Atnaujintas 2003 m. liepos 23 d.
Nr.57
(1161)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Krikščionybė ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Kultūra
Žvilgsnis
Proza
Literatūra
Istorijos vingiai
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Istorija ir dabartis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Solidarumo globalizavimo keliu

JAV prezidentas Dž. V. Bušas su žmona ir dukra Botsvanoje gėrėjosi laukiniais žvėrimis

EPA-ELTA nuotrauka

Dž.Bušas su Senegalo prezidentu Abdulaja Vade prie buvusių juodaodžių „vergų namų“ Gorio saloje, iš kurios jie buvo gabenami į Ameriką
Prezidentas Dž.Bušas (trečias iš kairės) su aplankytų Afrikos šalių vadovais: Pietų Afrikos prezidentu Tabu Mbeku (kairėje), Nigerijos prezidentu Olusegunu Obasandža (antras iš kairės) ir Senegalo prezidentu Abdulaje Vade (dešinėje)

JAV prezidentas Dž.Bušas su Ugandos vaikais,
kurie tapo našlaičiais tėvams mirus nuo AIDS ligos

Nuotraukos iš „The Washington Post“

Afrikoje dešimtys milijonų žmonių badauja dėl užsitęsusios sausros, nepriteklių ar nuolatinių pilietinių konfliktų

Kova su AIDS - svarbus uždavinys Afrikai

Savotišku netiesioginiu atsiliepimu į popiežiaus Jono Pauliaus II raginimą pirmiausia globalizuoti solidarumą galima būtų pavadinti liepos 7-12 dienomis vykusį Jungtinių Valstijų prezidento Džordžo Bušo apsilankymą keliose Afrikos valstybėse. Šį vizitą, turėjusį ryškų humanitarinį pobūdį, palankiai, kaip „vilties ženklą“ sunkumus patiriančiam žemynui, įvertino Bažnyčios atstovai. Atkreipęs dėmesį į tai, jog šioje Dž.Bušo kelionėje ypač daug buvo kalbama apie kovą su Afrikoje labai paplitusia AIDS liga, Pietų Afrikos katalikų vyskupų konferencijos pirmininkas Derbeno arkivyskupas kardinolas Vilfridas Napjeris sakė, jog JAV prezidento vizitas „parodė, koks rimtas signalas yra AIDS paplitimas, tad neatidėliotinai reikia imtis veiksmų“. Jis viliasi, kad Dž.Bušo administracija „į tai atsilieps parūpindama reikiamų lėšų sprendžiant šią problemą“.
Pavasarį JAV sostinėje Vašingtone vykusiame metiniame šalies socialinių darbuotojų katalikų pasitarime buvo pateikta baisi AIDS ir ją sukeliančio ŽIV viruso paplitimo pietinėje Afrikos dalyje statistika. Šiame regione gyvena 10 proc. pasaulio gyventojų, o apsikrėtusių ŽIV arba sergančių AIDS yra 70 proc., tai yra apie 30 milijonų. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Botsvanoje, kurią kaip tik aplankė Dž.Bušas, nešiojančių šią infekciją yra 40 proc. visų 15-49 metų amžiaus šalies gyventojų. Dėl šios nelaimės našlaičiais yra tapę vienuolika milijonų afrikiečių vaikų ir iki 2010 metų jų skaičius turėtų pasiekti 20 mln.
Pažymėtina, kad iš minėtų 30 milijonų afrikiečių, paliestų ŽIV/AIDS infekcijos, 60 proc. yra moterys ir 10 proc. - vaikai. Iš jų gydosi vadinamaisiais antiretroviraliniais vaistais tik apie 30 tūkst. asmenų, nes vaistų kaina 30-300 dolerių per mėnesį (priklausomai nuo vartojimo kiekio) didžiajai daugumai yra neįveikiama. Būtent dėl masinio ŽIV infekcijos Botsvanoje vidutinis gyventojų amžius siekia tik 40 metų. Dėl šios nelaimės išplitimo Afrikoje kalbama apie ištisą „prarastą kartą“, su atitinkamomis ekonominėmis pasekmėmis. Pavyzdžiui, dėl AIDS, nuo kurios per pastarąjį dešimtmetį pietinė Afrikos dalis neteko septynių milijonų žemdirbių, kilo žemės ūkio krizė regione.
Dar sausio pabaigoje savo metinėje kalboje „Apie padėtį valstybėje“ prezidentas Dž.Bušas paprašė Kongreso penkeriems metams skirti kovai su AIDS Afrikoje 15 milijardų dolerių. Šią savo iniciatyvą jis ne kartą pakartojo ir pastarojo vizito Afrikoje metu. „AIDS yra pavojingiausias Afrikos priešas, ir jūs turite žinoti, kad nebūsite palikti vieniši šio priešo akivaizdoje, - kalbėjo Dž.Bušas susitikime su Botsvanos prezidentu Festu Magae. - Pirmas dalykas, kurį aš noriu, kad žinotų Afrikos šalių vadovai, yra tai, kad amerikiečiai yra labai susirūpinę dėl šios kontinente plintančios ligos. Mes esame ne tik galinga tauta, bet taip pat ir gailestinga tauta“.
Atvykęs į Ugandą, pirmąją Afrikos šalį, kur AIDS paplitimas buvo pasiekęs epidemijos mastą, prezidentas Dž.Bušas sakė, kad „Afrika yra pasiryžusi kovoti su AIDS, tačiau jai reikia resursų. Ir mano šalis pažada Afrikos, taip pat ir Ugandos žmonėms: jūs nebūsite vieniši šioje kovoje“. Jis pabrėžė, kad pats „Dievas pašaukė amerikiečius“ padėti Afrikos žmonėms, ir „mes norime būti su jumis šiame kelyje“. Nors, atrodo, JAV Kongresas vis dėlto gerokai sumažins Dž.Bušo siūlomą paramos Afrikai sumą, tačiau ir tokia nuoširdi solidarumo akcija yra tinkamas pavyzdys kitų industrinių pasaulio šalių vadovams.
Beje, Uganda tarptautinės paramos dėka, taip pat vietos gyventojų vieningomis pastangomis, per pastarąjį dešimtmetį sugebėjo sumažinti ŽIV/AIDS užsikrėtusiųjų skaičių nuo 30 proc. iki maždaug 6 proc. Prezidentas Dž.Bušas pagyrė Ugandą už šiuos pasiekimus, kontroliuojant baisiąją ligą, ir sakė, jog „tai teikia vilties visam Afrikos žemynui“. Pažymėtina, kad tarp kovos su AIDS programų Ugandoje vykdomas ir Katalikų Bažnyčios labai palaikomas susilaikymo nuo seksualinių santykių iki santuokos bei santuokinės ištikimybės šeimoje ugdymas, kuris duoda ne prastesnių rezultatų nei moraliniu atžvilgiu abejotina dirbtinės kontracepcijos (prezervatyvų) propaganda. Krikščioniška Dž.Bušo administracija taip pat pirmiausia remia minėtas seksualinės abstinencijos programas tiek savo šalies, tiek ir Afrikos jaunimo auklėjime.

Ekonominės ir socialinės paramos reikšmė

Kitas svarbus JAV prezidento vizito aspektas yra ekonominė ir socialinė parama skurstančiam ir badaujančiam žemynui. Kaip rodo Jungtinių Tautų Organizacijos statistika, iš 31 labiausiai atsilikusios pasaulio valstybės, 24 priklauso Afrikai. Pagal JAV katalikų karitatyvinės organizacijos CRS (Catholic Relief Service) duomenis, 45 proc. afrikiečių gyvena vargingai, o 300 milijonų - visiškame skurde. Dešimtys milijonų žmonių regione į pietus nuo Sacharos (Etiopijoje, Malavyje, Zimbabvėje) badauja dėl užsitęsusios sausros, nepriteklių ar nuolatinių pilietinių konfliktų. Jiems yra reikalinga humanitarinė parama žmogiškajai egzistencijai palaikyti, taip pat investicijos Afrikos šalių ekonomikai pagyvinti bei pasaulio rinkų atvėrimas afrikiečių produkcijai.
Atsiliepdami į Dž.Bušo pažadus padėti Afrikai, „galimybių kontinentui“, integruotis į globalinę ekonominę erdvę, jo lankytų šalių lyderiai sakė, kad dėkoja už atsiunčiamas lėšas. Tačiau taip pat pabrėžė, kad pirmiausia Afrikos šalims reikia gauti priėjimą į JAV rinką savajai tekstilės ir kitos turimos pramonės gaminiams. Afrikos politiniai vadovai taip pat pabrėžė seniai žinomą problemą - Jungtinių Valstijų ir kitų turtingų valstybių milijardines subsidijas savam žemės ūkui, todėl afrikiečių ūkininkų produktų (čia kalbama pirmiausia apie cukrų ir citrinines kultūras) kainos nebegali konkuruoti pasaulinėje rinkoje. Be geranoriško bendradarbiavimo tarptautiniu mastu sumažinant šias subsidijas, skurdas Afrikoje nemažės, tvirtino interviu JAV katalikų žinių agentūrai CNS Pietų Afrikos episkopato Teisingumo ir taikos departamento vadovas kunigas Nevilis Gabrielius.
Dž. Bušas kalbėjo, kad yra pasiryžęs imtis tvarkyti tarptautinės prekybos klausimus, tačiau akivaizdu, kad pačiose Jungtinėse Valstijose jis gali susilaukti nemažo pasipriešinimo. Kaip pažymi savo komentaruose „The New York Times“, suteikimas Afrikos šalims didesnio priėjimo į JAV tekstilės rinką susilauktų opozicijos iš tų kongresmenų, kurie atstovauja šią produkciją gaminančioms valstijoms. Jau ir taip JAV tekstilės pramonė išgyvena nemažus sunkumus, nes vietos pramonininkai vis labiau investuoja tose šalyse, kur darbo jėga pigesnė, tuo didindami nedarbą pačioje Amerikoje. Panaši padėtis ir žemės ūkyje. Dž.Bušo pastangos sumažinti subsidijas sukeltų protestus JAV žemdirbystės regionuose, patiriančiuose nemažus išbandymus dėl padažnėjusių stichinių nelaimių ir sustiprėjusios užsienio konkurencijos. Vis dėlto subsidijų žemės ūkiui klausimas aktualus tiek Jungtinėse Valstijose, tiek Europos Sąjungoje, turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į Katalikų Bažnyčios keliamo „globalinio solidarumo“ reikalavimus. Jis bus pagrindinė tema rudenį Kankune (Meksika) įvyksiančiame Pasaulinės prekybos organizacijos kongrese, kuriame dalyvaus ir Vatikano delegacija.
Dž.Bušui, kuris savo rinkimų kampanijoje beveik nekreipė dėmesio į Afrikos socialines ir politines problemas, radikaliai pakeisti nuomonę padėjo 2001 m. rugsėjo 11 d. tragiški terorizmo išpuoliai Niujorke ir Vašingtone. Buvo prisimintas Bažnyčios mokymas, kurį patvirtino ir sociologijos bei politikos ekspertai, kad terorizmo šaknys dažnai būna vargingų Trečiojo pasaulio visuomenės sluoksnių neviltyje dėl perspektyvų nebuvimo, o tai paskatina jaunimą rinktis šį radikalų protesto kelią. Prieš pradėdamas kelionę pokalbyje su Afrikos žurnalistais prezidentas Dž.Bušas pabrėžė, kad rūpinimasis Afrikos ateitimi kartu yra rūpinimasis ir Amerikos ateitimi. „Mūsų nacionaliniai interesai reikalauja, kad Afrika taptų klestinčiu žemynu, - sakė jis. - Mūsų žmonės suinteresuoti, kad drauge būtų kovojama prieš terorizmą, taip pat ir su iškylančiais sunkumais, kad ir kur jie atsirastų“.

Įpareigojantys skaudžios praeities prisiminimai

Nors pastarosios kelionės metu Dž.Bušas nesilankė Liberijoje, tačiau jo pasakytose kalbose buvo nuolat pabrėžiamas būtinumas spręsti jau daugiau nei trylika metų besitęsiančio pilietinio karo šioje šalyje problemą. Liberiją, kuri ilgą laiką buvo laikoma pažangos ir stabilumo pavyzdžiu visai Vakarų Afrikai, 1822 metais įkūrė iš Amerikos sugrįžę buvę juodaodžiai vergai. Ši valstybė išlaikė ypatingą santykių su Jungtinėmis Valstijomis statusą, todėl visiškai įmanoma kad pilietinei taikai atstatyti į ją būtų pasiųstas ribotas JAV karinis kontingentas. Amerikiečiai, turėdami akivaizdų karinį ir politinį pranašumą pasaulyje, kaip vienintelė „supervalstybė“ galėtų aktyviau dalyvauti sprendžiant ir kitus Afriką apėmusius pilietinius konfliktus, kurie yra rimtos kliūtys galimos pažangos kelyje.
Iki šiol taikos atstatymu labiausiai rūpinosi buvusios kolonijinės valstybės, - Prancūzija, Belgija, Didžioji Britanija, - tačiau ir amerikiečiai jaučia istorinę atsakomybę dėl buvusios prekybos vergais praeities, kurios adresatas dažniausiai buvo Jungtinės Valstijos. Kaip tik šią skausmingą praeitį atvykęs į Afriką pirmiausia priminė prezidentas Dž.Bušas, kuris popiežiaus Jono Pauliaus II pavyzdžiu viešai atsiprašė už įvykdytus nusikaltimus prieš milijonus afrikiečių, per Atlantą gabentų į Ameriką vergiškam darbui, visiškai nesiskaitant su jų žmogiškuoju orumu.
„Šioje vietoje buvo išplėšta ir parduota laisvė ir gyvybė, - kalbėjo Dž.Bušas, kartu su Senegalo prezidentu Abdulaja Vade nuvykęs į Gorio salą, kuri buvo pagrindiniu vergų surinkimo ir vėlesnio gabenimo laivais į Ameriką punktas. - Žmonės buvo atgabenami, rūšiuojami, sveriami, pažymimi komerciniais ženklais (išdeginamais tiesiog ant kūno) ir sukraunami kaip prekės į laivus kelionei be grąžinimo atgal. Šis vienas didžiausių migracijos procesų žmonijos istorijoje buvo kartu vienas didžiausių nusikaltimų“. Jis pažymėjo, kad tie nebaudžiamo brutalumo, prievartos ir išnaudojimo šimtmečiai uždėjo sunkią naštą vėlesnių kartų sąžinei. „Vykdydami šį neteisingumą, krikščionys buvo akli savojo tikėjimo aiškiausių nurodymų atžvilgiu“, - apgailestavo JAV prezidentas.
Jis taip pat pažymėjo, kad į Ameriką atgabenti afrikiečiai nepalūžo ir, semdamiesi stiprybės krikščioniškajame tikėjime, atkakliai kovojo už išsivadavimą iš vergijos XIX amžiuje bei už visišką lygiateisiškumą XX a. viduryje. Dž.Bušas paminėjo tokius žymius afrikiečių kilmės amerikiečius (dabar JAV gyvena 35 mln. juodaodžių, 12 proc. šalies gyventojų), kaip Frederiką Duglasą, Brukerį T.Vašingtoną ir Martiną Liuterį Kingą. Beje, pažymėtina, kad prezidentą kelionėje į Afriką lydėjo jo artimi juodaodžiai bendradarbiai - JAV valstybės sekretorius Kolinas Pauelas, kuris yra pirmasis šalies istorijoje juodaodis politikas, vadovaujantis Amerikos diplomatijai, ir taip pat energingoji patarėja nacionalinio saugumo klausimais Kondoliza Rais, kuri nuolat pabrėžia Amerikos ir Afrikos santykių svarbą „susitaikymo kelyje“ apvalant sunkius praeities prisiminimus. „Aš tikiu Afrikos ateitimi, - sakė baigdamas vizitą Senegale, Pietų Afrikos Respublikoje, Botsvanoje, Ugandoje ir Nigerijoje prezidentas Dž.Bušas.
– Turėdami didesnes galimybes, Afrikos žmonės galės patys kurti savo ateitį, o Jungtinės Valstijos padės didžiajam kontinentui atskleisti ir išvystyti savo potencialą“.

Popiežius pabrėžia pačių afrikiečių atsakomybę už savo ateitį

Liepos 11 dieną priimdamas Dž.Bušą didžiausios Afrikos valstybės, turinčios daugiau kaip 100 milijonų gyventojų, Nigerijos prezidentas Olusegunas Obansandža pastebėjo, kad „draugų parama yra labai reikalinga“, tačiau „pirmiausia patys afrikiečiai yra atsakingi už savo sėkmę ir nesėkmę“. Popiežius Jonas Paulius II kartu su tarptautinės pagalbos Afrikai svarba nuolat ragina kontinento valstybių lyderius vykdyti demokratines reformas, kovoti su išsiplėtojusia korupcija, ieškoti taikių sprendimų dažnuose pilietiniuose konfliktuose, taip greičiau įveikti neigiamas globalizacijos pasekmes.
„Kadangi Afrika patiria sunkumus dėl įvairių ją kankinančių konfliktų, aš dar kartą kartoju savo nuolatinį kvietimą: susitelkti visiems afrikiečiams ir, dirbant ranka rankon, padaryti savo šalis klestinčiomis valstybėmis, kad kiekvienas asmuo galėtų dalytis tautos gerove“, - kalbėjo Šventasis Tėvas, neseniai priimdamas naujo Gabono ambasadoriaus Vatikane skiriamuosius raštus. Jis priminė Afrikos politiniams lyderiams, kad reikia stengtis, jog per demokratines struktūras visuomenės nariai galėtų laisvai dalyvauti pilietiniame gyvenime. Šios struktūros turi garantuoti teisingą šalies gerovės ir resursų valdymą bei ginti etnines mažumas ir varginguosius sluoksnius. Dažnai iki šiol Afrikos šalyse kokia nors etninė ar nomenklatūrinė grupė paima šalyje valdžią ir disponuoja valstybine nuosavybe kaip savo asmenine nuosavybe, nesiskaitydama su kitų žmonių ir grupių interesais.
Sparčiai auganti Katalikų Bažnyčia Afrikoje, be pagrindinių evangelizacijos uždavinių, savo švietėjiškomis, socialinės rūpybos, taikdariškų pastangų programomis bei atvira valdančių režimų klaidų ir nusikaltimų kritika stengiasi prisidėti prie AIDS, skurdo ir pilietinių konfliktų problemų sprendimo. Afrika dabar turi 700 milijonų gyventojų, iš jų pusė, tai yra 350 milijonų, yra krikščionys. Katalikų Afrikoje yra apie 120 milijonų, dešimt tūkstančių parapijų bei 75 tūkstančiai misijinių centrų.
Praėjusį pavasarį susitikęs su kelių Afrikos valstybių vyskupais, atvykusiais į Vatikaną kas penkeri metai privalomam ad limina vizitui, popiežius Jonas Paulius II jiems sakė, jog daugelis afrikiečių, kaip ir viso šių dienų pasaulio, problemų yra susiję su moraline krize. „Pagarbos gyvybei, šeimos vertybėms, kurios visada buvo vilties ir stabilumo šaltinis, menkėjimas sąlygojo poligamijos, skyrybų, abortų, prostitucijos, prekybos žmonėmis ir kontraceptinio mentaliteto paplitimą, - sakė Šventasis Tėvas afrikiečių vyskupams. - Tie patys faktoriai prisidėjo prie neatsakingų nemoralinių seksualinių santykių, kurie sąlygojo AIDS išsiplėtimą kone iki epideminio lygio“.
Todėl jis ragino ganytojus užtikrinti, kad visose katalikiškose švietimo programose „būtų pabrėžiama, jog tikroji meilė yra skaisti meilė“ ir kad „santuokinė ištikimybė yra šeimos tvirtumo pagrindas“. Tik einant tokiu dvasinio atgimimo keliu galime įveikti ŽIV/AIDS baisiąsias pasekmes, kurios yra sukausčiusios Afrikos visuomenę.
Popiežius kvietė Afrikos vyskupus tęsti tarpreliginį dialogą su kita didžiąja kontinento religija - islamu. Tačiau jis pastebėjo, kad „dialogas negali būti grindžiamas religiniu abejingumu“ ir kad „krikščionys toliau turi skelbti viltį ir išganymą Jėzuje Kristuje“. Dvasinių pašaukimų Afrikoje skaičius palyginti yra didelis, tačiau kunigų vis dar trūksta, todėl Bažnyčios evangelizacinės jėgos pagrindą sudaro pasauliečiai katechetai. Jonas Paulius II nurodė katechetų rengimo gerinimo svarbą, ypač dėl to, kad Afrikoje gausėja „pseudoreliginių judėjimų ir sektų, kurios vilioja žmones lengvo gyvenimo ir greitos gerovės pažadais“.
Žemyne išplitus kariniams ir pilietiniams konfliktams, ypač svarbi lieka Bažnyčios karitatyvinė veikla, taip pat viltį nešantis mokymas apie taiką ir susitaikymą. Šventasis Tėvas pabrėžia, kad Bažnyčia savo mokyme turi padėti afrikiečiams suprasti, kad „atleidimas nėra nesuderinamas su teisingumu“ kelyje į taikią ateitį. Tinkamai parengti katalikai pasauliečiai gali sėkmingai atlikti savo pilietinę ir politinę misiją, pozityviai darydami įtaką Afrikos šalių valstybiniam tarptautiniam gyvenimui.

Mindaugas BUIKA

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija