Atnaujintas 2003 m. birželio 11 d.
Nr.45
(1149)
Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis
RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Pasaulis
Istorijos vingiai
Lietuva
Krikščionybė ir pasaulis
Susitikimai
Laikas ir žmonės
Žvilgsniai
Proza
Atmintis
Nuomonės

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Mokytojo spindesys laisvės kovos vainike

Aleksandras Grybinas-Faustas

Sakoma, jog zanavykai tarpusavyje taip persipynę, kad visi vos ne giminės. Ir tai patyriau, rinkdamas medžiagą leidiniui „Novužės krašto vaikai“. Suradau ir netikėtų giminaičių. Prisimenu savo tetą, mamutės seserį Valeriją Naujokaitę-Sinkevičienę, kuri draugavo su Lukšių, o vėliau Karčrūdės pradžios mokyklos vedėjo mokytojo Antano Grybino žmona Ona Grybiniene. Ir tik susipažinęs su Sofija Grybinaite–Tėvėliene (1913-2002), sužinojau, kad jos motina buvo Gižų pradžios mokyklos mokytojo Naujoko dukra, atrodo, jog šis mokytojas su mano tėvuku Ignu Naujoku, kilusiu iš Šedvygų, turėjo būti pusbroliai (?). Taigi mano mamutė su O.Grybiniene buvo antros eilės pusseserės, o man O.Naujokaitė-Grybinienė buvo kažkurios kartos teta, jos vaikai – tolimi mūsų šeimos giminaičiai… bet ne tai svarbiausia. Kur kas svarbiau tai, kad S.Grybinaitės-Tėvelienės akyse įgijau pasitikėjimą ir nemažai sužinojau apie jos brolį – LLKS Tauro apygardos vadą Aleksandrą Grybiną-Faustą (1920-1949).
Kartą Sofija sako:
- Vieno tardymo metu tardytojas manęs klausia: „O koks buvo tas jūsų brolis?“ Aš atsakiau: „Kam jūs manęs klausiate? Aš juk esu jo sesuo. Jeigu aš apie brolį kalbėsiu, jog jis buvo labai geras, tai jūs tuo netikėsite, nes tai sako sesuo. O jeigu aš jį peiksiu, tai jūs nustebsite, kad taip apie brolį gali kalbėti sesuo. Geriau jūs pasiklauskite Mišos (žydelis Miša Mišiorkis (tikroji pavardė Kačerinskas) – stribas ir KGB vertėjas. – B.A.), jiedu mokėsi toje pačioje klasėje ir buvo draugai, kartu lakstė, kartu žaidė. Kas gali geriau pažinti žmogų, jei ne jo draugas?“ Tada jie man atsakė: „Mes žinome, kad jūsų brolis buvo geras“. Matyt, mano broliuką saugumiečiams neblogai buvo charakterizavę ne tik Miša, bet ir kiti Lukšių stribai.

Prie aukuro, sielos pokylyje...

Gydytojo P.Butkevičiaus dukra Ramunė su Mindaugėliu

Į eilinį – neeilinį renginį kardinolo V.Sladkevičiaus bute – muziejuje vėl pabūti kartu, prisiminti šviesią gydytojo Povilo Butkevičiaus asmenybę pakvietė muziejaus direktorė Irena Petraitienė, sakiusi įsivaizduoti ne tik tai, lyg gydytojas čia būtų, kaip jo dar reikėtų, o tai, lyg jis čia iš tiesų yra (gydytojui Povilui Butkevičiui būtų sukakę 80 metų).
Direktorė džiaugėsi, kad susirinko graži Butkevičių šeimyna, kad atvyko draugai ir tie, kas pažino jubiliatą nuo studijų laikų, ir nuo Sibiro. „Didi buvo asmenybė, kurių šiandien Lietuvai labai trūksta“, - pabrėžė kiekvienas pasisakiusysis, vienaip ar kitaip pažinojęs P.Butkevičių, draugai. Draugams ir kolegoms įsiminė bendras darbas ir kelionės, ypač į lietuviškas saleles Baltarusijoje, gydytojo asmenybės autoritetas jį supusiems žmonėms.

Nepagarba nepriklausomybės kovų dalyviui

Nežinia, kurie yra teisūs – ar anykštėnai, ar uteniškiai, to paties garbingo žmogaus pavardę nurodę skirtingai

Autoriaus nuotrauka

Viena Anykščių miesto gatvių pavadinta K. Ladigos vardu. Yra šio žmogaus vardu pavadinta gatvė ir Utenoje. Tačiau ant lentelių čia perskaitysime: K. Ladygos gatvė.
Neatsitiktinai ir anykštėnai, ir uteniškiai savo miestų gatves pavadino pasižymėjusio kovose dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės generolo leitenanto vardu. Istorijos puslapiai byloja, kad Nepriklausomybės kovose įvairiose vietose labai pasižymėjo Lietuvos kariuomenės I pėstininkų pulkas, kuriam vadovavo Vilniaus karo mokyklos auklėtinis Kazys Ladiga. 1919 m. gegužės 18 d. įvyko Kurklių kautynės, kurias laimėję lietuviai kariai ir išvadavo miestelį iš bolševikų. Kitą dieną lietuvių pulkas išvijo bolševikus iš Anykščių. 1919 m. birželio 2 d. buvo išvaduota Utena, paskui buvo Dusetos, Zarasai ir kitos vietovės. Ir visose kovose pasižymėjo šio karininko vadovaujamas I pėstininkų pulkas. Mūsų aprašomas karininkas, kilęs iš Biržų apskrities Vabalninko valsčiaus Iškonių kaimo (gimė 1893 m. gruodžio 25 d.), 1920 metų vasarą buvo paskirtas armijos vadu, vadovavo Lietuvos kariuomenės žygiui į Vilnių, vėliau kovoms su lenkais Suvalkijos krašte. Vėliau jam patikėtos III divizijos vado, paskui – kariuomenės štabo viršininko bei kitos atsakingos pareigos. Generolas leitenantas 1927 metų pabaigoje išėjo į atsargą ir apsigyveno savo ūkyje Gulbinėnuose (Biržų aps. Krinčino vls.). 1938-1939 metais dirbo Karo muziejuje, nagrinėdamas Lietuvos laisvės kovas. Surinko daug vertingos medžiagos, paliko kai kurių kautynių smulkius aprašymus. 1940 metų vasarą sovietinių okupantų suimamas, įkalinamas, o prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, išgabentas į SSRS, kur 1941 m. spalio 29 d. nuteistas mirties bausme. Solilecko kalėjime 1941 m. gruodžio 19 d. sušaudytas.

Vandalai niokoja rašytojo kapavietę

Anykščių priemiestyje, tarp žaliuojančių pušų paskendusioje Liudiškių kalvoje, ilsisi Jono Biliūno palaikai, 1953 m. liepos 1-ąją parvežti iš Zakopanės (Lenkija) ir čia palaidoti. Iš netolimo Niūronių kaimo kilęs J. Biliūnas mėgo šią kalvą, Liudiškių piliakalniu vadinamą, retkarčiais šičia užkopdavo, gėrėdavosi Anykščių panorama, užsirašydavo kūrybines mintis. Nuo tos kalvos viršūnės, kol šlaitai nebuvo apaugę pušimis, matydavosi ne tik Anykščiai, bet ir už keliolikos kilometrų esančios Kurklių, Kavarsko, Troškūnų apylinkės, galima buvo įžvelgti ir tolumoje boluojančius Niūronis