Paremkime Tremčių ir Prisikėlimų paminklą

Per pastaruosius šešis dešimtmečius Lietuva patyrė daugybę vargų ir nuveikė daug žygdarbių, vertų įamžinti paminklais. Jų nemaža pastatyta ir tikriausiai dar bus statoma. Kartu neužmirština, kad vyresniosios kartos sumanyti paminklai labiausiai ją pačią ir domina. Todėl vertėtų nesiūlyti jų daugybės, o labiau susirūpinti kokybe ir emociniu iškalbingumu bei funkcionalumu. Keturioms dešimtims didvyriškų metų kovai už spausdintą žodį atminti puikiai tarnavo ir tebetarnauja kuklus Knygnešio paminklas prie Karo muziejaus, o amžiais negęstančiam laisvės ilgesiui – liekna Laisvės statula ir Tėvynės vaikų pasiaukojimui – Nežinomo kareivio kapas ten pat.
Visos Lietuvos prisikėlimą laisvai gyventi, o kartu ir sudėtas tam aukas įamžina Prisikėlimo bažnyčia Kaune. Šiam didingam statiniui buvo lemta išgyventi visas tautos ir šalies negandas. Jos uždarymas atspindėjo tautos išblaškymą ir trėmimus, jos nuniokojimas – dvasinį žmonių nualinimą. Ji išties buvo tapusi tremtine, nors ir niekur neišgabenta.
Atgimimo metais buvo pradėta entuziastingai ją atstatinėti valstybės ir gyventojų bei užsienyje atsidūrusių tautiečių lėšomis, ir daug didelių darbų yra nuveikta. Deja, pastaraisiais metais entuziazmas atrodo nuslūgęs, o stabčiojantys darbai negali būti tikrai sėkmingi. Galbūt dalį rėmėjų atitraukė Valdovų rūmų Vilniuje atstatymo užmojis. Abu šie projektai yra perspektyvūs tuo, kad jie ne tik stūksos it statulos, o veiks kaip dvasiniai, kultūriniai ir istoriniai centrai. Valdovų rūmų atstatymą Lietuvos žmonės remia, norėdami prikelti valstybės galios sąmonę, o Prisikėlimo bažnyčią – kaip dvasios gyvybės simbolį. Be dvasios gyvybės žlunga tautos ir valstybės, todėl Prisikėlimo bažnyčią atstatyti ne mažiau svarbu, kaip Valdovų rūmus prikelti. Beje, Paminklinei bažnyčiai reikia kur kas mažiau lėšų nei Rūmams, ir darbai daugiau negu įpusėti.
Mes manome, kad šalia pirmosios paskirties, kaip atgautos Nepriklausomybės paminklo, reikia Prisikėlimo bažnyčiai tremtinei suteikti antrą oficialią paskirtį – kaip Paminklą Rytų ir Vakarų tremtiniams. Nors priverstieji pasitraukti į Vakarus nepatyrė tokių vargų, kaip ištremtieji į Rytus, bet daugumai širdies skausmas nebuvo mažesnis. Dabar Rytų ir Vakarų tremtiniai bei jų vaikai – atitinkamai savo išgalėmis – turėtų sutartinai paremti šitą prakilnų skaudžios jų dalios atminimo įamžinimą, o kartu padėką Dievui už atgautą Tėvynės laisvę.
Girdime ir TV ekrane matome, kad Paminklinėje bažnyčioje įrengiamos žuvusiųjų už laisvę pagerbimo vietos. Verta įamžinti ir gyvųjų patirtus tremtyje vargus. Kaunas labiausiai nukentėjo nuo 1941–ųjų birželio tremčių, todėl čia būtų tinkamiausia vieta Vilties ir gedulo dienai minėti. Svajojama apie Vilniaus-Kauno bipolio (dvimiesčio) sukūrimą. Tokiu atveju juo labiau derėtų kai kuriuos visos Lietuvos bendruosius minėjimus rengti Kaune.
Lietuvos valstybė yra labai skolinga tiems savo tremtiniams, kurie puoselėjo laisvės viltį Sibire, ir tiems, kurie savo žygiais plačiajame pasaulyje neleido jam užmiršti didelės Lietuvai okupantų daromos skriaudos. Todėl nevalia valstybės vadovams nusiplauti rankas ir sakyti, kad Prisikėlimo bažnyčia – tik pamaldžių žmonių reikalas. Paskyrę šimtą milijonų litų Valdovų rūmams, neturėtų išsisukinėti nuo dešimties milijonų skyrimo šiam tremtinių bei jų artimųjų gėlos ir dvasios tvirtybės paminklui.
Prezidentas Valdas Adamkus, 2002 metais sutikęs būti Prisikėlimo bažnyčios atstatymo globėju, oficialiai pavedė tą rūpestį Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Lauksime konkrečių Seimo ir Vyriausybės veiksmų, bet negalime palikti viso rūpesčio valstybinėms institucijoms. Sovietinės priespaudos metais Katalikų Bažnyčią, kaip stipriausią tautos atsparumo veiksnį, vertino daugumas Lietuvos gyventojų, net ir abejingų religijai. Mes manome, kad dabar šį Vilties ir gedulo, Tremčių ir Prisikėlimų paminklą dera remti visiems Lietuvos mylėtojams, be įsitikinimų skirtumo. Gražu, kad daugelis žmonių aukoja Prisikėlimo bažnyčiai, naudodamiesi Telekomo paslauga ir skambindami telefonu 8 900 80019. Savo ruožtu bažnyčios vadovybė galėtų patvarkyti, kad vieną kartą per metus, iš anksto tinkamai pranešus, visose Lietuvos bažnyčiose būtų daroma rinkliava šiam kilniam tikslui.

Kun. Vytautas GRIGARAVIČIUS,
Paminklinės Prisikėlimo bažnyčios atstatymo tarybos pirmininkas,
Kauno miesto dekanas
Kun. Vaclovas ALIULIS, MIC,
Vilnius
Leonas JUOZONIS,
garbės kraštotyrininkas,
Kaunas

© 2003 "XXI amžius"