XXI amžius

Šeimos likimas - tik prisiminimuose
Pulkininko Jono Petruičio mirties 60-osioms metinėms

Pulkininkas Jonas Petruitis gimė 1891 m. lapkričio 6 d. Rozalimo miestelyje. 1912 metais Liepojoje baigęs šešias gimnazijos klases, kurį laiką dirbo „Šaltinio“ redakcijoje korektoriumi.
1913 metais prasidėjo kario gyvenimas. Atlikęs būtinąją karinę tarnybą, 1915 metais baigė Tbilisio karo mokyklą ir pradėjo karininko karjerą penktajame Kaukazo šaulių pulke. Vėliau paskirtas žvalgybos komandos vadu 27-ajame Kaukazo šaulių pulke, vadovavo kavalerijos šimtinei Vladikaukaze. Buvo lietuvių bataliono, kuris tuo metu buvo dislokuotas Batumyje, vadas. Eidamas šias pareigas, J.Petruitis dalyvavo 1915-1918 metais rusų-turkų fronte, tris kartus buvo sužeistas.
1918 metais grįžęs į Lietuvą, J.Petruitis organizuoja Šaulių apsaugos būrį. Būtent šis apsaugos būrys 1919 metų sausio mėnesį ties Radviliškiu nuginkluoja du vokiečių spartakininkų traukinius. 1919 metų kovo-liepos mėnesiais vadovauja kuopai, vėliau batalionui, gauna kapitono laipsnį.
1924 metų rugpjūtį J.Petruitis sėkmingai baigia aukštuosius karininkų kursus ir pradeda vadovauti antrajam pėstininkų pulkui. Kaip tik jo vadovaujamas pulkas 1926 metų gruodžio mėnesį aktyviai dalyvauja perversme, po kurio Antanas Smetona tampa Lietuvos prezidentu. Turėdamas jau pulkininko laipsnį, J.Petruitis vadovauja Antrajai karo apygardai. O 1927 m. gruodžio 7 d. Lietuvos kariuomenės vado įsakymu J.Petruitis išeina į atsargą.
Tiesa, reikėtų priminti, kad pulkininkas J.Petruitis buvo išleistas į atsargą ne be pagrindo. J.Petruitis, draugo L.Bistro įkalbėtas, rengė antrą perversmą jau prieš patį Prezidentą, tuo norėdamas grąžinti į valdžią krikščionis demokratus. Tačiau sąmokslas buvo susektas ir jo organizatorius pulkininkas J.Petruitis kuriam laikui ištremtas gyventi į Alytų.
Kada J.Petruičio batalionas bazavosi Mažeikiuose, jis vedė vietos statybininko dukrą Justiną Mikuževičiūtę. Po vestuvių jaunieji Petruičiai gyveno Kaune, kur gimė sūnus Justinas ir dukra Jonė. O kada pulkininkas buvo ištremtas į Alytų, iš Kauno ten persikėlė gyventi visa jo šeima. Čia gimė sūnus Mykolas ir duktė Reda. Atsargos pulkininkas dirbo Autobusų kompanijos įgaliotiniu. Būtent čia, Alytuje, pulkininko J.Petruičio šeimą pradėjo daužyti audros. 1938 metais nuo plaučių uždegimo miršta žmona Justina. Pirmosios sovietinės okupacijos metais, 1940-aisiais, J.Petruitis suimamas. Iš pradžių jis kalinamas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, o 1941 m. birželio 23 d. su grupe bendro likimo draugų išvežamas į Minską. Vėliau pulkininkas papuola į Červenės žudynes, tačiau išlieka gyvas ir iš įkalinimo vietos sėkmingai pabėga.
Tų pačių metų rudenį J.Petruitis pradeda gyventi Kaune. Parašo knygą-liudijimą apie sovietinį nužmogėjimą, apie Červenėje vykdytas kalinių žudynes. Tačiau metai, praleisti kalėjime, jį labai nualino. Netikėta karštligė visiškai pakirto jo sveikatą, pulkininką nuolat kankino kepenų skausmai, plaučių uždegimas. 1943 metais J.Petruitis mirė. Alytuje liko gyventi jo sūnūs ir dukros. Juos priglaudė gyventi giminės: iš pradžių dėdė Mikuževičius, o vėliau teta Stenbergienė.
Po J.Petruičio mirties vaikai pasirūpino, kad tėvai būtų palaidoti kartu Kaune, centrinėse miesto kapinėse Vytauto prospekte. Tačiau, praėjus kuriam laikui, minėtas kapines buvo nutarta panaikinti. 1958 metais vaikai Justinos ir Jono Petruičių palaikus iškasė ir perlaidojo į Kauno Eigulių kapines. Tačiau po kelių savaičių įvyko keistas dalykas. Atėję į kapines vaikai rado lenteles su užrašais nuo kapo nuimtas, nebuvo ir kryžiaus. Kada jie pradėjo tvarkyti tėvų kapą, atėjęs kažkoks vyriškis papriekaištavo, kad jie tvarko svetimą kapą. Taip ir liko neaišku, kurioje vietoje palaidoti Petruičiai.
Šiandien jau nėra nė vieno gyvo ir Petruičių vaikų. Justas vedė gruzinę ir ilgą laiką gyveno Gruzijoje. Mirė 1987 metais. 1985 metais paliko gyvenimą ir Jonė. Nėra tarp gyvųjų ir Redos bei Mykolo.

Alfonsas ZUBRECKAS