Atnaujintas 2003 m. liepos 23 d.
Nr.57
(1161)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Krikščionybė ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Kultūra
Žvilgsnis
Proza
Literatūra
Istorijos vingiai
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Istorija ir dabartis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Sugrįžimas į kančių prisiminimus

Kasmet pirmą šeštadienį po birželio 14-osios – Gedulo ir Vilties dienos – Rumšiškėse vyksta tradicinis politinių kalinių, kalėjusių Kolymoje, suvažiavimas. Šiais metais – jau 15-ą kartą. Atvykstame su savo vaikais ir vaikaičiais. Reikia, kad visi žinotų mūsų tautos kančių istoriją, kurią išgyveno tėvai, seneliai, artimieji. Dr. Jonas Basanavičius yra pasakęs: „Tauta, pamiršusi savo praeitį, yra be ateities“.
Taip jau gyvenime yra, kad kasmet mūsų bendražygių gretos vis mažėja ir mažėja… Suvažiavimuose nutarta, jog mes savo vietoje privalome palikti savąsias atžalas, kurios neleistų užmarštin palaidoti mūsų tautos kankinių pragariškos nedalios.
Posėdžio, įvykusio kultūros rūmų salėje, pradžioje sugiedota giesmė „Marija, Marija“ ir Lietuvos himnas. Mindaugas Bloznelis kalbėjo apie kankinę Adelę Dirsytę, apie jo pastangomis išleistą knygą. Pacituosiu knygos pratarmės pradžią: „Ši dokumentais ir faktais pagrįsta knyga apie tragiško likimo lietuvę mokytoją Adelę Dirsytę parodo, kaip Lietuvoje sovietiniai okupantai vykdė genocidą – klastojo faktus, kurpė bylas, teisė ir trėmė šviesiausius mūsų tautos žmones. Iš knygos puslapių matyti, kad nekaltais nuteistųjų tragizmas jų nepalaužė, kalėjimuose ir lageriuose patiriamos skriaudos ir pažeminimai nesugniuždė jų dvasios. Jie neprarado žmogiškumo, aplinkiniams skleidė tikėjimą ir viltį.“ (572 puslapių knygą galėjome įsigyti čia pat.)
Valdybos pirmininkui Algirdui Čiurliui apžvelgus valdybos veiklą, kalbėjo bendražygiai, skaitė savo kūrybą. Sudainuotos lietuviškos dainos sužadino gražius prisiminimus, skausmą, Tėvynės ilgesį nešant nelaisvės kryžių snieguotoje, ledinėje Kolymoje.
Koplyčioje buvo aukotos šv. Mišios, o prie paminklinio kryžiaus melstasi už Amžinybėn išėjusius bendražygius. Pasibaigus šv. Mišioms iš koplyčios visi išėjo, kupini dvasios stiprybės, lyg viena didžiulė šeima, sujungta nepalaužiamos jėgos, pasiryžimo nesuklupti šiandienos nužmogėjimo, klastos, melo, apgaulės kelyje. Vaišinantis kalboms laiko buvo per mažai…
* * *
Daugelis mūsų, magadaniečių, gavome brangią dovaną – Vytauto Jurevičiaus knygelę „Skausmo akordai“.
Negaliu nepacituoti autoriaus išgyventų skausmingų minčių, švelnios meilės savo tėvynei.
Autorius „gimė 1922 m. Gyveno Palangoje. Organizavo partizanų (LLA) kuopą. 1946 metais suimtas. Žiauriai kankinamas – draskomas ir svilinamas – kuopos narių neatskleidė“ (p. 7).
„(…) Ji mažutė, lyg ašara skaidri iš Tvėrėjo akių kritus į jūros pakrantę. Tūkstančiais metų žiauriųjų kaimynų mindoma, plėšiama, savųjų sūnų krauju ginama, kieta lyg deimantas, nenori suklupti.
O Visatos valdove, kam leidi klastingiems priešams niekinti mano Tėvynę, kam reikalingos mano brolių ir sesių kraujo upės, mūsų motinų ašaros, kam reikalingos bado ir ilgesio kančios ištremtųjų Sibiro tundroje“ (p. 3).
„(…) Jau 33 metus nematau, kaip kopia saulė į tėviškės beržynų viršūnes, kaip žeria aukso spindulius į gimtos pirkios langus.
Jau 33 metus negirdžiu, kaip šlama pušys prie kiemo vartų, kaip ošia Baltija, kaip verkia vėjo vaitomos kopos ir dejuoja pajūrio smėlis po basom kojom.
O žvaigždžių Valdove, kam nelaimę siuntei. Kodėl atėmei Tėvynę už tai, kad mylėjau ją labiau už gyvenimo šviesą. Prieš 23 metus, kai daugelis iškeliavo gimtinėn, Tu man išbandymą siuntei. Šėtono tarnai norėjo nupirkti mane už trisdešimt sidabrinių.
Ir būčiau išvykęs tėvynėn ir nutildęs tėvynės ilgesio troškulį, ir būčiau stebėjęs tekančią saulę gimtuos laukuos. Ar galėjau užstatyti sąžinę? Ar galėjau tarnauti tiems, kurie gėrė mūsų tautos kraują. (…) Tad pasiimkite aukso kalnus, aš turiu tik vieną tėvynę, kur žalios pušys šlama ir Baltija ošia. Nėra turtų žemėje, už ką atiduočiau savo Tėvynę. Grasindami išvijo mane Šėtono tarnai. Pulkininkas suriko: „Tu čia nudvėsi!“ Po trijų mėnesių gavau žiaurų įsakymą. Mane palieka amžiams šioj ledų karalystėj.
(…) Slinko metai, metų metai šliaužė, aš vis bridau Magadano ledynuose ir snieguos. (…) Tik ilgesys išbraižė mano veidą, iščiulpė mano kraują. Tik po 19 metų gulintį ligos patale – išleido“ (p. 4).
(…) „Ir išsipildė mano troškimai – nevilties valandomis Tu stiprinai mano viltį, silpnybės metais dovanojai stiprybę. Įvyko stebuklas (…) Po 33 klajonių metų galiu grįžti į gimtą kraštą.
Ir pasibeldžiu aš į gimto miesto vartus – nusilpęs, paliegęs, tik be galo laimingas. Suriko man vartų sargovė: „Eik, iš kur atėjęs, čia tau nėra vietos“. Ir įaugau į žemę, lyg stulpas prie Palangos miesto vartų. Ilgai beldžiausi – sargai tylėjo. (…) „Eik iš čia, eik, iš kur atėjęs“. (Taip man įsakė majoras Olesovas.)
Sudiev, gimtine brangi. Ir prigludau prie apnuogintų smėlio kopų, lyg mylimosios, ir apkabinau jūros bangą. (…) Sudiev, gimtine brangi“ (p. 5).
Ir vėl išvykau į svetimą kraštą. (…) Praėjo 44 ilgesio ir nebūties metai. Rytuose sužibo aušrinė. Papūtė švelnus vakaris, ir suplakė širdis nauja viltim. (…) Atskrido žinia – galiu grįžti tėvynėn.
(…) Po 44 metų klajonių grįžta piligrimas, kurio kuprinė prie kupros priaugo, kurio lazda obelim pražydo“ (p. 6).

Marija KINERTAITĖ-LAUGALIENĖ
Ukmergė – Rumšiškės

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija