Lietuvos Sąjūdis – žaižaruojanti laisvės pašvaistė

Rezistentas,politinis kalinys, Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus pirmininkas Albinas Staugaitis

Lietuvos Sąjūdžio Tarybos pirmininkas Rytas Kupčinskas

Hab. dr. Vytautas Nezgada Autoriaus nuotraukos

Lietuvos Sąjūdžio aktyvieji nariai atsakė į vieną konkretų klausimą: Sąjūdis, tarsi Dievo dovana Lietuvai, nuėjo trumpą, žaibišką meteorito kelią, tarytum stebuklinga pašvaistė nuvilnijo per Lietuvą. Sąjūdžio dėka Lietuva tapo nepriklausoma. Tai lyg impulsas Lietuvos laisvei, visos tautos prisikėlimui. Kaip vertinate Sąjūdžio veiklą, jo reikšmę?

Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus tarybos pirmininkas, rezistencijos kovų dalyvis, politinis kalinys Albinas Staugaitis jaudindamasis prisimena, kad Sąjūdis Lietuvoje prasidėjo ne tą lemtingą 1988 m. birželio 3 d., o daug anksčiau. „Mano senelis buvo kaimo „daraktorius“. Pas jį caro laikais rinkdavosi daug vaikų (kartais iki 30-ties ). Liepdavo ką nors atsinešti dirbti – pinti, vyti pančius, verpti, drožinėti. Jei pasirodytų žandaras, atseit visi mokosi amatų. Netoliese, Gražiškiuose, buvo katalikų koplyčia, kurios altoriuje buvo slepiamos lietuviškos knygos. Ar tai nebuvo Sąjūdis kovoje už lietuvybę, lietuvišką žodį?
Ne paslaptis, kai Rusijoje kilo revoliucija, Voroneže buvo susirinkę keli tūkstančiai lietuvių carinės armijos karių, kurie turėjo ginkluotę, kavaleriją ir net artileriją. Komunistai, sužinoję, kad tai dešinieji, juos gaudė, išblaškė, daug žuvo. Man atrodo, kad Lietuvoje jau nuo valstybės susikūrimo (XIII a.), dar nuo karaliaus Mindaugo laikų vyko Sąjūdžio veikla. Lietuviai gynėsi nuo vokietinimo, lenkinimo, rusinimo. Reikėjo išlikti tautai, išsaugoti lietuvybę.
1944 m. vasarą baigiau gimnaziją, hitlerininkai traukėsi iš Lietuvos, grįžo sovietinė kariauna. Vilkaviškyje apsistojo Lietuvos kariuomenės štabas, kuris traukėsi į pogrindį. Mes, aktyvieji gimnazistai, štabe pasiteiravome, ką mums daryti. Liepė likti Lietuvoje, kurti pasipriešinimo Sąjūdį, nes reikės eiti į partizanus, kovoti už Lietuvos laisvę. Likome. Buvome 18-20 metų amžiaus. Lietuvos mokykla tais laikais buvo toks milžiniškas autoritetas, kad prisiminus tenka tik apgailestauti, jog dabartinė Lietuvos mokykla toli gražu neprilygsta moksleivių patriotiniu ugdymu“.Pasak A.Staugaičio, jei tais laikais baigei gimnaziją, tai ir žinių bagažą turėjai, ir tvirtu patriotu tapdavai. Lietuvos prezidentas A. Smetona, lankydamasis Vilkaviškyje, sakydavo: “Kokios norite tautos, tokią padarykite mokyklą! Kokia bus mokykla,tokia ir tauta! “
„…Organizavome ginkluotą partizaninį pasipriešinimą. Jaunimas į sovietų kariuomenę nėjo. Vieni mokytojai buvo išvežti į Sibirą, kiti traukėsi į Vakarus. Mane, neturintį jokio pedagoginio pasirengimo, paskyrė pradžios mokyklos mokytoju, nes kito kelio nėra. Tuomet kartu su kitais mokytojais sukūrėme pasipriešinimo pogrindinę organizaciją Sąjūdį – kaip pasipriešinimą sovietų okupacijai. Dieną – su mokiniais, o vakare - partizanų gretose. Dalyvavau pasalose, rinkau žvalgybinę medžiagą, gerai pažinojau vietovę. Ginklų tikrai daug vokiečiai buvo primėtę laukuose. Štai tąjį Sąjūdį vadinu savo pirmuoju sąmoningu veikimu Lietuvai ginti.
Vėliau įvyko išdavystė. O kiek jų buvo! Mane areštavo sovietų aktyvistas K.Glikas (Šakių r. Griškabūdžio saugumietis) . Nuteisė dešimčiai metų lagerio. Tremtyje vedžiau savo krašto partizanų ryšininkę. Pasikeičiau savo pavardę į žmonos – ne Kundrotas, o Staugaitis. Grįžau į Lietuvą. Čia 1956 metais Kauno kapinėse per Vėlines vyko garsus mitingas ryšium su Vengrijos sukilimu. Valdžia įtarė, kad tai yra buvusių politinių kalinių darbas.Nutarė per dešimt dienų išregistruoti visus politinius kalinius. Pavardės pakeitimas leido likti Kaune.
Dar iš mažens buvau mėgėjas drožinėti. Pabandžiau išdrožti knygnešių atminimui kryžių-koplytstulpį knygnešiams atminti. Pavyko. Ėmiau drožinėti atminimo kryžius, atsirado kūrybinis įkvėpimas. Mano darbų yra Merkinėje, Šeštokų miestelyje.
Sąjūdis pažadino Lietuvą iš letargo miego. Baltijos kelyje lietuviai pagaliau suprato esą vieninga tauta. Joje ir aš, ir visi pajutome didžiulę jėgą. Dabar kai kas tvirtina, kad reikia spręsti švietimo, Lietuvos istorinės atminties problemas. Sąjūdis atliko svarbiausią užduotį – atstatė Lietuvos valstybingumą ir nepriklausomybę“, – baigdamas savo mintis dėstė Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus tarybos pirmininkas, rezistencinės kovos dalyvis A. Staugaitis.
Visos Lietuvos Sąjūdžio tarybos pirmininkas Rytas Kupčinskas į pateiktą klausimą atsakė: „Nepriklausomybės idėja buvo visų lietuvių širdyse. Žmonės suprato, kad ilgiau okupacinėje sistemoje gyventi neįmanoma. Matėsi, jog Sovietų Sąjunga žlunga savo viduje. Patriotizmo idėjos įkvėpė Lietuvą partizaninei kovai, kuri tęsėsi ištisą dešimtmetį ir paliko gilų pėdsaką tautos sąmonėje. Tai irgi buvo Sąjūdis. O „Katalikų Bažnyčios kronikos“ sovietmečiu taip pat žadino laisvės troškimą. Tai buvo tas impulsas, kuris Sąjūdį pakvietė greitai veikti. Tai padaryta vadovaujant išmintingai žmonių grupei, pirmiausia, mano nuomone, prof. Vytautui Landsbergiui, Stasiui Lozoraičiui, kurie gerai orientavosi situacijoje. Svarbiausia, kad jie surado būdą, kaip nepriklausomybę atkurti.
Sovietų sistemoje problemų susikaupė tiek daug, kad aiškiausios buvo socialinės, ekologinės, gamybos problemos. Vien sovietų kariuomenė Lietuvoje teršė aplinką kaip įmanydama, juk visi žinome, kad, pavyzdžiui, Šiaulių apylinkėse buvusios karinės bazės teritorijoje vienas ūkininkas iš šulinio sėmėsi kurą savo traktoriui. Toks buvo užterštumas! Lietuvos Sąjūdžiui patirties suteikė 1980 metais įsikūręs “ Solidarumo” judėjimas Lenkijoje. Dar 1972 m. gegužės 14-ąją d. Romo Kalantos susideginimas incidentas Kaune neliko be atgarsio tarp susipratusio Lietuvos jaunimo.
Prof. V. Landsbergis, Sąjūdžio garbės pirmininkas, ne kartą sakė, jog Sąjūdis turi išlikti ir akylai budėti, kad mūsų valstybingumas ir laisvė būtų galutinai įtvirtinti. Yra vidinių ir išorinių simptomų, kurie daro Lietuvą nesaugią, o valstybingumą - trapų. Pavyzdžiui, tautiškumo problema. Mes turime jį išlaikyti ir būdami ES nariai, ugdyti patriotizmą. Juk dabar Lietuvos Trispalvė keliama tik kartą per metus. Lietuvos Sąjūdis griežtai pasmerkė tokį Lietuvos Seimo nutarimą, Lietuvos valstybingumo simbolio susiaurinimo reikšmę.
(nukelta į 5 p.)
(atkelta iš 4 p.)
Nepaprastai aktuali teisingumo problema, kurios svarbą Sąjūdis pastaraisiais metais labai pabrėžia. Realiame gyvenime teisingumas dar neįgavo gyvybingumo, nors įvairių konferencijų metu apie tai daug kalbama. Teismų, teisėsaugos institucijų veiksmuose jo labai pasigendama.
Iš pradžių į Persitvarkymo Sąjūdį atėjo labai daug komunistų, partijos sekretorių, o vėliau jų jau nebeliko Sąjūdyje. Labai daug sąjūdiečių buvo atleista iš darbo dėl etatų mažinimo. O ir dabar, jei esi tvirtų, patriotiškų, tautinių pažiūrų, tai tavo gyvenimas nėra lengvas.
Labai noriu, kad į Sąjūdžio veiklą įsijungtų teisinį išsilavinimą turintys Lietuvos patriotai. Sąjūdis turi teikti teisinę pagalbą visiems žmonėms, kurie mažai uždirba, nes žmogaus teisių gynimas yra vienas iš demokratijos bruožų.
Kai žmogus pasineria į savo asmeninių ekonominių problemų sprendimą, jam nėra kada itin atidžiai sekti partijų veiklą, būti aktyviam politinės visuomenės nariui. Sąjūdžio penkioliktojo jubiliejaus proga linkiu geros sveikatos visiems sąjūdiečiams, kloties patriotinėje veikloje, šeimų santarvės, Dievo palaimos ir artimojo meilės!“
Hab. dr. Vytautas Nezgada, buvęs aktyvus sąjūdietis, prisimena:
„Mane, dar nebuvusį Sąjūdžio tarybos nariu, išrinko į Sąjūdžio Seimą. Tai įvyko 1991 metais. 1992 metais tapau Kauno miesto Sąjūdžio tarybos (joje buvo 18 narių) pirmininku. Mūsų veikla buvo labai svarbi. Tuo metu jau veikė paskelbtas 1990 m. kovo 11- tosios Lietuvos Nepriklausomybės Aktas. 1993 metų pavasarį vėl įvyko konferencija, pagal reitingą vėl patekau į Sąjūdžio Seimą, o Sąjūdžio taryba išrinko Sąjūdžio tarybos pirmininku.
Tiesa, Sąjūdis pradėjo rengti Kaune mitingus Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje.Čia kalbėjo kardinolas Vincentas Sladkevičius, prof. Vytautas Landsbergis, prof. Alfredas Smailys, poetas ir aktorius Kęstutis Genys bei daug kitų žymių žmonių.
Mitinguose dalyvaudavo labai daug žmonių. Turėjome nutarimų, rezoliucijų projektus. Už juos žmonės balsuodavo. Šios viešos deklaracijos buvo skelbiamos spaudoje. Pagrindinis spaudimas buvo daromas, kad kuo greičiau būtų išvesta sovietų kariuomenė. Deja, jau vėlesni mitingai pamažu slopo, nes atsirado prieštaravimų Sąjūdžio viduje. Kūrėsi partijos, norėjusios labai save sureikšminti. Teko ir man pasitraukti, nes matėme, kad netenkame savarankiškumo.
Kai buvo pasiūlyta stoti į partijas, labai susilpnėjo Sąjūdžio organizacinė galia, daugelis žmonių nusivylė, kad iš Sąjūdžio atimamos politinės galios.
Man Sąjūdis išliks visam gyvenimui kaip politinis naujagimis,kuris atvedė Lietuvą į nepriklausomybę. Amžina šlovė Sąjūdžiui, kuris stebėtinai žaibiškai išplito visoje tautoje, įgyvendindamas svajonę – Lietuvos laisvę.“

Kalbėjosi
Kazimieras DOBKEVIČIUS

© 2003 "XXI amžius"