Meilė – svarbiausia sąlyga

Kęstučio VANAGO (ELTA) nuotrauka

Dievo meilė tikrai keičia pasaulį. Kaip ankstesniais pavasariais, taip ir šį tik iš Jo malonės mūsų sodai pasidabino baltais žiedais. O antai per Pirmąją Komuniją į vaikų širdis ateinantis Jėzus paverčia jas dieviškos meilės šventovėmis.
Jėzus, trokšdamas, kad šis Jo maloningas veikimas tikinčiųjų gyvenimuose nebūtų tik vienadienis, nepaliauja beldęsis į mūsų širdžių duris šitokiais žodžiais: „Pasilikite mano meilėje! Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje“ (Jn 15, 9–10).
Iš tiesų, jei kiekvieną rytmetį stengiamės su tikėjimu bent trumpai paprašyti, kad Jam būtų priimtinos visos mūsų intencijos, visi ištariami žodžiai ir atliekami darbai, tada, pasilikdami Jo meilėje, išliekame laisvi nuo mūsų sveikatą alinančių ir gyvenimą ardančių įvairių sąžinės priekaištų, įtampų ir kitokių sunkumų. Tiesa, neabejotinai turėsime tam tikrų kitų (Dievo leistų ir dėl mūsų suklydimų patiriamų) išbandymų, tačiau ir parpuolę po savo silpnybių našta, jei su malda širdyje vis iš naujo bandysime keltis, tuomet ir maloningoji Viešpaties pagalbos ranka netrukus padės mums vėl pakilti.
Pasitaiko, kad žmonių mąstymą pozityviai supurtanti dieviškoji malonė pasklinda net mažutėlių lūpomis. Vienas mažas berniukas augo krikščioniškoje šeimoje, kurioje niekada negirdėjo savo tėvo ir mamos barantis ir niekados iš jų nebuvo girdėjęs kartėliu persmelkto žodžio. Kartą tėvai jį nuvežė pas giminaičius, o patys išvyko į tolimą miestą.

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija