Atnaujintas 2003 m. liepos 23 d.
Nr.57
(1161)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Krikščionybė ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Kultūra
Žvilgsnis
Proza
Literatūra
Istorijos vingiai
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis
Istorija ir dabartis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai

Oblomovščina Rumšiškėse

Kartais iš toli geriau matyti. Kartais, kai pernelyg apsipranti su vaizdeliu prieš akis, reikia kuriam laikui nusukti žvilgsnį šalį, ir po pertraukėlės pažįstamame vaizdelyje pastebėsi iki tol dėmesio nepatraukusių dalykų. Nebūtinai malonių.
Po saulėto Adrijos pajūrio - Lietuva pilkoka, niūroka, kiek apšnerkšta ir susiraukusi. Ne pirmą kartą grįžtu iš svetur. Roma, Paryžius, Vašingtonas – prieš juos ir po jų esi pasirengęs kontrastams ir esi parengęs argumentų tėvynės gynybai: “būtų jus Stalinas su savo bolševikais “išvadavęs” prieš 60 metų, pažiūrėtume, kas dabar iš jūsų būtų”.
Sunkiau rasti argumentų, kai kaimynystėje matai irgi ekskomunistinę, bet dabar didmiesčio dangoraižiais debesis remiančią Varšuvą. Ar ten nėra uolių kultūrininkų, kurie priekabiai matuoja naujų pastatų aukštį –šiukštu neužgožk paveldo?
Kitos ekskomunistinės likimo sesės – Vengrijos - sostinėje Budapešte, tarp šimtų architektūros ir skulptūros šedevrų, menančių austrų-vengrų imperijos didybę, visomis spalvomis naktį tvieskia “Adidas”, “Sony”, “McDonalds” reklamos, ir joks vengras nepaklysta, kur jam eiti pirkti batų, kur televizoriaus, o kur sumuštinio. Gal pas juos nėra kalbos gryninimo donkichotų, o gal jie tiesiog neieško tautiškumo ten, kur jo niekada nebuvo ir nereikia? Na, dangoraižius jau statomės ir dar statysime, ir net tik Vilniuje, nors seno raugo architektai burnotų, esą jie kažką užgožia.
“Adidas”, “Sony” ir “McDonalds” reklamos jau šviečia ir švies, nors kalbos konservuotojai laiko lietuvį kvailu suprasti, kas tepa sumuštinius, o kas – kurpia batus.
Bet ką daryti su nuolat rūgščiai pagiežinga lietuvio mina, su jo bejėgišku bambėjimu ant savo paties renkamos valdžios, su jo nostalgija praeičiai ir neviltimi dėl ateities?
Liūdna darosi, kai lygini lietuvį su, pavyzdžiui, kroatu – spinduliuojančiu optimizmą ir gyvenimo džiaugsmą, nepaisant to, kad jie, kaip ir mes, ilgai sėdėjo po kitataučio diktatoriaus padu, kad jie, kaip ir mes, sudėjo daug aukų, kad išsiveržtų iš Josifo, tik kito – Broz Tito – imperijos. Nedidukės kavinukės padavėjas vienoje Kroatijos saloje man sakė: „Žinau Lietuvą – jūs už poros mėnesių būsite Europos Sąjungoje“. Pamalonintas, kad mano tėvynę kažkur toli reprezentuoja ne skustagalviai avigalviai, o integracinių laimėjimų pripažinimas, mandagiai guodžiu Europos Sąjungos narystės derybų dar nė nepradėjusį kroatą: “Na, manau, netrukus ir jūs būsite tame pačiame klube”. O jis nustebęs tik kilsteli antakį: “Apie ką jūs čia? Mes jau klube. Tai klubo problema, jei nežino, kad mes europiečiai. Svarbu, kad mes tai žinome. Metai kiti, ir mes sėdėsime už vieno stalo”.
Nenoromis lygini jį su lietuviu, kuris, net prie pat Europos slenksčio stovėdamas, atrodė, tūpčiojo tarp Baltarusijos ir Briuselio, keldamas siaubą visiems paneuropiečiams: ar užteks sveiko prado referendume balsuoti už stojimą į Europos Sąjungą, kai jau viskas suderėta ir laukia padėta ant lėkštutės mėlynais krašteliais?
Kitas kroatas iš kitos nedidelės salos, su šautuvu kovojęs prieš serbus už savo šalies nepriklausomybę, ir praėjus dešimtmečiui po mūšių nekeikia savo valdžios, kad neužtikrino jam sotaus gyvenimo. Keturiasdešimtmetis Mladenas prieš karą kirpo avis. Nors jo saloje karas nevyko, nedvejodamas su trimis kitais kaimo vyrais persikėlė į žemyną, nukūrė į artimiausią savanorių punktą, ten gavo šautuvą ir užsivilko ką tik pasiskelbusios nepriklausoma Kroatijos kariuomenės uniformą. Nė vieno serbo nenušovė, bet jų kulkas pro ausis švilpiant girdėjo. Po karo grįžo namo ir toliau kerpa avis kaip kirpęs. Paklaustas, ką gavo iš valdžios už savo patriotizmą, kažkaip keistai į mane pažiūrėjo – aiškiai palaikė kvailu. O aš toliau kurstau, prisiminęs mūsiškius: taigi kraują beveik liejai, gyvybę pavojun statei? O ką darysi, jei vilnos niekas nebepirks? Mladenas nė nemirktelėjo – jis moka daryti vyną ir varyti naminę iš vynuogių. Valdžia nedraudžia namuose gaminti rakiją ir ją pardavinėti turistams, kurių kasmet vis daugiau suplūsta iš Vokietijos, Italijos, Austrijos, Olandijos, Prancūzijos ir, beje, Lietuvos. Kroatų valdžiai, priešingai, nei lietuvių, neatrodo, kad naminukė paskandins tautą girtuoklystės liūne. M.Valančiaus sekėjams išduosiu paslaptį: nepaskandino.
Avis saloje kerpantis Mladenas, iš manęs išgirdęs, kad už 200 kilometrų esančiame krioklių draustinyje Plitvicoje, kurią jis vienintelį kartą matė 1995-aisiais, užminuotą ir be gyvos dvasios, dabar tiršta nuo įvairių tautybių turistų, akyse nušvinta ir linksi galva: “Tai labai gerai Kroatijai”.
Tai bent kontrastas mūsiškiams niurzgliams ir politikieriukams, pavydžiai skaičiuojantiems kiekvieną trinkelę  atnaujintame Gedimino prospekte Vilniuje: o kiek kainavo? o kiek kišenėn įsikišo? 
Nesvarbu, kad gražu, nesvarbu, kad miestas nedaro gėdos sostinės vardui ir patraukia naujus turistus su storom piniginėm. Lietuviškam politikieriukui tai tik pretekstas purvinti atsinaujinimo sumanytojus  ir mėginti pačiam į valdžią pralįsti.
Vienas mano geras draugas ir geras žurnalistas, ne iš paniekos Lietuvai, o dėl gyvo rūpesčio savo kraštu, kažkada pratrūkęs dėl provincialaus politikavimo, amžino nepasitenkinimo ir elementaraus nesiprausimo, palygino ją su žvyro karjeru, kuriame sustoja tik prekiniai vagonai. Tokiu žvyro karjeru iš tiesų rizikuojame likti, kol svarbiausia gyvenimo realija yra partinių grupuočių lyderių mėginimai perimti kokį postą, kad įvykdytų savo sąmokslėlį ir pasijustų padėties viešpačiais. Kol apie žmogaus profesinės karjeros perspektyvas bus sprendžiama iš to, ar gavo pakvietimą į valdžios priėmimą ir kelintas prie vaišių stalo sėdėjo. Kol mūsų šventėse bus daugiau gedulo juostų nei dainų. Kol vienkiemiuose dėl penkių litų bus kirviais tvatijami senukai. Kol mokytojas, gydytojas ir bibliotekininkas per metus “ant popieriaus” uždirbs, tiek, kiek tūlas muitininkas užkals per dieną į kišenę. Kol sukakčių minėjimai panašės į senų sąskaitų suvedinėjimą, o diskusijose vyraus praeities, bet ne ateities tema. Kol net oficiozinių partijų lyderiai nesibodės skelbti eisią koalicijon su pačiu velniu, kad tik jų intrigėlė prasisuktų. Kol papildomus milijonus bus galima prasimanyti blokuojant autostradas. Kol eilinis valdininkėlis galės tuzinais parceliuoti žemę paežerėse, daugelį metų įžūliai tos žemės neatiduodamas teisėtam šeimininkui. Kol teisėtvarkos reikalai ne paskutinio dydžio mieste bus patikimi “bičui”, kuris mieliau sveikintųsi “Heil, Hitler!”. Kol parlamentaras, pasityčiojęs iš to paties parlamento ir dalykiškai pabendravęs su kriminalinio pasaulio autoritetais ir toliau sėdės Seime šalia tautinės politikos korifėjų. Kol, kol, kol…
Ilgas sąrašas, ir galo nesimato. Bet jei jo nebraukysim papunkčiui, jokia patriotizmo skatinimo programa neatmuš natūralaus noro mauti kuo toliau nuo čia ten, kur vyksta tikras gyvenimas, o ne jį imituojančios provincialios intrigėlės ar bent jau šilta ir nelyja. Antraip liksime kažkokia oblomovščina Rumšiškėse - daug norų ir svaičiojimų apie kilnius idealaus, dar daugiau - tingėjimo ir tiesiog neįgalumo.

Audrius MATONIS

© 2003 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija