XXI amžius

Neišėjęs nebūtin

Rašytojas Jonas Laucė

Per Motinos dieną Rumšiškių kapinėse atgulė amžino poilsio didis Lietuvos rašytojas ir patriotas Jonas Laucė. Tai buvo nepaprastai didelio talento ir turtingos biografijos žmogus, deja, kurio talentas iki šiol nebuvo reikiamai įvertintas. Tai ir suprantama. J.Laucė niekada nepriklausė vadinamajam kūrėjų elitui, iš esmės vis dar neišsigydžiusiam nuo sovietinės praeities nostalgijos.
Rašytojas gimė 1917 m. spalio 18 d. Rokiškio rajone, Lažuose, kur jo tėvas buvo dviejų nedidelių dvarelių urėdas. J.Laucė 1933-1936 metais mokėsi Kauno jėzuitų gimnazijoje ir net ketino tapti vienuoliu misionieriumi. Gyvenimas pasisuko kitaip. Jau artėjant nepriklausomybės saulėlydžiui, J.Laucė 1939 metais tarnavo Lietuvos kariuomenėje ir žygiavo į Sovietų Sąjungos „grąžintą“ Vilnių. Netgi saliutavo iš artilerijos pabūklo, iškeliant Lietuvos vėliavą Gedimino pilies bokšte. Kaip rašė savo atminimuose, Vilnius tada, laikinai pasitraukus iš jo sovietų kariaunai, atrodė siaubingai apiplėštas ir nuniokotas. Sovietų karininkai ir Raudonosios armijos eiliniai plėšė ir grobė viską. Netgi durų rankenas.
Vokiečių okupacijos metais jaunasis idealistas ir patriotas įstojo į savisaugos batalioną. Įstojo, visiškai netikėdamas Hitlerio „istorine misija“ sunaikinant XX amžiaus marą bolševizmą, bet norėdamas asmeniškai prisidėti, kad negrįžtų į Lietuvą 1940-ųjų vasaros košmarai. Dalyvavo mūšiuose Rytų fronte ir baigė karą Kuršo katile, kur pateko į sovietų nelaisvę. Iš jos pavyko pabėgti, o po kelerių metų „legalizuotis“ ir net studijuoti lietuvių kalbą bei literatūrą Vilniaus pedagoginiame institute. Po jo baigimo, J.Laucė beveik dvidešimt metų mokytojavo Biržuose ir Širvintose. Mokytojaudamas šešerius metus rašė, remdamasis savo ir savo kartos jaunųjų idealistų atsiminimais, istorinį-dokumentinį romaną „Negandų metai“, kurio pirminis pavadinimas buvo „Žaizdre“. Daugiau kaip tūkstančio puslapių epiniame kūrinyje rašytojas labai įtaigiai ir dokumentuotai atskleidė savo kartos žmonių gyvenimą Nepriklausomybės, Antrojo pasaulinio karo ir pirmaisiais pokario metais. Nors puikiai žinodamas, kad cenzūra ir tuometėje Rašytojų sąjungoje viešpatavę komunistų partijos statytiniai, kurių daugelis buvo KGB parankiniai, romano nepraleis, J.Laucė pateikė jį „broliams“ rašytojams. (Kas skundė savo plunksnos brolius KGB, šiame atsisveikinimo žodyje minėti neverta. Kas domisi, gali pasiskaityti knygoje „Rašytojas ir cenzūra“. Ten galima atrasti ir dabar garsių žmonių pavardžių.) Tie bemat pranešė ten, kur reikia, ir 1971 metais J.Laucė buvo KGB areštuotas, o LSSR Aukščiausiojo Teismo kolegija dvejiems metams įkišo į Pravieniškių lagerį. Nežinia, kodėl nebuvo pasiųstas į Mordovijos lagerius, kur tuo metu siųsdavo panašius „nusikaltėlius“. Grįžus iš lagerio, apie jokią pedagoginę veiklą nebuvo galima nė svajoti. Dėl duonos kąsnio teko dirbti pačius juodžiausius darbus: pagalbiniu darbininku siuvimo fabrike, statybininku, akmenų kroviku. Tačiau ir alinantis bei sunkus darbas, mažai kuo besiskiriantis nuo lagerio, nepajėgė nuslopinti kūrybos. Tuoj po nepriklausomybės atkūrimo, be jau minėtų „Negandų metų“, istorinio-dokumentinio romano, pasirodė stambūs istoriniai epiniai kūriniai –„Karūna ir kalavijas“, „Mirštančių dienų kerštas“. Juos literatūros žinovai vertina kaip monumentalius istorinius veikalus ir J.Laucę priskiria prie svarbiausių lietuvių literatūros istorinių kūrinių autorių. Jis pagrįstai lyginamas su Maironiu, V.Pietariu, B.Sruoga, J.Grušu, A.Vienuoliu, J.Kralikausku, J.Gliauda.
Iki paskutinio atodūsio sielojęsis dėl atkurtos nepriklausomos Lietuvos klystkelių, J.Laucė, be abejonės, išliks Lietuvos žmonių, kuriems dar netapo svetimi meilės Tėvynei ir tautai jausmai, atmintyje. Norėtųsi atsisveikinimo žodį užbaigti J.Laucės romano „Negandų metai“ pagrindinio herojaus Vytauto Norkaus, iš kurio nesunkiai galima atpažinti patį autorių, žodžiais: „Pagaliau Norkus vėl tėviškėje. Kad jų namuose, dabar kolūkio nuosavybėje, gyvena kažkokie atvykėliai, jis žinojo, todėl ten neužsuko. Pasižiūrėjo į gimtąją sodybą iš tolo ir suspausta širdimi nužingsniavo į bažnytkaimį… Užsuko į parapijos kapines, atsiklaupė prie tėvų kapo, ieškodamas paguodos, tvirtumo ir nusiraminimo, nes atėjo čia kaip benamis ir bedalis, nežinantis, kas laukia rytoj. Ilgai jis klūpojo, rankomis įsitvėręs kapų tvorelės virbą, žemai nulenkęs galvą… Klūpojo ir mąstė ilgai. Tada sukalbėjo, kaip kadaise jį išmokė motina, tris kartus „Amžiną atilsį“ už tėvų vėles ir nuoširdžiai bei tvirtai jiems prisiekė: „Grįžau prie jūsų ir nuo šios dienos, būdamas arti jūsų, iš savo kaktos prakaito valgysiu vargo duoną. Jūs, mama ir tėti, melskite Dievą man ištvermės ir jėgų išpildyti šią priesaiką“.
Rašytojas savo priesaiką įvykdė su kaupu.

Petras KATINAS