Atnaujintas 2003 m. liepos 2 d.
Nr.51
(1155)
Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis
RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Susitikimai
Krikščionybė ir pasaulis
Literatūra
Mums rašo
Istorijos vingiai
Atmintis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Į Soldino mišką, kur nukrito „Lituanica“
Kelionės įspūdžius prisimenant

Poznanės rotušė

Balandžio 4-6 dienomis mes, 40 ekskursantų grupė, keliavome į Lenkijos Respubliką. Pagrindinis tikslas – aplankyti Soldino mišką, kuriame yra paminklas 1933 m. liepos 17 d. žuvusiems Atlanto nugalėtojams Steponui Dariui ir Stasiui Girėnui.
Į Soldino mišką atvykome balandžio 5-ąją. Švietė saulė, pučiant pavasariniam vėjui ošė pušys. Gidė Irena išsamiai papasakojo apie didvyrių skrydį, jų patirtus sunkumus, didelį entuziazmą ir ryžtą nugalėti Atlantą ir tuo išgarsinti Lietuvą.
…Tūkstančiai Kauno gyventojų ir visa Lietuva laukė „Lituanicos“. Deja, drąsuoliai žuvo Soldino miške. Ir šiandien dar neaiškios jų žūties aplinkybės. Kodėl jie žuvo, sėkmingai perskridę Atlantą? Turėjo dar kuro, galėjo pasiekti Kauną. Tą paslaptį nusinešė Soldino miškas.
Tyla ir susikaupimu pagerbėme mūsų tautos didvyrius. Miško ramybę sutrikdė giesmė „Lietuva brangi“. Aplankėme muziejų, esantį netoli nuo žūties vietos. Muziejaus medinį pastatą pastatė „Achema“. Jį prižiūri šalia jo savo sodyboje gyvenanti lenkė.

Nenoriu tapti mafijos bosu!

Prieš papildomus rinkimus į keturias laisvas vietas Seime iš vieno kandidatų tapti Seimo nariu (Vilniaus Antakalnio rinkimų apygarda) gavau „meilės“ laišką. „Tigro“ kreipinį „Gerbiama(-s) Kojeliniai“ (taip parašyta originale, kurį siunčiu drauge su savo laišku) supratau kaip Virgilijaus Noreikos siūlymą man tapti mafijos vadeiva ir vadintis Kojelinių gauja. Nors Panevėžyje siautėja „Tulpiniai“, nesutinku ne tik tapti tokia „garbia“ asmenybe, bet ir žavėtis gerbiamo „Tigro“ lietuvių kalbos mokėjimu.

„Tarp Rytų ir Vakarų“
Mintys po birželio 16 dienos Lietuvos radijo laidos

Dar pirmasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona yra sakęs: „Jei bendradarbiausime su vokiečiais (Vakarais), mus paveiks geresnis ekonominis, kultūrinis faktorius, jei su slavais – degradacijos…“ Jis tikino: „Kokia nori, kad būtų tauta, tokią padaryk mokyklą. Kokia bus mokykla, tokia bus tauta…“ Taip, atrodo, aišku, ką turėtume daryti, kaip elgtis, kur nukreipti svarbiausius savo siekius ir darbus. Tačiau ar visi norime, kad joje gyventi būtų gera ir malonu? Ar visi norime, kad apie mūsų šalį ir žmones visur kalbėtų tik gerai, su pagarba?

Dėl Kazio Ladigos pavardės rašybos

Perskaitęs žurnalisto Vytauto Bagdono publikaciją „Nepagarba nepriklausomybės kovų dalyviui“ („XXI amžius“, 2003 m. birželio 11 d., Nr. 45), kur autorius atkreipia dėmesį, jog įvairiuose šaltiniuose ir netgi gatvių pavadinimuose Lietuvos karininko Kazio Ladigos pavardė rašoma skirtingai (Ladyga, Ladiga), teiraujasi, kaip iš tiesų reikėtų rašyti šią pavardę, norėčiau kai ką paaiškinti.