prisiminimų knygą „Proskynos“ verta perskaityti, nes joje galima surasti ir įdomių faktų, ir naudingų dalykų. Neatsitiktinai, vos pasirodžius knygai, atsirado daug norinčiųjų ją perskaityti. Ketinta susitikimus su autore ir knygos pristatymus organizuoti įvairiose bibliotekose bei vidurinėse mokyklose.
Norintieji įsigyti šią knygą gali kreiptis į „Utenio“ redakciją: S.Dariaus ir S.Girėno g. 15, Utena arba Vytauto g. 20-34 Druskininkai (tel. 8-313 5-29-56).

Vytautas BAGDONAS

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija