Lietuvių godos
Susitikimas su Daniela

Daniela Lozoraitienė (centre) su jai ir jos vyrui artimais žmonėmis Lietuvoje

Tada, prieš ketverius metus, 1999 metų birželį, atrodo, 16 dieną, lietuviškai vasarai skleidžiantis, aš, radijo žurnalistas, ėjau susitikti su Daniela Lozoraitiene, nes norėjau prisiminti ir visiems viešai priminti apie Stasį Lozoraitį, Lietuvos Respublikos nepaprastąjį ir įgaliotąjį ambasadorių JAV, 1993 metais turėjusį tapti nepriklausomos Lietuvos Prezidentu.
Tada, 1999-aisiais, jo jau nebuvo. Fizine prasme. Bet mūsų sąmonėje ir dvasioje jis buvo, kaip ir dabar. Tai didis žmogus. Aš akcentuoju: pirmiausia – žmogus. Mokėjęs mylėti tėvynę ir iki paskutinio atodūsio rūpinęsis ja. Rašau taip, nes įsitikinęs to žmogaus būdo taurumu ir šeimos požiūriu: šeima jam – tautos pagrindų pagrindas. Bet apie tai tegul paliudys S.Lozoraičio žmona, jo numylėta Daniela, savo pokalbiu su manimi.
Dabar, po šiųmečio Lietuvos Prezidento rinkimų šurmulio, po to, tų keliolikos pretendentų (išskiriant tik vieno kito) riksmo – gražbylingiausiomis giesmelėmis, apkaišytomis saldžiu ir apsukriu melu, žadant geresnį materialų gyvenimą visiems bei žarstant ditirambus sau, mūsų neužmirštamas S.Lozoraitis iškyla kaip politikas, gyvenęs kitiems. Iškyla jis mums savo diplomatiška ramybe ir stoišku išdidumu.
Dabar Lietuvos žmonės tiesiog apstulbinti reiškinio, jog daugelis mūsų politikų taip užsikrėtė tuo žodiniu žmogaus buities gerinimu, kad apie dvasios vertybes visai užmiršo. Tarsi jos būtų antraeilės. Juk laisvė be moralės – palaida bala! Niekur negirdėjau, kad politikas sakytų: „Geras gyvenimas – doram žmogui!“. „Kurdami naują fizinį būvį, gaivinkime ir nihilizmu bei melu apaugusią savo dvasią!“ - šitaip sakant irgi negirdėjau... Nebent iš prof. V.Landsbergio. Iš kitų tokie ir panašūs samprotavimai - lašas jūroje. Pirmiausia ugdykime save savyje.
Todėl S.Lozoraitis ir šiame kontekste matomas kaip teisingos ir išmintingos politikos propaguotojas. Tai asmenybė, suvokusi savo tautos laisvę kaip didžiausią vertybę.
Peršasi išvada, kad politika – harmoningas reiškinys, ir, šiaip ar taip, pirmuoju smuiku jame turi groti taurios dvasios asmenybės, o ne kokie smulkmeniški verteivos. Štai dabar norisi prisiminti S.Lozoraičio žodžius, pasakytus 1993 metais per Prezidento rinkimų kampaniją. Žurnalistės paklaustas, ką jis patyrė atstovaudamas valstybei, kurios vienintelė laisva teritorija buvo atstovybė užsienyje, atsakė: „Tai buvo keturiasdešimt metų kelionė per dykumą – namo, į pažadėtąją žemę. Keliavau kartu su visa Lietuva, nes niekada nesijaučiau esąs „užsienio lietuvis“. Galėčiau pirštais suskaičiuoti tuos kitų valstybių diplomatus ir politikus, kurie per tą laiką buvo paėmę mano ranką ir pasakę „Mes su jumis“ arba bent „Mes suprantame jūsų siekius“. Dažniau tekdavo patirti jų šalinimąsi, ignoravimą. Buvo bijoma gadinti santykius su Sovietų Sąjunga“. (Tada anie taip elgėsi, o dabar? Ar nauji ponai kai kuo nepanašūs į savo pirmtakus? – B.U.) (...) „Teko sutikti net labai turtingų žmonių, kurie man (S. Lozoraičiui) aiškindavo, kad SSSR yra pažangiausia valstybė pasaulyje. Prisimenu, kaip vienas diplomatas, grįžęs po pirmos kelionės į Maskvą, kalbėjo: „Nuėjau Maskvoje apsipirkti, - ten visko pilna“. Klausiu: „Ar ne doleriais mokėjai?“ „Žinoma“, – atsako. Taip atrodė ta šalis žmonėms, kurie ją pažino tik iš valiutinių „Beriozkos“ vitrinų“. (Tada taip ne vieno buvo mąstyta Vakaruose, Amerikoje, o dabar, matydami ant kiekvieno kampo pilnas vitrinas čia, Lietuvoje, vis tiek sukamės atgal į Maskvą, nors per draugo V.Lukašenkos šešėlį ir prastokai ji mums šviečia. Bet stiepiamės, sukamės, žiūrime atgal, nes tada už daug ką pigiau mokėjome, nes buvo... na, buvo, buvo, kaip nebuvo ir t.t. – B.U.). O S.Lozoraičio 1993 metais apie tą penktąjį to amžiaus dešimtmetį sakyta: „Kartais jausdavausi kaip sapne, kai šauki, rėki, bet tavęs niekas negirdi. Taip buvo, kai lietuviai per didžiulius vargus atgabeno į Vakarus mūsų partizanų krauju apšlakstytą dokumentą, o Vakarai jo nepriėmė“. (Tada... Dabar? Gaila, kad dabar ir mūsų Lietuvoje mažai šaukiančiųjų apie vakarykštę bei šiandieninę Laisvės bylą, na, taip, kaip tai, tarkime, daro monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Nejaugi jau praėjo pavojai? Visos Lietuvos šeimos gyvena gerai, augina sočius, dorus, patriotiškai auklėjamus vaikus? – B.U.).

Bet metas prisiminti pokalbį su Daniela Lozoraitiene, kuri, tikiu, šį laikraštį perskaitys ir aną mūsų susitikimą prisimins...
Nenoriu atnaujinti jums širdies žaizdos pokalbiu apie jūsų vyrą – Lietuvos Vilties Prezidentą S.Lozoraitį, tegul jam būna lengva ilsėtis Anapilyje, o jums (tada - „Lietuvių godų“ klausytojų) dabar - „XXI amžiaus“ skaitytojų vardu tebus išreikšta nuoširdi paguoda bei palinkėjimas, kad jūs, anot kažkada ištartų vyro žodžių, pagaliau, po ilgos kelionės, esate namuose, tai ir jauskitės čia kaip tikruose savo namuose.
Taigi (S.Lozoraitį šiek tiek čia jau pristatėme), kas gi jūs, gerbiama Daniela?
Sunku keliais žodžiais nusakyti, kas esi. Gal... pirmiausia esu privilegijuota moteris. Sakau privilegijuota, nes gimiau labai gražiame krašte, taurioje šeimoje, o ir likimas nepašykštėjo laimės sutikti ypatingą žmogų, su kuriuo dalijausi visais gyvenimo rūpesčiais ir džiaugsmais. Per jį širdimi tapau lietuve, o šitai mane dvigubai dvasiškai praturtino, nes įgytą lietuviškumą sujungiau su į mano kraują natūraliai įaugusiu itališkumu. Tai argi šitai menka privilegija? Tai didelė įgyta teisė. Turiu pabrėžti, kad netekusi savo vyro, praktiškai netekau ir savo gyvenimo, nes jis man buvo ne tik vyras, jis buvo plačios jausminės amplitudės ir gilaus proto žmogus. Su juo buvo galima dalytis viskuo – tikrąja šio žodžio prasme. Jis kaip šaltinis subėgdavo į mane, aš kaip upė – į jį. Dabar, kai vyro, o tai reiškia ir savo gyvenimo, netekau, aš vis tiek nesu viena. Patirtas tikros meilės jausmas, kuris labai stipriai reiškėsi ir jo tėvynės ilgesiu, aš per tam tikrą vyro veiklą tai tėvynei irgi ėmiau ieškoti prasmės kai kuriuose dalykuose. Ėmiausi atlikti konkrečias užduotis. O šitai mane džiugina, nes jeigu nors kiek kažkam esi naudingas, tai dar ir nesi nelaimingas.
Kas su kiekvienu širdies dūžiu primena jums brangiausią žmogų, jo būdo bruožus? Gal jo ištarti: „Labas rytas“, „Leisk, aš tau padėsiu“ arba „Ačiū tau už tavo rūpestį“, o gal ir be žodžių, tik toji neišnykstanti maloni jo šypsena vis grąžina į anas laimingas dienas?
Negalėčiau susitelkti ties kuriuo nors vienu momentu. Aš taip gerai pažinojau savo vyrą iš veido mimikos, iš akių, kad dažnai jo nuotaikas suprasdavau ir be žodžių, intuityviai. Geros ar blogos buvo nuotaikos, supykęs ar linksmas, aš jausdavau jį, tarsi turėčiau kažkokias antenas. Pavyzdžiui, jei matydavau prie vyro akių tokią mažytę raukšlelę, tai reiškė, kad jis labai įpykęs. Tada reikėdavo jam ypatingo dėmesio, nes galėdavo sprogti lyg kokia bomba. Iš tiesų Stasio būdas buvo, ačiū Dievui, geras, nes mokėjo jį kontroliuoti. Būdavo įdomu stebėti jo jausmų gamą. Valdomas temperamentas greitai būdavo sutvardomas, ir jau užverčiame vieną lapą. Viskas gerai... Prisimenu kiekvieną su vyru išgyventą smulkmeną, nes jis tarsi gyvas mano atmintyje, štai imsiu jį ir paliesiu. Tai gilių, didelių jausmų žmogus, labai išraiškingas. Ir labai dažnai šypsodavosi. Dažnai. Nors nuotraukose atrodo pernelyg rimtas, uždaro charakterio. Tačiau viskas buvo atvirkščiai. Jo šypsena tiesiog užburdavo. S.Lozoraitis buvo malonus, švelnus, bet kartais, kaip jau minėjau, ir staigus. Tai ypatingas žmogus, ir sunku net nusakyti jo kažkokį vieną būdo bruožą. Jie visi pinte persipynę.
O gal būta jūsų vyro būdo savybių, kurios papildė jūsų vidinį pasaulį? Ko jis išmoko iš jūsų? Nejaugi visai nepaveikėte jo dvasios?
Susipažinau su savo būsimu vyru, kai man buvo 20 metų. Taigi jau buvo ganėtinai susiformavęs mano charakteris ir temperamentas. Tačiau daugelį būdo savybių, jų įvairiausius kampus, pasirodo, reikėjo dar gludinti. Tapęs mano vyru S.Lozoraitis, dėmesingas ir jautrus, nejučiom pakeitė mane daug tobulesniu, geresniu žmogumi. Labai galantiškai, mandagiai jis leido man suprasti, kad aš turiu kai ką permąstyti ir keisti. Tai padaryti buvo labai lengva, nes norėjau būti visada tokia, kokią jis norėjo matyti. Tai buvo ta dvasinė parama, kuri žmogų praturtina. Ką aš jam daviau? Sunku pasakyti. Man atrodo, kad nieko. Tiesa, prisimenu, vieną kartą kažkas juokaudamas vyrui pasakė komplimentą; „Tu visada toks jaunas! Kas tas slaptas tavo jaunystės eleksyras?“ O S.Lozoraitis šypsodamasis atsakė: „Jaunas todėl, kad turiu jauną žmoną. Matyt, todėl aš visada būsiu jaunas“. Nežinau, ar tai buvo tik jo pokštas, ar buvo pasakyta rimtai…
Taip... Jūs labai graži... Na, dainingos ir romantiškos šalies moteris. Pamilote (gal vaikystėje nė negirdėtos šalies) Lietuvos pilietį. Ar jau ir viskas, ką neseniai pasakėte, lėmė tokį glaudų jųdviejų draugystės ir meilės ryšį?
Tai labai įdomus klausimas, nes jis verčia mane prisiminti vieną mūsų šeimos nutikimą, iš kurio mes vis dažnai juokdavomės.
Buvo toks vienas tolimas giminaitis. Jis buvo išvykęs į Lietuvą karjeros reikalais. Tuo metu tas giminaitis turėjo ten kažkokį darbą. Ir kai jam atėjo laikas į Lietuvą išvažiuoti, jis tapo nelaimingiausiu žmogumi: „Pamanyk, danginsiuos į kažkokį pasaulio pakraštį!“ Išvažiavo apniktas liūdnų minčių ir nelaimingas. Bet... nuvažiavęs jis tiesiog įsimylėjo tą kraštą! Neatsimenu dabar visų smulkmenų, nė kiek laiko giminaitis Lietuvoje dirbo, nes nebėra jau giminių, kurių galėčiau apie tai paklausti. Tai buvo prieš daugelį metų. Žinau svarbiausia: kai giminaitis grįžo iš Lietuvos, Italijoje jam jau niekas nepatiko ir neįtiko. Jis sakydavo: čia gražu, bet Lietuvoje dar gražiau…“ Todėl mūsų šeimoje Lietuva buvo objektas, apie kurį sukosi šmaikštūs palyginimai, tam tikri pajuokavimai. Jeigu, būdavo, kažkas ką nors giria, mes tuojau: „O Lietuvoje dar gražiau!“ Taip pamėgdžiojome tą giminaitį. Todėl įdomi ir detalė susipažįstant su savo būsimu vyru. Kartą svečiuodamasi pas draugus šnekučiavausi, kai vienas nepažįstamasis prisistatė: „Aš – Stasys Lozoraitis, – ir pridūrė: - Jūs niekada neatspėsite, iš kur aš kilęs...“ O aš kažkaip intuityviai tariau: „Jūs tikriausiai esate iš Lietuvos...“ Mano būsimasis vyras iš nuostabos tiesiog apstulbo, nes nesuprato, jog aš tai pasakiau juokaudama (prisiminusi aną tolimą giminaitį!). Tačiau tas atsakymas jam padarė didelį įspūdį, nes nuo tada jau ir prasidėjo įdomi mūsų draugystė. Nors Stasys ir turėjo daug pažįstamų merginų, kurios mielai su juo draugautų. Tačiau, manau, kad tas jo tautybės atspėjimas buvo mums lemtingas, paveikus.
Tai kokią Lietuvą įsivaizdavote (gal tik iš vyro pasakojimų) iki nepriklausomybės?
Pirmiausia galiu papasakoti, kokią Lietuvą pamačiau su savo vyru po nepriklausomybės atgavimo. Lietuvoje svečiavausi pirmą kartą. Atskridome lėktuvu. Tas pirmas skrydis Lietuvos link buvo iš Ciuricho. Kai artėjome prie Vilniaus, beveik nieko nesimatė, nes buvo labai debesuota. Abu sėdėjome nukreipę žvilgsnius į lėktuvo salono langelį ir nekantriai dairėmės, kada pagaliau ką nors pamatysime? Vyras tiesiog degė noru kuo greičiau ką nors pamatyti savo išsvajotoje žemėje po 50-ies nebuvimo metų, aš smalsavau taip pat, nes tai buvo mylimo vyro mylima tėvynė. Tai buvo labai jaudinantis momentas.
Prisimenu, buvo gražus vasaris... Visur baltas sniegas, tarsi kokioje pasakoje. Man buvo ypač įdomu, nes aš atskridau iš krašto, kur taip šilta, kur niekada nematome sniego. Lietuva man buvo tikrai tarsi pasakų šalis. Ir dabar vėl atgyja tie visi Lietuvos vaizdai, kuriuos pamačiau išlipusi iš lėktuvo ir apie kuriuos mano vyras Stasys Lozoraitis pasakojo. Beje, jis nuo pat mūsų pažinties pradžios man daug kalbėdavo apie savo šalį, tarsi koks dainius, poetas. Jis taip įsigyvendavo į tą ar kitą pasakojimą, kad negalėjai nepamėgti tų vaizdų, daiktų, paukščių, vabzdžių ir tų visų mažiausių smulkmenų. Stasys viskam degė didele meile. Tokiu būdu aš jau lyg ir dalyvavau jo gyvenime nuo pat vaikystės...
Kaip neprisiminti dabar jo praeities vaizdinių apie išsvajotą Domeikavą, jo senelių namuose praleistų vasarų...
„Tas nuostabus šieno kvapas... Guli sau ant pievos ir skaitai kokią knygą, o aplink – vasaros simfonija: paukščių balsai, bičių ir vabzdžių zyzimas“, – girdžiu jo balsą. Patikdavo jam skaityti ir namuose, šviečiant mėnulio pilnačiai. Mėgdavo obuolius. Skaito knygą ir nė nejunta, kad jau kvepiantį obuolį skanauja. Vis prisimindavo, kai Stasiuką senelis vesdavosi į kažkokią patalpą (tikriausiai į kamarą, o gal į svirną? – B.U.), kurioje iš obuolių spausdavo sultis, darydavo obuolių sūrius. Aišku, per daug obuolių prisivalgius, paskui tris dienas už pilvo susiėmus reikdavo laikytis. O, kaip jam patikdavo arkliai... Mėgdavo dirbti su jais laukuose, paskui joti jų maudyti. O bičių avilių apžiūrėjimas! Tai tarsi senelio didžiausios paslapties atskleidimas. Tai jau ne darbas, greičiau koks būrimas. Dar jis mėgdavo grybauti... Tie vyro pasakojimai apie savo vaikystę buvo daugiau nei pasakojimai, nes visa tai buvo tarsi jau ir mano vaikystė.
Taigi tada, kai lėktuvas, išniręs iš tirštų debesų, nusileido Vilniuje, čia ilgai netrukome ir nuvykome į Kauną.

* * *

Čia aš atsiprašysiu gerb. Danielos, kad nutraukiu jos pasakojimą, nes noriu keletu sakinių skaitytojams papasakoti, kas buvo lietuviui Kaunas, kai S.Lozoraitį liūliavo jo vasariška vaikystė.
Tada, kai Vilnius 1920 metais lenkų buvo okupuotas, Kaunas net devyniolika metų buvo laikinoji Lietuvos sostinė. Ir dainavo žmonės lietuviai: „Mes be Vilniaus nenurimsim!..“ Kai Vilnių 1939 metais atgavom, jis vėl tapo Lietuvos sostine. Tačiau per tuos devyniolika metų Kaunas išaugo tiesiog S.Lozoraičio ir jo amžininkų akyse. Augo visais aspektais: augo ne tik miesto infrastruktūra, svarbiausia – tobulėjo žmonės: darbštūs, tvarkingi, apsišvietę, tautiškai nusiteikę, pamaldūs ir ne menkesni savo krašto patriotai nei kitų tuomečių Vakarų Europos valstybių piliečiai. Negalėjo Lozoraičių giminė nesididžiuoti Kaunu – laikinąja sostine, kurioje dvasiniam žmonių išprusimui toną davė Vytauto Didžiojo universitetas, jo fakultetai, kita mokymo sistema, bažnyčios, kunigai ir t.t. Manau, kad S.Lozoraitį veikė tvarkingi ir orūs Lietuvos karininkai, kariuomenė, taip pat Karininkų ramovė. Negalėjo jo nežavėti ir A.Gustaičio bei kitų lietuvių lėktuvų konstruktorių pasiekimai aviacijoje. S.Dariaus ir S.Girėno skrydis per Atlantą, o paskui ir viso Kauno gėla – jų nesulaukus... Tačiau kilo, augo Kaunas: Vytauto Didžiojo karo muziejus, Valstybės teatro bei operos rūmai (su K.Petrausku, A.Sutkumi ir kitomis įžymybėmis), VDU klinikos, Kūno kultūros rūmai, kaip grybai po lietaus išdygusios – Domijonaičio pradžios mokykla, Šančių gimnazija, Aukštoji technikos mokykla ir kitos.
O knygų leidyba, knygynai. Na, ir Prisikėlimo bažnyčia (deja, dar ir dabar niekaip neužbaigiama!). Puošėsi Bazilika, savo varpais žmones šaukdama darbui ir kūrybai. Reikėtų priminti, kad prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus varpinės bokštas dar ir dabar skambina neužmirštamą „Lietuva, brangi...“.
Taigi tame, kaip iš pasakų kilusiame mieste, be kultūros centrų, įsikūrė ir pramonės centrai: Kauno „Pienocentras“, plėtėsi „Ragutis“, „Kauno maistas“, „Lietūkis“, Prekybos ir pramonės rūmai, Kauno pašto rūmai, žodžiu, sukruto visaapimanti pramonė, gaminusi ne tik Lietuvai gerus maisto produktus, siuvusi puikius drabužius, batus bei kita ir konkuravusi Europos rinkose.
Aišku, ne be vargo ir triūso tai buvo pasiekta. Žmonės, kaip bitės, triūsė kantriai, todėl ir ragavo saldžius vaisius. Kiekviena sena Kauno gatvelė su senomis žydų įmonėlėmis priminė tada gal dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus, nes per Kauną, jau nuo tų laikų ėjo svarbiausieji Lietuvos keliai, jungę jį su Ryga, Gardinu, Karaliaučiumi, Daugpiliu, Liepoja ir kitais miestais.
Matyt, ne šiaip sau sakoma, kad miesto širdis yra jo žmonės. Kauno žmonės tuo metu (praeito amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pradžioje ir vėliau) buvo tikriausi ir ištikimiausi Lietuvos patriotai. Iš tokių – ir S.Lozoraitis. Jam buvo brangus kiekvienas to miesto takelis, kampelis, skersgatvis, namas. Ten buvo eita, sustota, svajota ir su tuo miestu augta...

* * *

Atsiprašiau Danielos, kad ir aš mintimis tiek užsibuvau Kaune.
Keliausime dabar kartu su ja jau per šiuolaikinį Kauną, lydimi jos neužmirštamo S.Lozoraičio…
Apsilankėte turbūt ir Aleksote, Ąžuolyne, Žaliakalnyje...
Taip, pėsčiomis apėjome beveik visas miesto gatves. Mano vyras man vis aiškino: „Čia gyveno mano teta, čia gyveno mano seneliai... Matai, čia, pirmame aukšte, langas – tai buvęs mūsų valgomasis. O ten – mano dėdės namas! Buvo labai taurus, žavus žmogus, o ir namas jo ne iš prastųjų, su apvaliu langu“.
Taigi mes pamatėme visas vietas, kur Stasys praleido savo vaikystę, užėjome ir į jo mokyklą, į jo klasę, atsisėdome į mokyklinį suolą,
Įsivaizduodami, kaip jis čia mokėsi, parodė man, kurioje vietoje buvo nupiešęs tokį mažą piešiniuką... Įspūdį patyriau prie funikulieriaus. Nuo čia atsivėrė graži Kauno panorama. Žvelgėme į vaizdus, kurie nuo anų laikų į vyro atmintį buvo įstrigę. Iš čia jis matydavo pravažiuojančius traukinius ir visa, kas jį supo gražioje vaikystėje. Įdomu tai, kad Stasys apie viską pasakojo taip, tarsi tai būtų buvę tik vakar... Bet sakė: „Keista, daug kas buvo daug didesnis, daug naujesnis“. Tai buvo romantiška ekskursija. Aš išgyvenau kartu su juo visa tai, tarsi mes abu prieš pusamžį čia būtume buvę. Vyras man buvo viską apibūdinęs Italijoje taip vaizdžiai, kad aš lengvai atpažinau čia visus reginius, apie kuriuos jis man tada ten kalbėjo.
Ir dar. Ar jums neatrodo, kad lietuviai per dešimt nepriklausomybės metų pasirodė ir kaip gabūs mafijos specialistai? Na, nebūtinai to jie mokėsi iš itališkų filmų... Turbūt pasaulyje dar vertinamas žmogaus sąžiningumas, gerumas?..
Visada sakiau ir sakysiu: kiekvieną kartą atvykusi į Lietuvą iš naujo išgyvenu gilius jausmus. Laimė – jausti čia tų žmonių gerumą, artumą, rūpestį, tą nuoširdų priėmimą ir svarbiausia, - kad aš esu jų dalis (aišku, per savo vyro atminimą, kuris čia gyvas). Tai labai jaudinantys dalykai ir aš iš tiesų nežinau, kaip jiems atsidėkoti. Visa tai, ką dabar jaučiu, – man kaip stebuklas. Todėl Lietuvos žmonės man – kaip šeima, tai žmonės, kuriuos aš myliu, nors ir ne taip juos dažnai matau. Tačiau puikiai žinau, kad jeigu ištiesčiau ranką – tuoj pat atsiras kažkas, kas man paspaus tą ranką paakindamas, jog mane širdingai priima ir kad aš esu namie. Tai nuostabus dalykas ir labai svarbus. Man visi lietuviai atrodo puikūs žmonės, bet, tiesa, nėra tokios šalies, kurioje visi būtų tobuli. Visur visokių esti. Tačiau lietuvių tauta yra drąsi, tiek daug už tiesą iškentėjusi ne tik per tą pusę amžiaus sovietinėje okupacijoje, bet ir per šimtmečius, daugelį kartų engiama. Tai tauta, kuri visada troško būti nepriklausoma. Tai atkakli tauta, kuri po visokių negandų išdidžiai prisikeldavo, vėl atgaivindavo ir atstatydavo savo šalį. Ši tauta verta didžiulės pagarbos, šiandien, labiau nei bet kada, verta būti Europos valstybių šeimoje. Ji į Europą turi sugrįžti aukštai pakelta galva, nes per amžius jau yra įrodžiusi savo vertę.
Ir paskutinis klausimas: ko reikia žmogui, kad jis būtų laimingas?
Į tą klausimą, manau, kiekvienas turi savo atsakymą. Jei visa žmonija nuo šiandien (na, ir vėliau) gyventų laimingą gyvenimą – tai būtų rojus! Nereikėtų didesnės laimės, bet ne toks, deja, mūsų pasaulis, kuriame mes gyvename, kurį mes pažįstame. Šiaip ar taip, iš savo patirties pasakyčiau, kad norėdamas būti laimingas turi norėti tų dalykų, kuriuos turi, o ne tų, kurių neturi. Man atrodo, kad aš visada taip galvoju, o šitai gal ir yra toji laimės paslaptis?

* * *

Nuoširdžiai padėkojęs už pokalbį išėjau. Kai leidausi menkai apšviesto koridoriaus laiptais, mane staiga pasivijo šviesos šuoras. Atsisukau. Daniela stovėjo tarpduryje tol, kol aš nusileidau į pirmą aukštą. Kol ją mačiau, nebuvo galima įžiūrėti tų gražių, svajingų akių. Bet... aš mačiau mėlyną Italijos dangų. Tada prisiminiau: juk lietuviškas paprotys išlydint svečią iš karto neužverti durų. Gal toks ir itališkas?
Dabar, žvelgdamas į 1993 metų Prezidento rinkimų kampanijos metu išleistą lankstinuką apie S.Lozoraitį, kažkaip intuityviai imu jame ieškoti ir jo ten išspausdintų žodžių. „Lietuvių tauta savo dvasios jėga yra pasiekusi nemaža moralinių pergalių. Mes pirmieji iškėlėme naciams teisme bylą dėl jų veiklos Klaipėdoje. Kai mano tėvas 1934 metais nuvažiavo į Londoną, Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras stebėjosi: „Kam jūs šitai darote, juk tai vaikai baltomis pirštinaitėmis!“ Po penkerių metų prieš Hitlerį ir jo „vaikus“ jau drebėjo visas pasaulis, tačiau Lietuva atsisakė kartu su jais žygiuoti prieš Varšuvą. O kokie tuo metu buvo mūsų santykiai su Lenkija, puikiai žinoma. Tačiau padorumo jausmas neleido mums dėtis kartu su agresoriumi, nors už tai teko skaudžiai sumokėti. Lietuvoje hitlerininkams nepavyko suformuoti nei lietuviškų SS dalinių, nei „Mėlynosios divizijos“, kaip Ispanijoje ir kitose kur kas galingesnėse Europos šalyse. O septynerius metus trukusi ginkluota kova su bolševikų okupantais? O pusę amžiaus išlaikyta Lietuvos diplomatinė tarnyba – nors Šventasis Sostas buvo uždaręs mūsų atstovybę, nors sovietinę okupaciją oficialiai buvo pripažinusios kai kurios valstybės. Joms teko atšaukti tokius sprendimus dėl lietuvių spaudimo. Net JAV kandidatai į prezidentus negalėjo nepaisyti Amerikoje gyvenančių lietuvių nuomonės dėl Lietuvos okupacijos.
Suvokimas, kad lemtingais momentais mūsų tauta yra vieninga, palaiko dvasią, – tai irgi moralinė pergalė. Gal todėl net sunkiausiais momentais mokėjome džiaugtis. Būdavome laimingi su Daniela savo mažame butelyje, pro kurio langus atsiverdavo visa Roma. Buvom laimingi, matydami, kaip kregždės, parlėkusios tūkstančius kilometrų iš Egipto, sukdavo ratus virš čerpių stogo, ieškodamos senojo lizdo vietos“.
Tada ir dabar...
Buvo Lietuvą okupavusi „aukštuomenė“, „ereliai“ ir visokios visokio rango „žvaigždės“, paskleidusios virš mūsų savos niekaip neišsisklaidantį ir tautą slegiantį arogancijos debesį.
Yra Lietuvoje sava „aukštuomenė“, „ereliai“ ir visokios visokio rango „žvaigždės“, pučiančios į tos savo naujos arogancijos debesį kvailus ir tuščius burbulus ir šitaip žudančios tautos intelektą. O juk reikia taip nedaug: kad vyrai išmoktų dorai ir garbingai mylėti tėvynę, o moterys visiems vyrams sugebėtų įkvėpti paprasčiausio žmogiškumo, kaipmat išsklaidančio ir tamsiausios arogancijos debesį.
Toli pavyzdžių ieškoti nereikia. Daniela ir Stasys Lozoraičiai šviečia savo paprastumu ir žmogiškumu.
Tada ir dabar.

Balys URBONAS,
žurnalistas,
Laisvės kovų dalyvis

© 2003 "XXI amžius"